„Santaka“ / Verslo sėkmę lėmė tėvų įskiepytos vertybės

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2014-06-13 15:35

Dalinkitės:  


Gintarą Brokevičių džiugina visi UAB „Gintrėja“ apdovanojimai, tarp kurių - įvertinimas Marijampolės apskrities konkurse už geriausią rajono įmonės įvaizdį.

Eglės MIČIULIENĖS nuotr.


Verslo sėkmę lėmė tėvų įskiepytos vertybės

Eglė KVIESULAITIENĖ

Viena pažangiausių, sėkmingiausiai dirbančių ir sparčiausiai besivystančių, kurianti geriausią įvaizdį ir darbo vietas didžiausio nedarbo teritorijose – tai vis nuopelnai, už kuriuos UAB „Gintrėja“ per kelerius pastaruosius metus gavo respublikinius ir apskrities apdovanojimus. Šiandien bendrovės 20-ies metų jubiliejaus proga su jos direktoriumi ir savininku Gintaru BROKEVIČIUMI kalbėjomės apie tai, kas lėmė jo verslo sėkmę.

– Nuo ko viskas prasidėjo? Gal nuo vaikystės svajonės kada nors tapti verslininku ir turėti daug pinigų?

– Vaikystėje tikrai nesvajojau tapti verslininku. Ir niekada mano tikslas nebuvo pinigai. Tiesiog visuomet jaučiau, kad noriu ir galiu siekti daugiau, nei jau turiu. Savo karjerą pradėjau tikrai ne versle. Baigęs vidurinę mokyklą, neapsisprendžiau, kokią specialybę norėčiau įgyti, todėl įsidarbinau konservų fabrike. Dirbdavau kartais net po dvi pamainas – ir pavargdavau, ir uždirbdavau daugiau negu kiti. Tada pajutau, jog niekada nenorėčiau turėti viršininko, nes noriu spręsti savarankiškai, kaip galima geriau padaryti, o ne laukti leidimo. Tikėjau, kad viską įmanoma pasiekti, bet vien noro nepakanka, reikia daug dirbti. Tėvai man nuo mažens įskiepijo, jog atlygis ateina tik po sunkaus darbo – avansu nieko gyvenime negausi. Todėl kad ir kaip prašydavau tėčio pinigų bilietui į kiną ir žadėdavau nurodytus darbus atlikti paskui, visada žinodavau, jog tėtis laikysis savo nuostatos. Nuo tokių vertybių pradėjau ir verslą. Kažkada, kai tik susituokėme, su žmona Rimute svajojome kada nors turėti po gerą darbą, po mašiną ir nuosavą butą. Tuomet tai atrodė taip tolima ir sunkiai įgyvendinama. Tačiau praėjo gal pora metų ir mes visa tai turėjome.

Savo šeimos verslą pradėjome nuo turgaus: vežėme iš užsienio prekes ir jas parduodavome Vilkaviškio turgavietėje. Pradėjome samdyti žmones, kad patiems nebereikėtų prekiauti, įkūrėme individualią įmonę, vėliau virtusią UAB „Gintrėja“, pirmą parduotuvę senosios pirties pastate. O 1998 m. jau įsigijome patalpas parduotuvei „Ant kampo“, prekiavome kvepalais, kilimais, buitine technika, telefonais. Po penkerių metų ten pat įkūrėme saloną „Tarp gėlių“.

– Ilgą laiką vertėtės prekyba, tačiau dabar Jūsų verslas aprėpia ir pramogas, maitinimą, statybas, reklamą, mašinų remontą, nuomą – iš viso 15 šakų...

– Iš tiesų, pradžioje įkūrę vos kelias darbo vietas, dabar jau turime beveik pusantro šimto darbuotojų.

Beveik kartu su parduotuve įkūrėme automobilių plovyklą ir servisą. Pajutome, kad mašinų prekyba garsėjančioje Suvalkijoje trūksta šių paslaugų.

Visi mūsų verslai atsirado iš asmeninio poreikio. Kai prireikė pasiremontuoti stogą ir automobilinio bokštelio eilėje teko laukti du mėnesius, supykau ir įsigijau jį pats.

Vėliau taip atsirado sunkvežimis su kranu, buldozeris, kitos technikos. Iš pradžių ją tik nuomojome, perveždavome krovinius, atlikdavome žemės, tvenkinių kasimo, aplinkos sutvarkymo darbus, o padaliniui plečiantis sukūrėme ir statybos brigadą. Ji įrengia automobilių stovėjimo aikšteles, stadionus, sporto aikštynus, poilsiavietes, kloja trinkeles, vandentiekio vamzdynus, atlieka vidaus apdailos darbus.

Kai paskaičiavome, kad verslo reklama kas mėnesį atsieina po kelis tūkstančius litų, nutarėme įsigyti bankrutavusį reklaminį laikraštį ir jį atgaivinti. Dabar reklamos kaštai mums atsiperka.

Labiausiai plėtėmės maždaug prieš dešimtmetį. Beveik vienu metu išplėtėme technikos bazę, įsigijome Marijampolėje parduotuvę „Airija“ ir „Topolio“ prekybos centrą Vilkaviškyje.

Kai nusipirkome 3000 kv. metrų ploto pastatą Vienybės gatvėje ir investavome 2,5 mln. litų, daug kas sakė, jog Vilkaviškyje tokia investicija neatsipirks. Geriau įsigyčiau turto Vilniuje ar kitame dideliame mieste.

Tuo metu vienoje pastato pusėje buvo įsikūręs „Iki“ prekybos centras, o kitoje planavome prekiauti buitine technika, įsigijome tuo metu vieno didžiausių šalyje prekiautojų „Elektromarkt“ franšizę. Įrengėme prekybai tinkamą pastatą, išplėtėme automobilių stovėjimo aikštelę, išasfaltavome kelią.

Įrengtas parduotuves, išskyrus porą, išnuomojome vietiniams verslininkams, nes esame savo rajono patriotai ir norime, kad mokesčiai suplauktų į rajono biudžetą.

Visai neseniai pradėjome eksploatuoti žvyro karjerą, o šiuo metu jau deramės su nauju prekybos tinklu, kokio Vilkaviškyje dar nėra.

Kai kas nors klausia, kaip viską spėjame, prisipažįstu, kad kartais ir nespėjame, nes viską norime padaryti kuo geriau.

– Kuri iš verslo šakų Jums mieliausia, o kuri – tarsi podukra?

– Didžiausia mūsų gyvenimo avantiūra – boulingo klubas. Mano žmona turi medikės išsilavinimą, o aplinkybėms susiklosčius vėliau įgijo ir finansininkės bei vadybininkės specialybes. Aš išvis neturėjau laiko mokytis, po vidurinės baigiau tik gyvenimo universitetus, tad buvo labai drąsu imtis tokio verslo. Tačiau griebtis šios avantiūros mane paskatino ambicijos, mat tuometiniai garsūs verslininkai vis kalbėjo, kad tuoj tuoj Vilkaviškyje steigs boulingo klubą. O jo kaip nebuvo, taip nebuvo...

Šio projekto ėmėmės tikrai ne dėl pinigų, o kad įrodytume, jog visuomet galima pasiekti to, ko nori. Tada svajojome, kad vilkaviškiečiams tai bus laisvalaikio praleidimo vieta su maža picerija, padarysime gerą darbą ir dar sukursime kelias darbo vietas žmonėms. Tikrai negalvojome steigti rimtą maitinimo įstaigą. Dabar boulinge dirba 26 žmonės, o paslaugos išsiplėtė toli už jo ribų. Per savaitę suorganizuojame apie 10 išvažiuojamųjų banketų – vestuvių, gimtadienių, įstaigų jubiliejų, kur nusigabename viską: aptarnaujantį personalą, stalus, palapines, serviravimo įrankius, maistą.

Netikėjau, kad ši mūsų gyvenimo avantiūra kada nors atsipirks, nes į boulingo klubą investavome apie 2 mln. litų, ėmėme didžiulę paskolą iš banko. Buvo labai sunku. Ir mes, ir visas boulingo kolektyvas labai sunkiai dirbome, tačiau praėjo penkeri metai ir skaičiuojame, jog investicijos jau beveik atsipirko. Tai laikau didžiausiu pasiekimu, bet kartu tai yra sunkiausias mūsų darbas. Juk surengti pokylį, pagaminti kokybišką maistą ir nenuvilti žmonių yra ne tas pats, kas, pavyzdžiui, parduoti televizorių. Turime pakankamai verslų, kur pinigus galima uždirbti gerokai lengviau.

Vis dėlto neseniai nusprendėme boulingo kavinę dar išplėsti. Įrengėme stiklinę terasą ir netrukus klientams pasiūlysime lauko kavinę su baseinėliu, laipynėmis vaikams.

– 20 metų versle – tai daug ar mažai?

– Manau, kad daug. Pagal pasaulinę statistiką, per 25 metus iš 100 susikūrusių įmonių išlieka tik viena. Mūsų mieste taip pat daugelio verslų, kuriuos minėjome prieš dešimtmetį, dabar nebegirdėti.

Kažkada, tik pradėjęs prekybos verslą, turėjau puikią pamoką. Tuomet per dieną uždirbdavau tiek, kiek kiti žmonės per mėnesį ar kelis. Tačiau tie greiti pinigai manęs neviliojo, nes žinojau, kad jie – tik darbo priemonė. Išleisti keliskart daugiau pinigų vien tam, kad pasipuikuotum, – neverta. Juk žmogui reikia tiek, kiek reikia. Ketveriais batais vienu metu neavėsi.

Mums išlikti padėjo tai, kad visuomet laikėmės žodžio ir tėvų įskiepytų vertybių. Su verslo partneriais ir darbuotojais stengiamės elgtis garbingai. Nebekreipiame dėmesio į apkalbas, jog nemokame atlyginimų, blogai elgiamės su darbuotojais ir pan. Juk jeigu taip būtų, tai žmonės pas mus dešimtmečius nedirbtų.

Daugelis žmonių norėtų turėti savo verslą, gyventi pasiturinčiai, tačiau dirbti kaip valdininkai – nuo 8 val. iki 17 val., o savaitgaliais sėdėti prie televizoriaus, kepti gamtoje šašlykus, poilsiauti. Mes su žmona daugiau nei dešimtmetį dirbome be laisvadienių ir miegodavome po 5–6 val. per parą. Aš, rodos, net nespėjau pamatyti, kaip užaugo dukros. Todėl dabar jaučiuosi labai skolingas šeimai ir bent jau stengiuosi, kad jai nieko netrūktų.

– O apie ką dar išdrįstate pasvajoti?

– Svajoju kada nors dirbti tik bendrovės direktoriumi ar tiesiog savininku. Kad galėčiau turėti normalias darbo valandas, nesirūpindamas išvykti atostogų, nusipjauti kieme žolę tada, kai noriu, o ne kada lieka laiko. Nors puikiai suprantu, jog dabar tik nuo mūsų su žmona priklauso, ar norėsime sustoti, ar dar vis kažko sieksime. Tačiau žinau, kad ji dar turi vieną svajonę...

20 metų – nemažas laiko tarpas. Kai kuriose tarnybose žmonės jau eina į užtarnautą poilsį, o mes dar vis skubame pirmyn, paskui save traukdami ir kitus.

Esu labai dėkingas tiems žmonėms, kurie drauge su mumis eina „Gintrėjos“ keliu, nes jis tikrai nėra lengvas. Be jų pagalbos mes tikrai nebūtume pasiekę to, ką šiandien turime.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas