Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-05-20 08:36

---

Mokytoja Salomėja Kučinskienė daugiau kaip penkiasdešimt metų mokydama kelias kartas gyvena jų gyvenimo ritmu.

Autorės nuotr.

Ilgas amžius paprastai turtingas gyvenimiškos patirties. O kokius išminties turtus gali susikrauti ir kitiems išdalyti žmogus, kurio viso darbingo laikotarpio metai prabėgo mokykloje? Keturvalakių pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Salomėjai Kučinskienei šie mokslo metai – 50-ieji pedagoginio darbo metai. 1956 metais ji baigė mokytojų seminariją, 1972 metais – neakivaizdžiai lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Liepos mėnesį mokytoja švęs savo 70 metų jubiliejaus gimtadienį. Moteris užaugino keturis vaikus, džiaugiasi aštuoniais anūkais.

Kūrybiškas mokytojos darbas buvo įvertintas padėkos raštais, šiemet gavo Švietimo skyriaus vedėjo padėką už ilgametį darbą.

Mokyklos direktorė Violeta Šaukščiuvienė sako, jog iš mokytojos Salomėjos kruopštumo ir entuziazmo galėtų pasimokyti ne vienas jaunas kolega. Ateinančiais mokslo metais ji dar vaduos vieną laikinai nedirbsiančią kolegę. „Įdomi aš jums kaip užsilikusi seniena? Tokių kitose rajono mokyklose turbūt jau nėra“, – juokavo mokytoja, kada tarėmės pasikalbėti apie jos, mokytojos, kelią.

Mokytojos giliu įsitikinimu, mokykla yra vienintelė institucija, kur žmogus gali tobulėti. Juk vaikams taip trūksta tėvų ir kitų suaugusiųjų dėmesio, o mokykloje jie gali išsikalbėti, išsilieti ir jų paslaptys nebus išviešintos.

„Kodėl aš mokytoja?“ – klausimą pakartojo Salomėja Kučinskienė ir prisiminimais nuklydo į tolimus metus:

– Vaikystėje žaisdavome mokyklą ir man atrodė, kad mokytojo darbas labai įdomus, nes gali komanduoti, reikalauti.

Iš savo vaikystės krašto – Pašeimenių – lankiau Vilkaviškio gimnaziją. Tai buvo sunkus pokario laikas, todėl baigusi septynias klases pradėjau mokytis tuometinėje Marijampolės mokytojų seminarijoje, nes ten mokėjo stipendiją. Šilta seminarijos aplinka, draugiški mokytojų ir mokinių santykiai manyje išliko iki dabar. Ten man buvo labai gera ir atrodė, jog baigusi taip pat galėsiu padaryti daug ką gero.

– Kur pradėjo pildytis Jūsų svajonės? Kur dirbote vėliau?

– Ketveri metai prabėgo mokant pradinių klasių mokinius Vidgiriuose (Šakių raj.), lietuvių kalbą ir literatūrą pradėjau dėstyti Paluobiuose, o nuo 1961 metų persikėliau į Marijampolę. Jaunystės ir brandos metai prabėgo 18 metų bedirbant 4-oje ir dar 22-eji – 7-oje vidurinėje mokykloje.

– Kodėl pasirinkote lietuvių kalbą ir literatūrą?

– Vilkaviškyje šiek tiek rašinėjau eilėraščius, tačiau nedrįsdavau kam nors parodyti, nes tuo metu mokėsi R.Skučaitė bei tokia Varnagirytė, man jų eilės skambėjo gražiau nei maniškės. Besimokant Marijampolėje eilėraščių išspausdino „Naujas kelias“. Nesigailiu, kad pasirinkau lituanistiką, nes galiu prisigalvoti ar dalyvauti įvairioje veikloje. Jei kam prireikia, prašo parašyti scenarijų, gražesnį sveikinimą kokia nors proga sukurti ar atsisveikinimo kalbą prie kapo.

– Lituanisto darbas niekada nebuvo lengvas. Koks didžiausias sunkumas dabar?

– Skirtumas tarp ankstesnių laikų ir dabartinių moksleivių yra tas, kad pirmiau vaikai daug skaitydavo, mokslo metų pabaigoje gavę reikalingos perskaityti literatūros sąrašą uoliai užduotį vykdydavo. Mokiniai literatūros pamokų laukdavo, o aš džiaugdavausi, jog galiu juos sudominti. Vadovavau literatų ir skaitovų būreliams, filologų mokyklai, organizuodavome labai daug renginių, susitikimų su rašytojais, knygų aptarimų ir kt. Smagu buvo ir man, ir vaikams. Dabar rūpi, kaip įdiegti norą paimti knygą į rankas, kad vaikai skaitytų.

– Kokie prisiminimai iškyla apie į gyvenimą išleistus abiturientus?

– Patys šviesiausi. Turėjau penkias laidas. Norėdami pakeliauti su viena klase nukaupėme kolūkyje 3 hektarus runkelių, gautus 1200 rublių išleidome kelionei į Leningradą ir dar užteko pasižvalgyti po Lietuvą. Kelionėse užsimezgusi draugystė neišblėso ilgus metus. Tėvai labiau rūpinosi savo vaikais ir norėjo, kad mokytojas ne pažymį geresnį rašytų, o kad vaikas mokėtų. Tėvai ir vaikai vertino sąžiningumą ir principingumą.

– Kas Jus atviliojo į Keturvalakius?

– Aplinkybėms susiklosčius Marijampolėje darbo sumažėjo, o čia buvau reikalinga. Pagalvojau, grįžtu į savo kraštą ir jo vaikams atiduosiu duoklę. Pagal pavardes atseku esant trečią kartą, bet žmonės labai pasikeitę.

– Ar jaučiate skirtumą tarp darbo mieste ir kaime, vaikų ir tėvų?

– Labai. Nors negaliu tvirtinti, kad tai – kaimo bėda. Gal daugiau laikmečio ir visuomenės, aplinkos poveikis. Tėvai labiau patiklūs ir pataikauja vaikams, vaikai nenori mokytis. Mokytojui kartais sunkoka tėvus įtikinti, jog vaikas elgiasi blogai.

– Pradėję dirbti Keturvalakiuose su mokinių literatūrine muzikine kompozicija pasirodėte Krašto muziejaus renginyje. O kur daugiau?

– Tada muziejus minėjo J.Tysliavos jubiliejų. Kadangi jis kilęs iš šito krašto, muziejus paprašė paruošti programėlę. Vėliau irgi ėmiausi kompozicijų, parengiau skaitovų religinės literatūros skaitymo konkursams. Sunku prikalbinti paauglius, ypač berniukus, kur nors dalyvauti. Tačiau, jei sulaukia kad ir nedidelio paskatinimo, dalyvauja noriau.

– Jūs pamokose drąsiai ištaisote mokinių klaidas, o kaip reaguojate, girdėdama ir matydama suaugusių žmonių gimtosios kalbos klaidas?

– Skaudžių pastabų niekada nesakau, bet žmonės, dažnai studentai neakivaizdininkai, prašo pagalbos. Patariu, kiek galiu. Dabar kaip niekada anksčiau matau savo darbo silpnąją pusę: dar nemoku dirbti kompiuteriu. Mokėti naudotis technologijomis šiandienos žmogui tampa būtinybe. Manau, kad vasarą būtinai išmoksiu.

– Gal dirbdama kaimo mokykloje galite pasidžiaugti begirdinti gryną lietuvišką šnektą?

– Deja. Kalbos žargonas tampa nuostata. Jaunimas tarpusavy bendrauja skurdžia, nešvankia kalba. Aštuntoje klasėje pagal programą mokydama tautosakos mokau keiktis lietuviškai. Vaikams būna įdomu surasti po dešimt lietuviškų keiksmažodžių. Pavyzdžiui, jiems patinka tokie, kaip „rupūže, kruvinom akim“, „suk tave devynios“, „eik tu peklon“ ir t.t.

– Jūs Keturvalakiuose ėmėtės dėstyti pilietinį ugdymą. Ar visada jaučiatės suprasta, ar vaikams priimtinos Jūsų perteikiamos vertybės?

– Nuosekliai seku politiką, matau, kiek daug valdžioje „graibštukų“. Klasėje aš tik išreiškiu savo poziciją, nemoralizuoju, neprimetu plikos nuomonės. Bet vaikai kartais turi savo kategorišką nuostatą. Jei mokiniams pasakau kokią pastabą dėl jų klaidų, kartais, gal su humoru, primena, jog pažeidžiu jų teises. Mane labai jaudina tai, kad jauni tėvai per daug laisvai ir neatsakingai auklėja savo vaikus.

– Ar jaučiate, kad pusšimtis metų mokykloje Jums būtų uždėjęs kokį nors antspaudą?

– Kiti gali labiau pastebėti nei aš pati. Juk vis tiek kažkas tavyje įauga, na, garsiau kalbu, o anūkų pastebėjimas „močiute, čia tau ne mokykla“, pasako viską.

– Kaip įsivaizduojate save, kai užversite mokyklos duris?

– Tik ne sėdinčią ant suoliuko. Manau, jog veiklos visada susirasiu. Nemėgstu banalių kalbų, skundimosi apie negalavimus. Patinka kelionės, vasarą mėgstu maudytis ežere. Gerai jaučiuosi gamtoje, ypač viena. Prieš kelerius metus viena nuvažiuodavau į mišką grybauti, dabar vaikai draudžia, kad kas neišgąsdintų, nes tikrai nėra saugu.

– Tai taip ir einate per gyvenimą, save išdalydama kelioms kartoms...

– Mėgstu Justino Marcinkevičiaus poeziją, o jo rinkinyje „Duoną raikančios rankos“ yra žodžiai, jog žmogus turi save išdalyti kaip duoną... Man tai be galo artima, tai – kaip mano gyvenimo kredo.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---