|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2006-04-22 09:33
|
|
|
Žvejų teigimu, purvais aplipęs šuo ant ežero ledo slampinėjo visą savaitę.
Autorės nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Kai į redakciją kas nors atvyksta ieškodamas pagalbos, visuomet mėginame rasti
kokią nors išeitį. Kreipiamės į įvairias įstaigas, institucijas ir problemą bandome
spręsti kartu. Tačiau šį kartą pasijutome beviltiškoje padėtyje.
Ant ledo – savaitė
Dar prieš Velykas, jau vakarop, vienu iš redakcijos telefonų paskambino vilkaviškietis
Arūnas Linartas. Vyras susijaudinęs pasakojo, kad ant Paežerių ežero ledo tupi šuo.
Žmogui iš pradžių pasirodė, jog šuo įšalęs į ledą, tačiau po kurio laiko gyvūnas kiek
pajudėjo iš vietos.
A.Linartas spėjo, kad gal kieno nors išgąsdintas, gal sužalotas šunelis bijo lipti į
krantą. Mat prie pakrančių jau tyvuliavo vanduo.
Nuo kranto meškeres sumerkę žvejai A.Linartui užsiminė, jog vargšas keturkojis ant
ledo slankioja jau gal savaitę ir į krantą nelipa.
Vieno iš žvejų vyras klausė, kodėl niekas niekur nepraneša, neieško pagalbos. Bet šis
tik atrėžė: „Tau reikia, tu ir ieškok“. Tuomet vilkaviškietis paskambino ugniagesiams, kad
padėtų nelaimėliui.
Juk panašiais atvejais, kai į duobę buvo įkritęs šuo, medyje parą rėkė katė, vaduoti
gyvūnų buvo kviečiami rajono ugniagesiai gelbėtojai.
Gelbėtojas nepriėjo
Nuvažiavę prie ežero išvydome liūdną vaizdą. Ant ledo tupinčio gauruoto šuns
kudlos buvo prisivėlę purvo, ledo, ir gyvūnas sunkiai vilko dideliu svoriu aplipusį kūną.
Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pavaduotojas Audronius Stroginis prie
ežero atvažiavo pats. Pareigūnas bandė privilioti šunį mėsa. Tačiau pakankamai toli
buvęs gyvūnas ją bandė ėsti tik tuomet, kai atsviestas gabalas jam pataikė kone į nasrus.
Šalia nukritęs kąsnis kudliaus nesudomino.
PGT pareigūnas mėgino prieiti iš skirtingų pakrantės vietų, tačiau galiausiai turėjo
išvykti nieko nepešęs.
– Ledas toks, kad lipti ant jo jau negali. Plaukti valtimi – dar negali. Ką daryti, juk
žmonėmis dėl šuns rizikuoti negalime. Be to, jis nestovi vietoje, bėga tolyn, – kalbėjo
A.Stroginis.
Nežinojome, ką daryti. Beliko tikėtis, kad jei šuo sveikas, nesužeistas ar neserga, jis
visgi išlips į krantą pats.
Išmetė šeimininkai
Kitą rytą šuns ant ledo neberadome ir pasidžiaugėme, kad jis galbūt išsigelbėjo.
Tačiau į darbo pabaigą vėl paskambino A.Linartas – pasirodo, gyvūnas tik buvo
nusikapanojęs kažkur tolyn.
Vėl nuvažiavę prie ežero radome čia dar vieną žmogų. Vilkaviškietis Alvydas
Rutkauskas papasakojo mums visą istoriją. Pasirodo, šunį paežerėje dar rudenį atvažiavę išmetė kažkokie žmonės. A.Rutkauskas sakė, jog gyvulėlis – visai senas, nukaršęs,
pusaklis. Žvejoti atvažiuodamas žmogus pakrantėje slampinėjusiam kudliui vis atveždavo ėdesio, bet, anot žvejo, dantų nebeturintis šuo jį vos gromuliavo.
– Aš šiandien čia atvažiavau jau ketvirtą kartą. Negaliu ramiai būti, bet nežinau,
kaip jam padėti, – kalbėjo į ežerą žiūrėdamas A.Rutkauskas. – Čia reikia šautuvo su
optiniu taikikliu...
Teiravosi ir meras
Nukaršusius gyvūnus žmonės veža pas veterinarus, kaip tai vadinama, užmigdyti.
Per atstumą, aišku, to nepadarysi. Nerasdami kitos išeities, pamėginome kreiptis į
medžiotojus. Vienas iš jų paaiškino, jog net šąlantį ir iš bado dvesiantį seną šunį
nušauti reikia gamtosaugininkų leidimo. Paskambinome Aplinkos apsaugos departamento
Vilkaviškio agentūros vedėjui Vitui Bakui. Šis teisinosi tokio leidimo duoti neturįs teisės,
bet lyg ir pažadėjo ieškoti kokios nors išeities.
Galiausiai ir patiems redakcijos darbuotojams pavyko prikalbinti vieną iš medžiotojų.
Tačiau gyvūnas ledu buvo nuslinkęs taip toli, kad tuo metu padėti nebegalėjo nė optinis
taikiklis.
Dar kitą rytą šuns ant ežero nebuvo. Kur jis dingo – nugaišo, paskendo, ar jo kančias
vis dėlto baigė pasigailėję medžiotojai – nežinia. To negalėjome pasakyti nė merui
Algirdui Bagušinskui, kuris, jau po Velykų išgirdęs apie gyvulėlį, teiravosi apie tai
redakcijos darbuotojų.
Buvo keista ir liūdna – seno gaištančio šuns gailėjosi ir padėti jam bandė ne vienas
žmogus.
Išskyrus šeimininkus, kurie pašykštėjo keleto litų užmigdyti atitarnavusiam gyvūnui
ir kaip nereikalingą daiktą išmetė jį likimo valiai.
Kai į redakciją kas nors atvyksta ieškodamas pagalbos, visuomet mėginame rasti kokią nors išeitį. Kreipiamės į įvairias įstaigas, institucijas ir problemą bandome spręsti kartu. Tačiau šį kartą pasijutome beviltiškoje padėtyje. |
Dar prieš Velykas, jau vakarop, vienu iš redakcijos telefonų paskambino vilkaviškietis Arūnas Linartas. Vyras susijaudinęs pasakojo, kad ant Paežerių ežero ledo tupi šuo.
Žmogui iš pradžių pasirodė, jog šuo įšalęs į ledą, tačiau po kurio laiko gyvūnas kiek pajudėjo iš vietos.
A.Linartas spėjo, kad gal kieno nors išgąsdintas, gal sužalotas šunelis bijo lipti į krantą. Mat prie pakrančių jau tyvuliavo vanduo.
Nuo kranto meškeres sumerkę žvejai A.Linartui užsiminė, jog vargšas keturkojis ant ledo slankioja jau gal savaitę ir į krantą nelipa.
Vieno iš žvejų vyras klausė, kodėl niekas niekur nepraneša, neieško pagalbos. Bet šis tik atrėžė: „Tau reikia, tu ir ieškok“. Tuomet vilkaviškietis paskambino ugniagesiams, kad padėtų nelaimėliui.
Juk panašiais atvejais, kai į duobę buvo įkritęs šuo, medyje parą rėkė katė, vaduoti gyvūnų buvo kviečiami rajono ugniagesiai gelbėtojai.
Nuvažiavę prie ežero išvydome liūdną vaizdą. Ant ledo tupinčio gauruoto šuns kudlos buvo prisivėlę purvo, ledo, ir gyvūnas sunkiai vilko dideliu svoriu aplipusį kūną.
Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pavaduotojas Audronius Stroginis prie ežero atvažiavo pats. Pareigūnas bandė privilioti šunį mėsa. Tačiau pakankamai toli buvęs gyvūnas ją bandė ėsti tik tuomet, kai atsviestas gabalas jam pataikė kone į nasrus. Šalia nukritęs kąsnis kudliaus nesudomino.
PGT pareigūnas mėgino prieiti iš skirtingų pakrantės vietų, tačiau galiausiai turėjo išvykti nieko nepešęs.
– Ledas toks, kad lipti ant jo jau negali. Plaukti valtimi – dar negali. Ką daryti, juk žmonėmis dėl šuns rizikuoti negalime. Be to, jis nestovi vietoje, bėga tolyn, – kalbėjo A.Stroginis.
Nežinojome, ką daryti. Beliko tikėtis, kad jei šuo sveikas, nesužeistas ar neserga, jis visgi išlips į krantą pats.
Kitą rytą šuns ant ledo neberadome ir pasidžiaugėme, kad jis galbūt išsigelbėjo. Tačiau į darbo pabaigą vėl paskambino A.Linartas – pasirodo, gyvūnas tik buvo nusikapanojęs kažkur tolyn.
Vėl nuvažiavę prie ežero radome čia dar vieną žmogų. Vilkaviškietis Alvydas Rutkauskas papasakojo mums visą istoriją. Pasirodo, šunį paežerėje dar rudenį atvažiavę išmetė kažkokie žmonės. A.Rutkauskas sakė, jog gyvulėlis – visai senas, nukaršęs, pusaklis. Žvejoti atvažiuodamas žmogus pakrantėje slampinėjusiam kudliui vis atveždavo ėdesio, bet, anot žvejo, dantų nebeturintis šuo jį vos gromuliavo.
– Aš šiandien čia atvažiavau jau ketvirtą kartą. Negaliu ramiai būti, bet nežinau, kaip jam padėti, – kalbėjo į ežerą žiūrėdamas A.Rutkauskas. – Čia reikia šautuvo su optiniu taikikliu...
Nukaršusius gyvūnus žmonės veža pas veterinarus, kaip tai vadinama, užmigdyti. Per atstumą, aišku, to nepadarysi. Nerasdami kitos išeities, pamėginome kreiptis į medžiotojus. Vienas iš jų paaiškino, jog net šąlantį ir iš bado dvesiantį seną šunį nušauti reikia gamtosaugininkų leidimo. Paskambinome Aplinkos apsaugos departamento Vilkaviškio agentūros vedėjui Vitui Bakui. Šis teisinosi tokio leidimo duoti neturįs teisės, bet lyg ir pažadėjo ieškoti kokios nors išeities.
Galiausiai ir patiems redakcijos darbuotojams pavyko prikalbinti vieną iš medžiotojų. Tačiau gyvūnas ledu buvo nuslinkęs taip toli, kad tuo metu padėti nebegalėjo nė optinis taikiklis.
Dar kitą rytą šuns ant ežero nebuvo. Kur jis dingo – nugaišo, paskendo, ar jo kančias vis dėlto baigė pasigailėję medžiotojai – nežinia. To negalėjome pasakyti nė merui Algirdui Bagušinskui, kuris, jau po Velykų išgirdęs apie gyvulėlį, teiravosi apie tai redakcijos darbuotojų.
Buvo keista ir liūdna – seno gaištančio šuns gailėjosi ir padėti jam bandė ne vienas žmogus.
Išskyrus šeimininkus, kurie pašykštėjo keleto litų užmigdyti atitarnavusiam gyvūnui ir kaip nereikalingą daiktą išmetė jį likimo valiai.
Publikuota: 2006-04-22 09:33:04
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|