|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2006-04-20 08:14
Didžiausias įvertinimas Danai Ryckienei, jei jos paprasti darbai sušildo žmones.Autorės nuotr. Birutė NENĖNIENĖ
Šitie „mažieji“ žmonės, daugelio net nepastebimi, tyliai padaro tai, nuo ko kitiems tampa jauku ir gera. Moteris prieš daug metų šeimininkavo pas iš Pajevonio į Lazdijus persikėlusį kunigą V.Jalinską. Tuo metu ten iš pagrindų buvo remontuojama bažnyčia, kasdien dirbdavo 6–8 vyrų brigada ir reikėdavo juos pamaitinti. Po kelerių metų pagelbėti kvietėsi klebonu į Panemunę, vėliau į Lukšius paskirtas buvęs Lazdijų vikaras Gvidonas Pušinaitis. „Kai paskiria kunigą į parapiją, kiekvienas stengiasi kažką patvarkyti, todėl ir šiose parapijose teko ruošti maistą remontininkams“, – sakė aštuoniolika metų klebonijose patarnavusi moteris, o ir vėliau į įvairias parapijas kviečiama ruošti pietus atlaidų svečiams. – Kodėl sutikote šeimininkauti pas kunigus? – Beveik vienuolika metų dirbau Vilkaviškio konditerijos ceche, kepdavau pyragus, tortus. Su kunigu V.Jalinsku buvau pažįstama, nes esu kilusi nuo Pajevonio, tai jis ir prisiprašė, kai jam reikėjo darbininkės Lazdijuose. – Ką kunigams gamindavote? – Tuo laiku visko mokėjau, turėjau į storą sąsiuvinį susirašiusi įvairiausių receptų. Bet ne visko gaudavai parduotuvėse. Būdavo, kiaulę papjauna atlaidams ar Velykoms, ir daryk ką išmanai, kad būtų ir skanu, ir išvaizdu. Lazdijuose žmonės mylėjo kleboną, klausdavo, kuo galėtų padėti, parduotuvėse produktų palikdavo. – Ką jums asmeniškai davė buvimas šalia kunigų? – Svarbiausia ir didžiausia dovana buvo tai, kad mačiau, jog mano darbą ir mane vertino bei gerbė. – Jūs jaučiatės laiminga? – Širdyje daug džiaugsmo telpa, bet nemoku tai žodžiais išsakyti. Didžiausia laimė, kad tėvai mane katalikiškai išauklėjo, jog ir dabar gyvenu taip, kad kiekvieną dieną galiu priimti Komuniją. Tada savaime atsiranda šiltas ryšys ir su žmonėmis. – Tikriausiai pastebite, kad eiliniais sekmadieniais į bažnyčią ateina nedaug žmonių, o per Velykas plūsta minios? – Reikia labai džiaugtis ir tuo žmogumi, kuris į bažnyčią ateina nors vieną kartą per metus. Jei išsiruošia į Prisikėlimo šventę, tai jis nėra užmiršęs Dievo, kuris nežinia kada ir kaip jį gali apdovanoti savo malonėmis. Publikuota: 2006-04-20 08:14:49 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|