„Santaka“ / Remia pramogas, bet ne mažažemius

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2014-09-05 18:01

Dalinkitės:  


Avys ganykloje žolę rupšnos iki stipresnių rudens šalnų.

Autorės nuotr.


Remia pramogas, bet ne mažažemius

Renata VITKAUSKIENĖ

Užsukti pas Norvaišų kaime (Klausučių sen.) gyvenančius Ritą ir Rimantą Balsius parūpo pamačius nemenką avių bandą, skabančią žolę ganykloje prie vienkiemio. Tačiau pokalbis su jo šeimininke Rita sukosi ne vien apie avininkystę. Moteris, apmąsčiusi gyvulininkystės, paramos kaimui, jaunimo temas, kalbėjo remdamasi asmenine patirtimi ir tuo, ką stebi vykstant šalia.



Sunku parduoti

„Kaimo žmonių pragyvenimo šaltiniu buvusi gyvulininkystė mūsų šalyje tapo antraeiliu dalyku. Grūdininkai sako parduodantys javus pasaulinėmis kainomis. O gyvulių augintojams net ir pačiu palankiausiu metu už mėsinius gyvulius mokėjo du trečdalius europinės kainos. Po 3 Lt už kilogramą gyvojo svorio galvijus supirko 1997-aisiais, – prisiminė R. Balsienė. – Dabar, smarkiai kritus kainoms, mokami 3–4 Lt.

Kai gyvulių supirkimo kainos smuko dėl Rusijos embargo, iš supirkėjų kalbų susidarė įspūdis, jog iki tol visi žaliavą pardavė Rusijai. Tikrai taip nebuvo, visi Rusijai nepardavė, bet dabar naudojasi situacija.“

Paklausta apie padėtį avininkystės srityje, moteris teigė, kad joje darbas iki galo nėra padarytas valstybės mastu. „Prieš stojant į Europos Sąjungą buvo kalbama, jog reikės avienos, bendrijoje bus paklausa. Skambėjo propaganda: „Auginkite, remsime!“ – prisiminė R. Balsienė.

Ji pasakojo su vyru dalyvavusi seminaruose, prisiminė narystę avių augintojų asociacijoje.

„Buvo „papilta“ reklamos, žmonės susiviliojo, iš veislynų brangiai pirko veislines avytes ir... tuo viskas baigėsi. Kai prisiauginusiems mėsinių avių žmonėms reikėjo pagalbos jas realizuoti, išgirdome milijoną priežasčių, kodėl negali padėti. Pradėtas darbas iki galo nebuvo padarytas. Jeigu nesugeba organizuoti produkcijos supirkimo, gal tada nereikėjo žmonėms aiškinti, kad augintų mėsinius, pieninius gyvulius? Kaina, žinoma, yra rinkos klausimas, į tai valdžia irgi nesikiša, – sakė R. Balsienė ir svarstė, jog būtų gerai, jei kas organizuotų avių supirkimą, galbūt eksportą. – Niekas neužsiima – matyt, neapsimoka. Kai įvertinę savo žemės plotą ir našumą apsisprendėme auginti gyvulius, maniau taip: aplinkui mažai kas laiko, tai užaugusius juos netruks išpirkti. Pasirodo, dėl to tik blogiau. Supirkėjai dėl nedidelio kiekio nenori važiuoti. Aviena yra gera mėsa, bet mūsų krašte nepriprasta jos valgyti.“



Širdis linksta prie gyvulių

Iš patirties moteris sakė, kad patikimiausi yra tradiciniai krašto verslai ir „visiškai neina klausyti ir pasitikėti, kai žmones ragina imtis kokios alternatyvios veiklos“.

Pasak norvaišiškės, gyvulius laikyti – žmogaus gyvenimo būdas. „Kam tinka – tai tinka. Nors sąnaudų daug, sunkiau, nes apie gyvulius reikia eiti kasdien ir po kelis sykius per parą. Kur nors išvažiavęs trypi, jaudiniesi, kad jiems kas neatsitiktų. Bet tai yra šitos veiklos specifika, ir čia nieko nepakeisi. Išeina, kad žmogus darai iš idėjos, nes to reikia tavo širdžiai. O kadangi daug metų ūkiškai verčiamės, visko ūkyje esame patyrę, tai ta meilė mums – ne pirmiena“, – šypsojosi R. Balsienė.

Jos nuomone, dėl smulkiems ūkiams nepalankių sąlygų kaime tebedidėja socialinė atskirtis. Stambūs ūkiai plečiasi nebeišsilaikančių mažų ūkių sąskaita, tai vyksta ignoruojant ekologiją. „Seniau kalbėta, kad žemės ūkyje dirba per daug gyventojų ir tai neracionalu. Dabar žmonėms sakoma: „Grįžkite į kaimą, versliukus darykite.“ Žmogus gali sugrįžti, jeigu turi kur, jei yra laukiamas, – svarstė Rita. – Teko kalbėtis su jaunais žmonėmis. Jie sakė: „Galbūt emigracijoje užsidirbę pinigų mes norėtume krašte, iš kurio kilome, nusipirkti sklypelį, statytis namus. Bet mums niekas jo neparduos, visa žemė jau išparduota.“



Remti gamybą, o ne pramogas

Skeptiškai moteris vertino kaimui siūlomus alternatyvius verslus, senųjų amatų atgaivinimą. „Dabar labai reklamuoja ir finansuoja bendruomenių projektus. Duonos kepalą pagal projektą iškeps, sūrį suslėgs, krepšį iš vytelių nupins, bet ar kaimo žmonės iš to prasigyvens? Ar jie pakonkuruos su kokia kepykla, sūrine? Tokia veikla – tik pramogai. Reikia, kad kaime vyktų gamyba, – kalbėjo R. Balsienė. – Suprasčiau, jei tie pinigai, kurie skiriami bendruomenėms, būtų nukreipti, pavyzdžiui, fabrikėliui ar jau veikiančios įmonės naujam filialui įkurti. Galbūt verčiau kaimo bendruomenė namą pastatytų, gal jame jauna šeima įsikurtų? Vien tik pasilinksminimams išleisti tokius pinigus, kada šitoks nedarbas, sudėti tiek lėšų į pastatų renovaciją, kai kaime jau beveik nėra jaunų žmonių, vaikų, tikrai neracionalu.“

Moteris mano, kad moralinių svertų įgytų ir dabartinė socialinė parama, jeigu už ją atidirbantis žmogus turėtų kitokį statusą.

„Dabar bedarbiai gauna socialines pašalpas ir turi už jas atidirbti. Pjauna žolę, tvarko kokią teritoriją. Švarindamas aplinką žmogus teikia valymo paslaugą. Tai juk ir yra darbo santykiai, jie turėtų būti paremti darbo sutartimi, o ne grėsme netekti paramos, – svarstė R. Balsienė. – Kai žmogus pats užsidirba, o ne pašalpą gauna, jo savigarba yra visai kitokia, be to, darbas ne vienos ydos padeda išvengti.“






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas