|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2006-04-24 17:52
|
|
|
„Lietuvių mitus apie Europos Sąjungą“ pristačiusių lektorių Ramūno Vilpišausko ir Jurgio Vilčinsko straipsniai taip pat pateikiami naujoje knygoje.
Romo ČĖPLOS nuotr.
Europa artėja prie mūsų
Tokią nuomonę susidarė daugelis klausytojų, balandžio 20-osios pavakarę susirinkusių į Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje vykusį knygos „Lietuvių mitai apie Europos Sąjungą“ pristatymą. Klausytojus suintrigavo knygos pavadinimas, joje liečiamos mūsų gyvenimo aktualijos ir žinomos lektorių pavardės. Pasidalyti žiniomis, paaiškinti, kaip visuomenėje gimsta klaidingi mitai apie Europos Sąjungą, padiskutuoti apie tai į Vilkaviškį buvo atvykę Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, Respublikos Prezidento patarėjas Ramūnas Vilpišauskas ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas, Respublikos Prezidento konsultantas Jurgis Vilčinskas.
Lektoriai, papildydami vienas kito mintis, papasakojo apie „Euromitų“ projektą, apie svarbiausius knygoje keliamus klausimus.
Betarpiškai diskusijai jaukumo suteikė klausytojams pasiūlyta taurė vyno. Knygų pakako visiems norintiems, kaip ir kitos vaizdinės medžiagos apie Europos Sąjungą.
Knygos pradžioje jos rengėjai įdėjo seną lietuvišką sakmę apie vėžio akis: „Dievas sukūrė gyvūnus. Mato, kad jiems kažko trūksta. Tada padarė akis, sušaukė visus ir dalija: dvi akys laputei, dvi ežiukui, dvi pelytei ir t.t. Išdalijo visiems akis, tik pamiršo atiduoti vėžiui. Pastebėjęs savo klaidą, ištiesė ir vėžiui. Užpykęs vėžys sako: „Kišk į užpakalį tas akis“. Dievas taip ir padarė. Dabar visų akys priekyje, o vėžio užpakaly. Ir jis vaikščioja atbulas iki šiol...“
Ką bendra turi ši sakmė su Europos Sąjunga? Tikriausiai knygos autoriai tikisi, kad mūsų akys ne kaip to vėžio – užpakalyje, o priekyje ir plačiai atvertos. Mes matome naujoves, ateinančias iš Europos, bet ar teisingai įvertiname savo galimybes? Ar išnaudojame tai, kas mums siūloma? Daug mitų ir įvairių fobijų mums į galvas prigrūdo garbūs politikai euroskeptikai.O mūsų tautiečiai patiklūs. Kas to nežino? Girdi, supirks vokiečiai, danai ar švedai mūsų tėvonijas ir liksim jiems bernauti.
Neišsipildė piktos euroskeptikų pranašystės. Niekas nepuolė pirkti mūsų žemių, neišvežė jų į Europą, taip, kaip mūsų jaunučių gražuolių, užmiršusių lietuviškus rūtų darželius ir labai panorusių tapti pasaulio „misėmis“ ar fotomodeliais.
Taip, mes jau seniai matome, kad Europa yra tarp mūsų: su savo dėvėtais drabužiais, naudotomis mašinomis, savo keistais, mums dažnai nepriimtinais, papročiais ir tradicijomis... Bet, ar viską aklai mes privalome priimti? Kad būtų lengviau į tai sau atsakyti, knygos autoriai ir sudėjo į knygą penkiolika pačių aktualiausių klausimų ir pateikė kompetentingų autorių atsakymus į juos.
Ne tik specialistus, bet ir eilinius piliečius domina euro įvedimas Lietuvoje. Daugelį žmonių jaudina galimas kasdienio vartojimo prekių kainų šuolis. Politikai ir finansų ekspertai ramina, kad dėl pačio euro įvedimo prekių kainos neturėtų labai pakilti. Kita kalba, kaip elgsis prekybininkai. Ar jie nepasinaudos proga padidinti savo pelną? Juk kalbama, kad Vokietijoje po euro įvedimo prekių kainos daug išaugo.
Tie patys finansų ekspertai ir toliau tvirtina, kad jeigu kai kurių prekių kainos kažkiek ir pakils, tai neilgam. Sako, visagalė Konkurencija sustatys viską į savo vietas. Smarkiai pakėlę prekių kainas prekybininkai gali netekti pirkėjų. O kainas pagal laisvos rinkos dėsnį privalėtų reguliuoti ne valdžia, o prekių pasiūla ir paklausa. Kaip bus iš tiesų, dar turėsime laiko pamąstyti, nes pagal paskutinius pranešimus iš Europos Sąjungos statistikos tarnybos „Eurostat“, Lietuva keliomis šimtosiomis neatitinka valstybėms keliamų infliacijos reikalavimų ir euro įvedimas gali būti pristabdytas. Pirkėjai galės lengviau atsikvėpti, o politikai patys srėbti išsivirtą košę ir draskyti vieni kitiems akis ieškodami kaltųjų.
Ar turėtume bijoti „kitokių“?
Ne tik artėjančio euro ir Europos Sąjungos biurokratų bijo mūsų tautiečiai. Lietuviams gerai pažįstamas reiškinys – emigracija. Statistikos duomenys rodo, kad per penkiolika metų iš Lietuvos išvyko apie 300 tūkst. gyventojų. Vienus vilioja didesni atlyginimai, kitus – geresnės mokslo sąlygos, karjeros galimybės... Didžioji dauguma išvykstančių svetur yra jauni, energingi, aiškias savo ateities vizijas turintys žmonės. Pasiliekantiems savo šalyje tenka visas valstybės išlaikymo krūvis. Juos prislegia vis didėjantys mokesčiai, senų ir neįgalių žmonių išlaikymo pareiga ir nelabai aiškios ateities perspektyvos. Bet ar turime teisę smerkti išvykstančius?
Skundžiamasi, kad trūksta įvairių sričių specialistų, aukštos kvalifikacijos darbininkų. Darbdaviai jau žvalgosi pigesnės darbo jėgos iš užsienio – dažniausiai iš Rytų pusės. Bet su pigia darbo jėga ar neplūstelės į Lietuvą ir nepageidaujamas užsienio šalių piliečių kontingentas? Mes dar nematome antros medalio pusės. Tačiau matome, kas darosi kitose Europos Sąjungos šalyse senbuvėse.
Vokietijoje retkarčiais triukšmauja turkai, kurių šioje šalyje apsigyveno arti milijono, Prancūzijoje tikrus pogromus kelia jaunimas, daugiausia kilęs iš imigrantų šeimų. Tikrai ne vargo genami jie eina į gatves statyti barikadų, daužyti parduotuvių vitrinų ir deginti automobilių. Ne socialinės problemos pernai Anglijoje arabų kilmės jaunuolius vertė sprogdinti bombas. Mums dar tenka tik pasvajoti apie tokį socialinį aprūpinimą, koks dabar yra kitose Europos šalyse.
Mūsų didžiausi dienraščiai rašo, kad „į darbą Prancūzijos pedagogai eina tartum į minų lauką“. Ir pas mus jau yra to pradžia. Tad dar tik trūksta kitataučių neigiamos patirties.
Vargu, ar kas išras tokį sietą, per kurį mūsų imigracinė tarnyba galėtų atsijoti šalyje nepageidaujamus, pavojų mūsų saugumui keliančius asmenis. Valstybės sienų neuždarysi žmonių judėjimui iš šalių, priklausančių Šengeno erdvei. Tai ir žvairuoja mūsų tautiečiai į tą Vakarų erdvę, iš kurios plūsta ne tik šilti Atlanto vėjai, bet ir baimė. Baimė ištirpti toje erdvėje, svetimos religijos, svetimų papročių, kitokio kultūros supratimo baimė. Ar turime pagrindo viso to bijoti? Tikriausiai – taip.
Net patys žymiausi psichologai sako, kad nėra kol kas tokios receptų knygos, kurią perskaitęs rastum atsakymus į visus klausimus. Ir ši nauja knyga „Lietuvių mitai apie Europos Sąjungą“ neatsakys į visus mūsų klausimus. Bet ją verta paskaityti, praplėsti savo akiratį, sužinoti daugiau apie Europą, kurioje gyvename. Gal tada ir tų mitų, kuriuos patys sukuriame, ir baimės, kad mus „suvalgys kitokie“, bus mažiau.
Vytas DRUNIS
Tokią nuomonę susidarė daugelis klausytojų, balandžio 20-osios pavakarę susirinkusių į Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje vykusį knygos „Lietuvių mitai apie Europos Sąjungą“ pristatymą. Klausytojus suintrigavo knygos pavadinimas, joje liečiamos mūsų gyvenimo aktualijos ir žinomos lektorių pavardės. Pasidalyti žiniomis, paaiškinti, kaip visuomenėje gimsta klaidingi mitai apie Europos Sąjungą, padiskutuoti apie tai į Vilkaviškį buvo atvykę Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, Respublikos Prezidento patarėjas Ramūnas Vilpišauskas ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas, Respublikos Prezidento konsultantas Jurgis Vilčinskas.
Lektoriai, papildydami vienas kito mintis, papasakojo apie „Euromitų“ projektą, apie svarbiausius knygoje keliamus klausimus.
Betarpiškai diskusijai jaukumo suteikė klausytojams pasiūlyta taurė vyno. Knygų pakako visiems norintiems, kaip ir kitos vaizdinės medžiagos apie Europos Sąjungą.
Knygos pradžioje jos rengėjai įdėjo seną lietuvišką sakmę apie vėžio akis: „Dievas sukūrė gyvūnus. Mato, kad jiems kažko trūksta. Tada padarė akis, sušaukė visus ir dalija: dvi akys laputei, dvi ežiukui, dvi pelytei ir t.t. Išdalijo visiems akis, tik pamiršo atiduoti vėžiui. Pastebėjęs savo klaidą, ištiesė ir vėžiui. Užpykęs vėžys sako: „Kišk į užpakalį tas akis“. Dievas taip ir padarė. Dabar visų akys priekyje, o vėžio užpakaly. Ir jis vaikščioja atbulas iki šiol...“
Ką bendra turi ši sakmė su Europos Sąjunga? Tikriausiai knygos autoriai tikisi, kad mūsų akys ne kaip to vėžio – užpakalyje, o priekyje ir plačiai atvertos. Mes matome naujoves, ateinančias iš Europos, bet ar teisingai įvertiname savo galimybes? Ar išnaudojame tai, kas mums siūloma? Daug mitų ir įvairių fobijų mums į galvas prigrūdo garbūs politikai euroskeptikai.O mūsų tautiečiai patiklūs. Kas to nežino? Girdi, supirks vokiečiai, danai ar švedai mūsų tėvonijas ir liksim jiems bernauti.
Neišsipildė piktos euroskeptikų pranašystės. Niekas nepuolė pirkti mūsų žemių, neišvežė jų į Europą, taip, kaip mūsų jaunučių gražuolių, užmiršusių lietuviškus rūtų darželius ir labai panorusių tapti pasaulio „misėmis“ ar fotomodeliais.
Taip, mes jau seniai matome, kad Europa yra tarp mūsų: su savo dėvėtais drabužiais, naudotomis mašinomis, savo keistais, mums dažnai nepriimtinais, papročiais ir tradicijomis... Bet, ar viską aklai mes privalome priimti? Kad būtų lengviau į tai sau atsakyti, knygos autoriai ir sudėjo į knygą penkiolika pačių aktualiausių klausimų ir pateikė kompetentingų autorių atsakymus į juos.
Ne tik specialistus, bet ir eilinius piliečius domina euro įvedimas Lietuvoje. Daugelį žmonių jaudina galimas kasdienio vartojimo prekių kainų šuolis. Politikai ir finansų ekspertai ramina, kad dėl pačio euro įvedimo prekių kainos neturėtų labai pakilti. Kita kalba, kaip elgsis prekybininkai. Ar jie nepasinaudos proga padidinti savo pelną? Juk kalbama, kad Vokietijoje po euro įvedimo prekių kainos daug išaugo.
Tie patys finansų ekspertai ir toliau tvirtina, kad jeigu kai kurių prekių kainos kažkiek ir pakils, tai neilgam. Sako, visagalė Konkurencija sustatys viską į savo vietas. Smarkiai pakėlę prekių kainas prekybininkai gali netekti pirkėjų. O kainas pagal laisvos rinkos dėsnį privalėtų reguliuoti ne valdžia, o prekių pasiūla ir paklausa. Kaip bus iš tiesų, dar turėsime laiko pamąstyti, nes pagal paskutinius pranešimus iš Europos Sąjungos statistikos tarnybos „Eurostat“, Lietuva keliomis šimtosiomis neatitinka valstybėms keliamų infliacijos reikalavimų ir euro įvedimas gali būti pristabdytas. Pirkėjai galės lengviau atsikvėpti, o politikai patys srėbti išsivirtą košę ir draskyti vieni kitiems akis ieškodami kaltųjų.
Ne tik artėjančio euro ir Europos Sąjungos biurokratų bijo mūsų tautiečiai. Lietuviams gerai pažįstamas reiškinys – emigracija. Statistikos duomenys rodo, kad per penkiolika metų iš Lietuvos išvyko apie 300 tūkst. gyventojų. Vienus vilioja didesni atlyginimai, kitus – geresnės mokslo sąlygos, karjeros galimybės... Didžioji dauguma išvykstančių svetur yra jauni, energingi, aiškias savo ateities vizijas turintys žmonės. Pasiliekantiems savo šalyje tenka visas valstybės išlaikymo krūvis. Juos prislegia vis didėjantys mokesčiai, senų ir neįgalių žmonių išlaikymo pareiga ir nelabai aiškios ateities perspektyvos. Bet ar turime teisę smerkti išvykstančius?
Skundžiamasi, kad trūksta įvairių sričių specialistų, aukštos kvalifikacijos darbininkų. Darbdaviai jau žvalgosi pigesnės darbo jėgos iš užsienio – dažniausiai iš Rytų pusės. Bet su pigia darbo jėga ar neplūstelės į Lietuvą ir nepageidaujamas užsienio šalių piliečių kontingentas? Mes dar nematome antros medalio pusės. Tačiau matome, kas darosi kitose Europos Sąjungos šalyse senbuvėse.
Vokietijoje retkarčiais triukšmauja turkai, kurių šioje šalyje apsigyveno arti milijono, Prancūzijoje tikrus pogromus kelia jaunimas, daugiausia kilęs iš imigrantų šeimų. Tikrai ne vargo genami jie eina į gatves statyti barikadų, daužyti parduotuvių vitrinų ir deginti automobilių. Ne socialinės problemos pernai Anglijoje arabų kilmės jaunuolius vertė sprogdinti bombas. Mums dar tenka tik pasvajoti apie tokį socialinį aprūpinimą, koks dabar yra kitose Europos šalyse.
Mūsų didžiausi dienraščiai rašo, kad „į darbą Prancūzijos pedagogai eina tartum į minų lauką“. Ir pas mus jau yra to pradžia. Tad dar tik trūksta kitataučių neigiamos patirties.
Vargu, ar kas išras tokį sietą, per kurį mūsų imigracinė tarnyba galėtų atsijoti šalyje nepageidaujamus, pavojų mūsų saugumui keliančius asmenis. Valstybės sienų neuždarysi žmonių judėjimui iš šalių, priklausančių Šengeno erdvei. Tai ir žvairuoja mūsų tautiečiai į tą Vakarų erdvę, iš kurios plūsta ne tik šilti Atlanto vėjai, bet ir baimė. Baimė ištirpti toje erdvėje, svetimos religijos, svetimų papročių, kitokio kultūros supratimo baimė. Ar turime pagrindo viso to bijoti? Tikriausiai – taip.
Net patys žymiausi psichologai sako, kad nėra kol kas tokios receptų knygos, kurią perskaitęs rastum atsakymus į visus klausimus. Ir ši nauja knyga „Lietuvių mitai apie Europos Sąjungą“ neatsakys į visus mūsų klausimus. Bet ją verta paskaityti, praplėsti savo akiratį, sužinoti daugiau apie Europą, kurioje gyvename. Gal tada ir tų mitų, kuriuos patys sukuriame, ir baimės, kad mus „suvalgys kitokie“, bus mažiau.
Vytas DRUNIS
Publikuota: 2006-04-24 17:52:47
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|