Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-05-11 08:25

---

Jaunieji organizatoriai, klasės draugai Tomas Juškaitis (kairėje) ir Tautvydas Gumauskas sakė, jog jau turi idėjų kitam renginiui.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Po pirmųjų Vilkaviškio panelės rinkimų pakalbinome du konkurso rengėjus: devintokus Tautvydą GUMAUSKĄ ir Tomą JUŠKAITĮ.

– Kaip kilo idėja surengti tokį konkursą?

Tautvydas: Per TV mačiau, kaip viename miestelyje vyko panašus renginys. Pamaniau, kad ką nors galima suorganizuoti ir Vilkaviškyje. Pasitariau su draugu.

Tomas: Man iš pradžių tai nuskambėjo truputį juokingai. Bet pasvėrėme visas galimybes ir pagalvojome, kad su kai kurių įstaigų, žmonių pagalba galime kažką padaryti.

– Ar nepabijojote tokie jauni organizuoti tokio dydžio renginį?

Tomas: Užteko arbatos puodelio kavinėje, kad aptartume visą šį reikalą. Tada pradėjome kalbėti su Vaikų ir jaunimo centru, Kultūros rūmų administracija. Papasakojome idėją, išklausėme jų patarimų.

Tautvydas: Jie mus iškart labai palaikė, skatino gerą iniciatyvą, rekomendavo, nuo ko pradėti. Tada ėjome pas rėmėjus, ieškojome lėšų, kvietėme šokėjus, dainininkus. Gavome salę, ir viskam pasirengti turėjome lygiai mėnesį. Paskutinė savaitė buvo vieno lakstymo – turėjome sutvarkyti masę reikalų.

– Pinigų turbūt reikėjo ne taip mažai. Ar nesunku buvo rasti rėmėjų?

Tautvydas: Ėjom į didesnes ir šiaip žinomas Vilkaviškio firmas. Dauguma mus sutiko labai geranoriškai, pritarė idėjai. Finansiškai parėmė ir tėvai.

– Kur gavote konkurso nugalėtojos karūną?

Tomas: Pirkome iš Marijampolės juvelyrų. Kiek kainavo – nesakysime, neetiška. Bet ji nėra labai pigi – juk ne iš plastmasės, sidabrinė.

– Ar nesunku buvo rasti merginų, kurios nebijotų pasirodyti publikai?

Tautvydas: Iš pradžių manėme, kad bus problemų. Vėliau atsirado septynios norinčios merginos. Galvojome, kad tiek ir dalyvaus. Bet paskui staiga vėl plūstelėjo – ir likus dienai iki renginio jų jau buvo trylika. Tačiau visų jau negalėjome priimti, nes tuomet būtų reikėję daugiau suknelių, juostų, apdovanojimo raštų... Be to, kitos merginos buvo praėję daug repeticijų. Choreografė Sonata Jankienė mokė dalyves scenoje gražiai vaikščioti, tinkamai sustoti. Tiesa, valsas buvo slapta užduotis – merginos nežinojo, kad reikės šokti.

Tomas: S.Jankienė buvo viena pagrindinių mūsų pagalbininkių.

Tautvydas: Nors mes mokomės „Aušros“ vidurinėje mokykloje, o ji dirba Salomėjos Nėries vidurinėje, bet susitikę papasakojome idėją, ir Sonata sutiko padėti. Ji sakė, kad jaunimui atsakyti negali, net jei ir neturėtų laiko.

Tomas: Labai daug padėjo ir V.Diržiuvienė. Ji ir juostas padarė, ir prisidėjo prie organizacinių dalykų, nors pati tuo metu ruošėsi egzaminams.

– Kas organizuojant renginį buvo sunkiausia?

Tomas: Kai jis prasidėjo... Ruošėmės palaipsniui, Tautvydas vakarais susirašydavo, ką kitą dieną reikia padaryti. O kai pradėjo „virti košė“, jau nebebuvo kada galvoti...

Tautvydas: Daugiausiai ta košė virė jam. Aš buvau ant scenos ir negalėjau niekur dingti. O Tomas turėjo viską sureguliuoti.

Tomas: Iš tikrųjų net nemačiau, kaip praėjo visas renginys. Laksčiau pas garso operatorių, į užkulisius ir visur, kur reikėjo. Iš pat pradžių buvo bėda su bilietais – nebuvo tiek vietų, kiek atėjo žmonių. Bet viskas baigėsi gerai.

– Ant scenos turbūt irgi nebuvo lengva? Tau teko raminti ir kvailai replikavusius vyrukus?

Tautvydas: Dėl tų replikų mano kolegė Justė gal labiau nervinosi. O aš nekreipiau dėmesio. Esu pripratęs – tenka dalyvauti daugelyje mokyklinių renginių, kartais juos ir vesti.

– Tomas, nuolat dalyvaujantis įvairiuose fotografų konkursuose, tikriausiai studijuos fotografiją. O tu, Tautvydai, gal žadi imtis renginių režisūros?

Tautvydas: Nee, esu labiau linkęs verslo link...

Tomas (juokiasi): Tai – jo pirmi akordai...

– Po konkursų dėl komisijos sprendimo paprastai neišvengiama įvairių kalbų. Gal šįkart buvo kitaip?

Tautvydas: Taip ir buvo. Jau kitą rytą išgirdau, kad mūsų nugalėtoja – nupirkta, nes jos tėtis dirba Savivaldybėje. Nors kai kurie komisijos nariai paaiškėjo tik prieš pat renginį. O kad eis į šį konkursą, Daiva tėčiui pasakė tik iš vakaro. Bet žmonės iš pavydo daug prišneka.

Tomas: Komisijos pirmininkė Elena Čepaitė į Lietuvą grįžo tik konkurso dieną, antrą valandą, o trečią jau atėjo į renginį.

Bet buvo juokingų šnekų, kad visa komisija nupirkta. Tada jau mes juokais sakėme, jog ir mums sumokėjo, kad niekam tiesos nepasakotume...

– Ar esate patenkinti tuo, ką padarėte?

Tautvydas: Taip, labai.

Tomas: Tą pačią dieną ėjau susitikti su draugais, ir pakeliui kažkokia nepažįstama kompanija ėmė sveikinti, kad padarėme gerą renginį. Pasidarė malonu, pasijutau, kad viskas atsipirko.

– Ar tikėjotės, kad ateis tiek žmonių?

Tomas: Naktį prieš tai susapnavau, kad į renginį atėjo keli žmonės.

Tautvydas: Penktadienį ryte buvo nupirkti 68 bilietai. Man iki pat konkurso buvo neramu, kad tik susirinktų žiūrovai. Bet prieš pat renginį Kultūros rūmuose nebuvo galima praeiti pro žmones... Supratau, kad viskas gerai.

– Ar kitais metais ką nors panašaus surengsite?

Tautvydas: Kitais metais tokius rinkimus vėl organizuosime. Bet jau šiam rudeniui turime kitą idėją. Jei ji nepavyktų, imsimės kitos, bet kažką vis tiek darysime.

– Ar ta idėja irgi susijusi su panelėmis?..

Tautvydas: Ne, bet orientuojamės į jaunimą, nes mes patys jauni, o savaitgaliais kartais nėra ką veikti. Gal kas nors paseks pavyzdžiu ir taip pat kažko imsis.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---