„Santaka“ / Daugiavaikė mama į gyvenimą žvelgia giedru veidu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-05-06 08:52

Dalinkitės:  


„Sunkumų gal ir buvo, ir pavargdavau, ir paverkdavau, bet viskas praėjo...“ – sako dešimtį vaikų išauginusi Galina Kubilienė, besidžiaugianti į svečius užsukusia dukra Halina bei anūkais Rimvydu ir Rasa.

Autorės nuotr.


Daugiavaikė mama į gyvenimą žvelgia giedru veidu

Birutė NENĖNIENĖ

Motinos dienos proga šiandien 12 valandą Vilniuje, Prezidentūroje, bus pagerbiamos daugiavaikės motinos, tvarkingai išauginusios savo vaikus. Prezidento V. Adamkaus dekretu ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalio pakviesta atsiimti mūsų rajono gyventoja Galina Kubilienė iš Matlaukio kaimo.

Dešimties suaugusių vaikų mama erdvaus namo kieme korespondentus pasitiko ir bendravo nė akimirkai nesiskirdama su giedra šypsena.



Užaugo penki sūnūs ir penkios dukros

„Antanas, Irena, Halina, Rimas, Gintas, Lina, Vida, Kristina, Rolandas ir Edvinas“, – mama iš eilės išvardijo didžiausią „turtą“: penkis sūnus ir penkias dukras. Vyriausiam, Antanui, šiemet sukanka 40 metų. Jis ir Lina gyvena Marijampolėje, Irena ir Rimas – Kybartuose, Kristina – Kaune, Vida ūkininkauja Jurbarko rajone, Edvinas uždarbiauja užsienyje. Su tėvais ūkyje kol kas užsibuvo ir dirbti padeda sūnūs Gintas ir Rolandas.

Tačiau tą dieną, kai lankėmės pas Kubilius, vyrai dar nebuvo grįžę iš laukų, o pas mamą užsuko netoliese, taip pat Matlaukyje, gyvenanti dukra Halina su dukra Rasa ir sūnum Rimvydu.

Septyni Kubilių vaikai jau sukūrę šeimas, močiutė džiaugiasi turinti 16 anūkų, trys dukros augina po tris vaikus.



Atsikėlė iš Baltarusijos

Prieš daugiau kaip keturiasdešimt metų į Kurpikų kaimą pas giminaičius iš Baltarusijos atsikėlusi Galina įsidarbino tuometinio „Šilupės“ kolūkio karvių fermose. Čia sutiko būsimą vyrą Joną Kubilių, sukūrė šeimą. „Pirmąjį vaiką gimdžiau ne jauniklė, dvidešimt penkerių sulaukusi, o paskutinis, Edvinas, atsirado, kai buvau keturiasdešimties ir jau pražilusi“, – sakė moteris. Tuo pačiu atgaivino seną nuoskaudą: plaukai pabalo po to, kai po apsinuodijimo ligoninėje buvo kovojama dėl trečių metukų tesulaukusio sūnaus Rolando gyvybės. Augančių vaikų įvairios, tegul ir nedidelės, traumos skaudžiai žeisdavo mamos širdį. Akis reikėjo turėti, kaip sakoma, ir nugaroje, kad juos sužiūrėtum, pamaitintum. Visi pasirinko darbininkiškas profesijas, netgi aukštąjį išsilavinimą įgijusi Vida persiorientavo ūkininkauti.



Gyvenimo mokėsi šeimoje

„Mes pakankamai gražiai ir pasiturinčiai gyvenome, auginome gyvulių, paukščių, nutrijų, visada turėjome sočiai ir įvairiai pavalgyti. Prisodindavau daržovių, braškių, aviečių, kad vaikai į svetimus sodus nesidairytų ir pro svetimas tvoras nelandžiotų. Namą pasistatėme, mašiną nusipirkome, prie jūros ir taip kur nors nuvažiuodavome“, – prisiminimais apie vien savo darbu susikurtą pasiturintį gyvenimą dalijosi Galina. Ji džiaugėsi, jog kolūkio vadovai leido užsidirbti. Apie pašalpas, paramas tada net nesvajojo. Tik vienąkart, kai statėsi namą, bandė prašyti pagalbos, bet išgirdo atsakymą, jog negausią, nes namą statosi ne toje vietoje.

Už sąžiningą darbą G.Kubilienė turi pagyrimo raštų. Moteris net ir sunkiausiais momentais rasdavo išeitį. Vaikams nereikėjo specialių sąžiningumo ar darbštumo pamokų: jie nuo mažų dienų dalyvavo sprendžiant šeimos reikalus, patys susiskirstydavo ir atlikdavo jiems patikėtus darbus.

Mama pripažįsta, jog augančius vaikus teko drausminti ir diržu, ir į kampą statyti. „Oi, kaip širdį skaudėjo, kada Haliną nubaudžiau pastatydama į kampą, o per namų ruošą pamiršusi paleisti radau užmigusią...“ – atsiduso mama.

Niekas geriau už mamą nežino vaikų įpročių ir charakterių, ji ir dabar prajuokina, primindama jų „ožiukus“.



Gimtadienio dovana

Tėvų namuose ilgiausiai gyvenusi Halina daugiausia padėdavo mamai ruošoje bei prižiūrėti mažesniuosius. Čia pasaulį išvydo ir vyriausia, dabar penkiolikmetė, anūkė Rasa. Kybartų pagrindinėje mokykloje besimokanti mergaitė šį pavasarį sulaukė neįkainojamos gimtadienio dovanos. Bendraklasės Jurgitos rūpesčiu ji kartu su broliuku Rimvydu buvo pakviesta į „Grožio fabriką“. Abiem buvo atliktos ausų korekcijos operacijos, vaikus rodė televizija. Atsikračius fizinių netobulumų, tolesnis vaikų gyvenimas bendraamžių būryje tapo visavertis ir džiaugsmingas. Tuo labai patenkintos ir močiutė, ir mama. Tačiau Halinos širdies kertelėje yra nusėdusių nuoskaudų iš to laiko, kai juos, daugiavaikės šeimos vaikus, mokykloje bendraamžiai mėgindavo sumenkinti, tarsi jie būtų prastesni, nors visada į mokyklą išeidavo tvarkingomis uniformomis, švarūs, sotūs. Net ir suaugusieji įžeisdavo nepagrįstai pravardžiuodami chuliganais.



Svajoja sužinoti apie tėtę

G.Kubilienė, sulaukusi netikėto kvietimo į Prezidentūrą, pirmiausia nudžiugo, jog nuo Vilniaus bus gera proga pasiekti gimtąją Baltarusiją, kur palaidota ir tebėra gyvenančių giminaičių. Jos mama buvo augusi Dzūkijoje, į Baltarusiją persikėlė tebūdama šešerių metų. Tačiau kai Galina 1967 metais mamą atsivežė gyventi į „Šilupę“, jos galvoje netrukus atgijo lietuviški žodžiai ir ji sėkmingai bendravo gimtąja kalba. Galina į šį Lietuvos kraštą atsikraustė nė žodelio netardama lietuviškai. „Iš pradžių tik klausydavausi, ką kiti kalba, pradėjau suprasti, bet kokius metus pati nedrįsau kalbėti“, – sakė ir dabar su akcentu šnekanti ir vieną kitą rusišką žodį įterpianti moteris. Visus sunkumus įveikti išmokė nelengva vaikystė ir jaunystė Baltarusijoje. „Nuo trylikos metų dirbau kolūkyje. Mes niekada nebadavome, nors mama augino mane ir du brolius. Bet visą laiką laukiau tėtės, kuris taip ir negrįžo iš karo“, – dalijosi jos, trimetės mergaitės, atmintin įsirėžusiu atsisveikinimo su tėčiu vaizdu. Visą gyvenimą krebždėjo viltis, jog gal dar kada nors sulauks žinios apie tėvelio – Antono Ketal – likimą.



Su didele atsakomybe

Į tėvų namus vaikai dažniausiai susirenka tradicinių švenčių proga – Kalėdoms, Velykoms, Motinos dienai. Mama Galina yra toks žmogus, kuris negali sėdėti be darbo. Ji nelaukia, kad atvažiavę vaikai tvarkytų jos kampelius – pati viską išdailinusi ir vis mano, jog dar reikia tvarkos. Be to, nori kuo nors nudžiuginti anūkus, – kad ir numegztomis kojinėmis.

„Leidau vaikus į pasaulį, bet visada jaučiau atsakomybę ir už tai, kad jiems būtų sąlygos užaugti ir išsimokyti, kad būtų sotūs ir aprengti, kad būtų dori žmonės“, – kalbėjo daugiavaikė mama.

Kaimo bendruomenės žmonės sakė, jog G.Kubilienė visada išsiskyrė teisingumu, gera nuotaika, o ir dabar yra kaip kokia gerumo ambasadorė, nešykštinti pagalbos ir patarimų tiems, kam to reikia. „Klausiate, iš kur tas giedrumas mano veide?“ – šypsojosi moteris, neslėpdama, jog šią savybę pastebi ir giminaičiai, ir svetimesni žmonės. „Esu giliai tikintis žmogus. Visada širdyje turėjau Dievą, todėl dvasinę atramą ir jėgų surasdavau ir surandu tikėjime, su kokiais asmeniniais ar darbo sunkumais besusidurčiau. Ir vaikus auklėjau katalikiškai. Man skaudu, kad yra mamų, kurios vaikus iškeičia į degtinę, o paskui kaltina valdžią bei visus aplinkinius žmones“, – kalbėjo G.Kubilienė.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas