„Santaka“ / Prancūzaites į Vilkaviškį atvedė noras pažinti giminės šaknis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2014-09-22 16:36

Dalinkitės:  


Prancūzaitės seserys Liliana ir Nadia.

Prancūzaites į Vilkaviškį atvedė noras pažinti giminės šaknis

Žydų kilmės prancūzas Čarlzas Berzas prieš trejetą metų kartu su dukromis Liliana ir Nadia buvo atvykęs ieškoti savo tėvo ir senelio gyvenimo Vilkaviškyje pėdsakų. Neseniai Vilkaviškio krašto muziejus iš Paryžiaus sulaukė vienos iš seserų – Lilianos Berz-Knibbe – rašinio, kuriame ji per savo mąstymo prizmę pateikia mūsų mieste patirtus įspūdžius. Kita sesuo – Nadia Berz – Vilkaviškyje patirtą įspūdį perteikė piešinyje.

Jaudinanti prancūzaitės kelionės istorija atskleidžia jauno žmogaus norą pažinti savo giminės šaknis. Skaitytojams pateikiame kiek patrumpintą šio gyvo, nuoširdaus, šmaikštoko pasakojimo vertimą iš prancūzų kalbos, kurį parengė A. Žilinskas.

Mano planai aplankyti Lietuvą gimė palaipsniui. Impulsą tam davė tėčio užuominos apie mūsų giminės šaknis.

„Kodėl gi nepaieškojus Lietuvoje senelių pėdsakų? Kodėl aš anksčiau niekada apie tai nepagalvojau?“ – kartą paklausiau savęs ir užsidegiau idėja kuo greičiau susipažinti su savo protėvių šalimi.

Linksma sesers Nadios reakcija, man prabilus apie kelionę, dar labiau įžiebė norą leistis į nepažįstamą šalį. Keletas greitų pasikeitimų elektroniniais laiškais, skrydžių paieškos internete ir žinia: mes išskrendame trečiadienį, 2011 m. balandžio 6 dieną.

Mūsų kelionė sukosi apie vietoves nežinomais pavadinimais, gana keistai skambėjusiais užsienio kalba: Kovno (Kaunas), Vilna (Vilnius), Vilkovishk (Vilkaviškis), Vishtinetz (Vištytis)...

Ir vis dėlto jie buvo tokie artimi, žydiška versija vaikystėje girdėti šeimos pokalbiuose.



***



Išplėtę akis, gaudyte gaudydami viską, kas mus supa, mes vaikštome Vilkaviškio mieste. Mažai dalykų belikę iš prieškario laikų. Viskas pasikeitę. Ar pamatysime senelio namą?

Susiieškome viešbutį. Jis didžiulis ir tuščias. Mus pasitinka jauna mergina, bet ji nekalba nei angliškai, nei rusiškai. Vargais negalais jai išaiškiname, kad du kambariai, kuriuos ji mums siūlo, neatitinka mūsų užsakymo: mes rezervavome vieną kambarį trims norėdami sumažinti išlaidas.

Mums keista, kodėl taip sunku gauti iš anksto rezervuotą kambarį dideliame tuščiame viešbutyje.

Galiausiai jauna moteris mums pasiūlo numerį su dviem mažais kambariais. Radiatoriai neįjungti ir šaltis kambaryje mus verčia drebėti. Paliekame daiktus ir skubame į viešbučio holą susitikti su Antanu Žilinsku, Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriumi.



***



Lauke lyja. Antanas mums pasakoja apie M. Salingerį (jis neturi nieko bendra su rašytoju J. D. Salingeriu), izraelietį, kurį tėtis žino kaip interneto svetainės apie žydiškąjį Vilkaviškį autorių. M. Salingeris į Vilkaviškį buvo atvykęs keletą kartų, jis taip pat čia ieškojo savo šeimos šaknų, inicijavo žydų kapinių sutvarkymą, paskutinįjį žydų gyvenimo pėdsaką, palaidotą po laukine augmenija, paliktą likimo valiai, kaip ir miesto praeitį.

Vėliau Antanas mums parodo pageltusį dokumentą – ypač detalizuotą miesto su prekybvietėmis ir namais planą, pieštą ranka su dideliu tikslumu. Sužinome, kad jau po 1945 metų būdama Izraelyje Dvora Dolev iš atminties atkūrė savo praeities peizažą, paliktą 1937 metais.

Antanas papasakoja apie miesto istoriją, kuri prieš septyniasdešimt metų buvo pagyvinta didelės žydų bendruomenės – truputį daugiau nei 3500 gyventojų, visiškai išnykusių šiandien ir kurių likę tik maži pėdsakai. Jis mums pasako, kad sudarė ekspoziciją apie Vilkaviškio žydų gyvenimą, norėdamas supažindinti gyventojus su pernelyg užmiršta jų miesto istorija.



***



Ateiname prie J. Janonio gatvės (seniau vadintos Eimučio gatve) 7-ojo namo – vietos, kur gyveno senelis. Paaiškėja, kad miestas buvo tiek subombarduotas vokiečių, jog beveik neliko nė vieno sveiko namo. J. Janonio gatvė su senąja gatve turi tik tiek bendro, kad ji yra senosios vietoje. Taigi, mes nepamatysime senelio namo?

Dabartinis šios gatvės 7-asis namas yra didelis, mėlynas, jo priešakyje – žali vartai. Nė kiek nepanašus į senelio namą nuotraukoje, kurią turi tėtis: didžiulis dviejų aukštų plytų pastatas su balkonu, kuriame nuotraukai pozavo visa šeima.

Einame palei Vilkaujos upeliuką, Šeimenos upę. Tėtis prisimena, jog senelis jam pasakojo apie šią upę, kaip jis eidavo palei ją su savo draugais ar broliais tikriausiai į mokyklą. Mes klampojame pilko upės kranto purvu, aš įsivaizduoju mažytį žmogeliuką, mūvintį trumpas kelnes, avintį aukštus batus, su kepure ant galvos, bėgantį apsuptą kitų vaikų ir darantį rikošetus vandenyje.

Upė... Ji negalėjo pasikeisti! Ji lieka visų ją supančių sukrėtimų šaltakrauje ir amžina liudytoja. Aišku, ji yra ir senelio rikošetų partijų liudytoja!



***



Pereiname tiltą per upę, kurioje atsispindi miesto bažnyčia. Antanas mus nuveda prie senos mokyklos, tapusios biblioteka, po to parodo didelį pastatą, žinomą dėl to, kad jame buvo apsistojęs Napoleonas, po to – Vinco Kudirkos, Lietuvos himno autoriaus, paminklą.

Nadia ir aš nebesiklausome, išskyrus keletą svarbių faktų, kuriuos tėtis mums išverčia. Mes kalbamės apie šį bei tą. Ir staiga suprantame, kad mūsų lengvabūdiškas pokalbis nesiderina su apsilankymo sunkumu ir mūsų jaučiamomis emocijomis, patiriamomis senelio mieste. Užplūsta nemalonus jausmas, kad mes nebesame mes – Lily ir Nadia, 29 ir 23 metų, gimusios Paryžiuje... Mes – grįžtančiosios, zombiai, lyg šmėklos, pasirodžiusios ant prarastosios mūsų protėvių žemės. Istorijos objektai, karo ir migracijos produktai, kaip ir kiti traukiami šios praeities vietos natūralaus magnetizmo...

Baigdamas ekskursiją Antanas mums parodo seną, dabar tapusį gydymo įstaiga, pastatą, kuriame senyvo amžiaus žydai rasdavo prieglobstį (vėliau sužinosiu, kad mano senelio senelis prisidėjo prie jo fundacijos). Prieiname senąją žydų mokyklą, kur mokėsi mano senelio brolis Fissia, – dabar čia rajono Savivaldybė. Prie pastato prikalta lentelė anglų ir hebrajų kalbomis patikslina jo ankstesnę paskirtį.

Mūsų pasivaikščiojimas baigiasi pica didžiuliame visiškai naujame restorane. Vakare užsukame į prekybos centrą, kur nusiperkame paskutinius dalykus, kuriuos norime parvežti namo: degtinės, saldainių, silkės... Tada grįžtame į mūsų šaltą kambarį.



***



Trečiadienis, balandžio 12-oji. Atsikelti sunku. Iš lėto bundu iš miego. Kur aš esu? Atmerkiu vieną akį... Žaibiška banga mane pasodina ant lovos: aš viešbučio kambaryje Vilkaviškyje, Lietuvoje! Šalia – mano sesers lova. Girdžiu kitame kambaryje mūsų tėvą skubinantis. Koks keistas jausmas, tačiau mes tikrai esame čia, Vilkaviškyje! Vos už keleto šimtų metrų nuo ten, kur gyveno senelis būdamas vaiku!

Susitinkame prie pusryčių stalo viešbučio bare-kavinėje. Visi trys skendime savo mintyse. Atrodo, Nadią apniko niūrios mintys. Tėtį – nežinau. Mano mintys – su seneliu, ir šiuo momentu aš jaučiuosi rami. Aš jį įsivaizduoju vaiką turgaus aikštėje, į kurią žiūri viešbučio langai, ar kylantį upe su akmenukais rankose ir su draugais. Šį rytą tuštuma, tūnojusi kažkur mano kūne ir atsiradusi dėl senelio ilgesio nuo to laiko, kai jis mus paliko, atrodo, truputį užsipildė. Prie mano prisiminimų apie senelį prisidėjo nauja pažintis su jo vaikystės vietomis.



***



Mus pasitinka Neringa, mūsų šio ryto gidė. Ekskursija vyksta Turizmo ir verslo informacijos centre. Čia mūsų laukiama, mes apipilami dovanomis: knygomis, atvirukais, suvenyrais su Vilkaviškio ženklu. Apžiūrime parengtą parodą apie Sonią Gaskell, gražią rusų šokėją, gimusią čia.

Kartu su Neringa važiuojame aplankyti žydų kapinių. Mums paaiškina, kad prieš keletą metų, iki tol, kai Ralfas Salingeris sutvarkė kapines ir kartu su draugais bei keliais Savivaldybės darbuotojais nuvalė paminklus, jos buvo beveik neprieinamos, skendėjo piktžolėse ir krūmokšniuose.

Šiandien antkapiai stovi nukritusių lapų pataluose, pasipuošę žalių samanų sluoksniu. Antkapiai pastatyti, paguldyti, išklypę, įskaitomi, neįskaitomi, sveiki, sutrūkę... Keletas įskilusių akmenų su hebrajiškais įrašais dengia žemę po nukritusiais lapais. Kapinės gražios, keliančios sielvartą, nejudančios, tylios. Jos skleidžia sausą mirtį ir užmarštį.

Nepaisant to, kad kapinės sutvarkytos, atrodytų, tarsi esame pasaulio pakraštyje, apleistoje ir užmarštyje paliktoje vietoje. Visgi iškart už kapinių, atskirtų nuo pasaulio mažais varteliais, yra žmonių sodai, daržai, maži šiltnamiai, namai.

Prieš Ralfui Salingeriui sutvarkant kapines, vietiniai žmonės galbūt nežinojo apie vis prastėjančios būklės kapines, esančias prie jų namų durų, lygiai taip pat kaip ir nežinojo ar žinojo labai mažai apie Vilkaviškio Shtetl žydų bendruomenę, kuri prieš 70 metų sudarė 60 proc. miesto populiacijos. Po sovietų išėjimo tai žinančiųjų skaičius išaugo.

Praėjus keletui mėnesių po mūsų grįžimo į Prancūziją elektroniniu paštu buvo atsiųstos nuotraukos iš Lietuvos žydų genocido paminėjimo. Vienoje jų nufotografuotos mokinukų rankos, laikančios dažytus akmenukus, ant kurių užrašyti Vilkaviškyje nužudytų žydų vaikų vardai: Eda, Dina, Izraelis, Sonia, Avramas, Frida, Gita, Chaja, Meri... Galbūt senelis juos pažinojo ar buvo su jais susitikęs?



***



Neringa mus nuveža į Paežerių dvarą ant ežero kranto. Apžiūrime dailininkės Magdalenos Stankūnienės darbų parodą. Kopiame seno raudonų plytų belvederio bokšto sraigtiniais laiptais. Kiekviename aukšte yra Vilkaviškio prieškario ar karo laikotarpio nuotraukų. Vienoje jų – aikštė, nuklota lagaminais, berniukas sėdi ant lagamino, kareiviai. Nuotrauka persmelkta visuotinio liūdesio dėl priespaudos ir trėmimų. Užlipę į viršų mes pamatome aplinkinių vietų panoramą: ežerą rūke, apačioje esančius dvaro rūmus, sovietinius gyvenamuosius pastatus. Aplankome remontuojamų rūmų sales.

Grįžę į miestą atsisveikiname su gide ir grįžtame į J. Janonio gatvę. Gatvė po baltu dangumi yra rami, mes stebime namą iš arti, iš toli, iš šono. Fotografuojame šį pastatą, kuris neturi nieko bendro su senelio namu, – mes juo kvėpuojame kaip oro dvelksmu, prisotintu prisiminimų dalelyčių. Prie mūsų prieina moteris, klausinėja. Tai savininkė. Jos šeima šį sklypą turi nuo 1960-ųjų metų. Kai jie atvyko, sklypas buvo tuščias. Moteris mus pakviečia į vidų ir parodo sodą. Mes paliekame šią vietą tarsi išsiskirtume su žmogumi – sunkia širdimi.

Prieš vykdami į Vištytį, miestelį, iš kurio kilęs senelio senelis, mes pietums valgome lietuviškų patiekalų. Paskutinių pietų Vilkaviškyje akimirkos.

Vištytyje karaliauja ramuma. Randame totemų eilę per visą gatvę: moterį-žuvį, sparnuotą barzdylą, išdykėlį, prispaustą akmens svorio... Ežeras vienišas ir tylus. Jo pakrantėje tuščias suolelis, laikomas grimasas darančių gnomų, nuobodžiauja ir laukia, medinės sūpynės žiūri į ežerą, pikniko stalas miega žiemos miegu, keletas valčių snaudžia atsigulusios ant pilvo.



Liliana BERZ-KNIBBE






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas