„Santaka“ / Dangaus vandenyne kelių nėra

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2014-07-14 17:00

Dalinkitės:  


Donatas Gvazdaitis tvirtino, jog elgiantis protingai skrydžiai parasparniais yra viena saugiausių sporto rūšių.

Nuotraukos iš asmeninio Donato GVAZDAIČIO albumo.


Dangaus vandenyne kelių nėra

Eglė MIČIULIENĖ

Donatas Gvazdaitis vienu žvilgsniu gali aprėpti visą gimtąjį Karklinių kaimą: virš jo trisdešimtmetis dažnai pakyla savo parasparniu. Skraidyti – vienas iš didžiausių Donato pomėgių.



Suvalkiečių dangus netraukia

D. Gvazdaitis pats nesitikėjo, jog kada nors pakils į dangų. Tačiau maždaug prieš trejus metus jis pamatė parasparnininko susuktą filmuką „Youtube“ svetainėje ir nusprendė pasidomėti, ar to galima išmokti Lietuvoje. Tuomet sužinojo apie Alytaus skraidymo akademiją – pirmąją oficialią motorizuotų parasparnių mokyklą Lietuvoje.

Ten nuvažiavęs, Donatas išbandė skrydį dviviečiu parasparniu ir jau po pirmojo pakilimo suprato, kad šio sporto jam reikia.

Apie du mėnesius D. Gvazdaitis savaitgaliais važinėjo į Alytų, kol gavo mokinio licenciją, t. y. instruktoriaus leidimą skraidyti savarankiškai. Tada nusipirko įrangą ir nuo to laiko į dangų kyla pats.

– Mes skiriamės nuo paprastųjų parasparnininkų, nes kaip Karlsonas turime už nugaros varikliuką ir galime skristi kur norime. Suvalkijoje šiuo sportu užsiima labai mažai žmonių. Aplink Vilnių, Anykščiuose, Molėtuose parasparnininkų yra daug, o suvalkiečiai į orą nesiveržia, – kalbėjo D. Gvazdaitis.

Dažniausiai jis skraido vienas. Ir vis pažiūri į benzino baką – ar dar gali nors šiek tiek laiko pabūti danguje...



Penktasis vandenynas

Dabar Donatas yra „Penktojo vandenyno“ klubo narys („Mes nardome po penktąjį – oro vandenyną“, – aiškino vyras). Tai – neseniai dešimtmetį atšventęs didžiausias ir veikliausias motorizuotų parasparnių sporto klubas Lietuvoje. Klubo nariai dalyvauja Europos šalių parasparnininkų varžybose, laimi prizines vietas.

Pats D. Gvazdaitis poreikio varžytis nejaučia.

– Man labiau patinka ne ekstremalus skrydis, sudėtingi viražai, o saugus pasiskraidymas. Sportininkai, kurie tuo užsiima, daug treniruojasi, turi brangią ir galbūt patikimesnę įrangą. Mūsų yra dvi klasės: sportininkų ir vadinamųjų „parapirdukų“, kurie skraido saugiai. Visi telpame į vieną klubą. Tarp klubo narių yra nemažai ir keleivinių lėktuvų, ir malūnsparnių pilotų, – pasakojo D. Gvazdaitis.

Daugeliui skrydis parasparniu atrodo nesaugus, juolab kad yra ir Lietuvoje žuvusių parasparnininkų.

– Skrisdamas lėktuvu esi lyg ir už sienų, o kai skrendi parasparniu – jauti vėją, motoro garsą – gal tai žmones gąsdina. Čia daugiau ekstremalumo – kaip ir lyginant važiavimą automobiliu bei motociklu. Galbūt kažkam atrodo baisu, kad tave laiko tik virvutės, vadinamos stropais. Tačiau visos nelaimės kyla per viršytas galimybes ir kvailiojimą. Juk automobiliu lėkdamas 200 km/val. greičiu irgi rizikuoji. Jei parasparniu skrisi tvarkingai, tai – absoliučiai saugi sporto rūšis, – aiškino Donatas.



Skristi gali ne visur

Parasparnininkams nuo žemės leidžiama pakilti 2,5 km.

– Aš tiek nekylu. Kartais dėl sportinio intereso pakyli pažiūrėti, kas yra ten, virš debesų, ypač kai jie plūduriuoja žemai. Bet tada matai tik debesis ir jautiesi lyg kybotum vienoje vietoje. Todėl man smagiau skristi arčiau žemės – tada greičiau keičiasi vaizdai, – sakė pašnekovas.

Yra ir tokių vietų, kur parasparniu skristi neleidžiama. Pavyzdžiui, negalima skristi arčiau kaip 10 km nuo Rusijos ir Baltarusijos pasienio (Europos Sąjungos valstybių sienų paisyti nereikia).

Virš miesto parasparniu negalima skristi žemiau nei 300 m, kai kur uždrausta skraidyti virš gyvenamųjų rajonų. Draudžiama skraidyti ir arti oro uostų. Virš miškų reikia skristi aukščiau, nes, anot Donato, technika negali pasitikėti aklai – visuomet turi matyti atsarginį variantą, kur nusklandysi, jei suges motoras ar dar kas nors nutiks. Tačiau sugedus varikliui nenukrisi, kaip, pavyzdžiui, su lėktuvu, o ramiai nusklęsi žemyn.



Lėktuvas... po lova

Parasparnis per valandą sunaudoja 5 litrus benzino, o bako talpa vidutiniškai siekia 20 l. Prisikabinęs papildomą baką gali įveikti nemenkus atstumus. Juolab kad danguje kelių nėra – gali skristi tiesiai, nereikia kraipyti posūkių.

Donato parasparnis įprastai skrenda iki 50 km/val. greičiu, tačiau priklausomai nuo vėjo, oro sąlygų pasiekia iki 80 km/val. greitį.

Parasparniai priskiriami ultralengviesiems orlaiviams – kaip ir ultralengvieji lėktuvai bei sraigtasparniai. Žinoma, lėktuvu pasiekiamas dvigubai didesnis greitis, tačiau parasparniu pakilti užtenka krepšinio aikštelės, o nusileisti galima į arimus. Tuo tarpu lėktuvui reikia pakilimo tako, lygaus paviršiaus nusileisti.

Ir pati įrenginio konstrukcija labai patogi. Parasparnį gali įsidėti į bagažinę, nuvažiuoti prie ežero, pakilti, apsižvalgyti po apylinkes, o grįžęs namo savo vadinamąjį „lėktuvą“ pasikišti po lova. Šitas įrenginys, anot D. Gvazdaičio, visiems norintiems suteikė realią galimybę pakilti į orą: nereikia lėktuvo, angaro, brangių licencijų.

Vis dėlto Donatas šioje srityje žada siekti ir daugiau.

– Turiu svajonę ateityje įgyti ir ultralengvojo lėktuvo piloto licenciją. Žinoma, jei žmona leis, – nusijuokia parasparnininkas. – Nors man sekasi, ir svajonės paprastai pildosi. Ir su žmona pasisekė, ji labai gera ir visur išleidžia, nepyksta, kai vienai reikia pabūti su dviem vaikais.



Pomėgių turi daug

D. Gvazdaitis – iš tų žmonių, kurie ne skundžiasi gyvenimu, o juo džiaugiasi. Donatas turi įvairių pomėgių.

– Pernai pradėjau bėgioti, bet gal per daug intensyviai – ir ėmė skaudėti kelį. Tada draugai trisdešimtmečio proga padovanojo dviratį. Dabar numinu ir po 80 km per dieną. Neseniai buvau per Vištytį nuvažiavęs į Lenkiją pažiūrėti garsiųjų Stančikų tiltų. Myniau kokias keturias valandas, bet kai reikėjo parminti, tos kalvos pradėjo truputį nervinti... – juokėsi vyras.

Liepos 19 d. su vilkaviškiečio Stasio Kružinausko suburta dviratininkų kompanija Donatas ruošiasi važiuoti iki Tolminkiemio.



Už nuotraukas – prizai

Fotografijos labai rimtu pomėgiu Donatas nelaiko, tačiau yra laimėjęs jau ne viename nuotraukų konkurse. Pavyzdžiui, pernai jis nugalėjo Basanavičynės fotografijų konkurse: D. Gvazdaičio daryta J. Basanavičiaus gimtinės nuotrauka buvo išspausdinta ant kalendoriaus viršelio.

Donatas juokavo, jog tai – lyg ir savotiškas „sukčiavimas“, nes jis turėjo pranašumą prieš kitus konkurso dalyvius: juk sodybos nuotrauką darė skrisdamas parasparniu, dėl to ji tokia įspūdinga.

Fotoaparatą D. Gvazdaitis visuomet pasiima ne tik į skrydį, bet ir važiuodamas medžioti. Per medžioklę jam pavyko padaryti dar vieną labai įspūdingą nuotrauką.

– Tada belaukdamas bebrų pamačiau atlekiant apuoką. Jis nutūpė ant šakos – taip jį tupintį ir nufotografavau. O kai ruošiausi daryti antrą kadrą, paukštis mane puolė. Spėjau užfiksuoti apuoką skrydyje, sekundę prieš kepštelint man per skrybėlę. Su šia nuotrauka pavyko laimėti „Medžiotojo“ žurnalo metinę prenumeratą, – prisiminė Donatas.

Ta pati nuotrauka „Tauro rago“ laidoje buvo išrinkta geriausia mėnesio fotografija.



Dar viena aistra

Medžioklė, anot D. Gvazdaičio, ko gero, yra dar stipresnė jo aistra už skraidymą parasparniu.

– Tai skirtingi ir turbūt nesulyginami pomėgiai. Kartais norisi tylos, ramybės, o ne klausyti variklio burzgimo – tada vyksti į medžioklę, – pasakojo vyras.

Donatui patinka su draugais pabūti gamtoje, naktį ant laužo išsivirti aviečių arbatos, o ryte pabusti apšarmojusiame miegmaišyje.

Karklinių medžiotojų klubas, kuriam priklauso D. Gvazdaitis, neseniai įstojo į Sūduvos medžiotojų sąjungą.

– Dabar turime daugiau kontaktų su visuomene. Neseniai Gelgaudiškyje vyko Medžiotojų šventė, kurioje medžiokliai visus vaišino šurpa, plovu. Žmones reikėtų daugiau supažindinti su medžioklės kultūra. Tai nėra, kaip kažkas įsivaizduoja, nuolatinis žvėrių šaudymas – juk yra medžioklės terminai, taisyklės. Pavyzdžiui, neseniai priimtas įstatymas, kad negalima šerti žvėrių medžioklės vietoje, prie bokštelio. Už Medžioklės taisyklių nesilaikymą yra numatytos didelės baudos. Tai – labai gerai. Manau, kad medžioklės kultūra gerėja, – kalbėjo D. Gvazdaitis.

Gvazdaičių šeimoje medžiotojų ne taip ir mažai – medžiojo Donato senelis, medžioja ir tėtis, ir brolis.

– Mes visi turime sąlytį su gamta. Tėtis su broliu – dar ir veterinarai, tik aš chemikas, bet ne mažiau myliu gamtą. Juk gimiau ir augau vienkiemyje, gražioje vietoje palei Rausvę. Dabar su šeima gyvenu Marijampolėje, bet pas tėvus atvažiuoju kiekvieną savaitgalį. Galbūt kada nors į tėviškę, į Karklinius, grįšiu ir gyventi, – šypsojosi Donatas.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujasis muitinės vadas semiasi suvalkietiškos patirties
* Gižiečių iniciatyva įvertinta įspūdingu medaliu
* Gimtinės ilgesys dainininką kasmet parveda į Lietuvą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas