„Santaka“ / Ūkio turtas – derlius ir istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2014-05-09 17:19

Dalinkitės:  


Roberto Mickevičiaus sumanymai siekia kur kas plačiau ir aukščiau negu kasdieniai žemdirbio rūpesčiai.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Ūkio turtas – derlius ir istorija

Renata VITKAUSKIENĖ

Turintieji reikalų su ūkininku Robertu Mickevičiumi matlaukiečio valdas apibūdina kaip senų tradicijų ir aukštų technologijų ūkį. O pats jo šeimininkas sako: „Biedni“ yra tie ūkininkai, kurie neturi savo istorijos.“



Pradžia – prosenelio hektarai

Nei modernia technika apdirbamų plotų, nei istorijos Matlaukio kaime (Kybartų sen.) įsikūrusio Roberto Mickevičiaus ūkyje netrūksta. Grūdines kultūras auginantis žemdirbys šiuo metu dirba per 1800 ha žemės ir ištisus metus duoda darbo beveik trims dešimtims žmonių.

„Čia buvo 18 hektarų prosenelių žemės, kurioje 1918 m. jie pradėjo statytis sodybą. Dabar mes esame sugrįžę ant savo žemės ir tęsiame istoriją, kuri tarybiniais laikais buvo sustabdyta. Nors tuomet ir buvome atplėšti nuo ūkio, bet jautėmės jį turintys. 1991 m. atgavę tuos 18 hektarų pradėjome ūkininkauti. Pereiti nuo 60 arų prie tokio ploto tuo metu atrodė rimtas iššūkis, galvojome, kad gal ir klaidą padarėme, – laiką, kai prie ūkio vairo stojo drauge su savo tėvu Juliumi, prisiminė R. Mickevičius. – Tad jeigu skaičiuotume nuo 1918-ųjų, tai po ketverių metų mūsų ūkis minės šimtmetį, o jeigu nuo 1991-ųjų pavasario, tada jam šiemet 23 metai.“

Prosenelio žemėje Robertas šiandien puoselėja didelį ir reikliai prižiūrimą ūkį. Žodžiai, kad sandėliuose, garažuose ir nemažoje jų prieigų teritorijoje sunkiai pavyktų rasti nors kokią šiukšlę ar netvarką, yra ne įspūdžiui sustiprinti – jie atspindi realybę.

Kalbėdamas apie perspektyvas R. Mickevičius sakė, kad dabar labiausiai jam nerimą kelia su žemės ūkio verslu susiję kai kurių politikų siūlymai.

Ūkininką glumina svarstymai, ar nereikėtų nacionalizuoti 500 hektarų ribą viršijančių žemės plotų, kuriuos valdo fiziniai ir juridiniai asmenys.

„Žemės ūkis taip pat yra verslas. Žmonės man siūlo pirkti žemę, kurią dabar iš jų nuomoju ir dirbu. Tačiau šiuo metu aš to daryti negaliu, nors turiu ir darbininkų, ir technikos. Gali būti, kad tuos plotus įsigis mano konkurentas ir, ko gero, man jų neišnuomos, – kalbėjo R. Mickevičius. – Jeigu sulauktume žemės nacionalizavimo, turėčiau atleisti dalį pas mane dirbančių žmonių. Kalbos apie smulkių ūkių kūrimą tikrai ne visais atvejais pasiteisins, nes akivaizdu, jog ne visi gali ir sugeba ūkininkauti.“



Kuria saugodamas istoriją

Šiandien R. Mickevičiaus akiratis ir sumanymai aprėpia kur kas plačiau negu kasdieniai žemdirbio rūpesčiai. Pasižvalgiusieji po jo valdas pagrįstai tvirtina, kad vyras iš savo rankų ir iš savo krašto nepaleidžia aplinkinių vietovių istorijos.

Ūkininko iniciatyva dulkės nuvalytos nuo jo paties giminės bei artimiausių kaimų praeities reliktų. Robertas yra įkūręs turtingą eksponatų etnografijos muziejų, kolekcionuoja tarybinius laikus menančius žigulius, moskvičius, volgas, sunkvežimius, motorinius dviračius, motociklus. „Jie visi man įdomūs tuo, kad turi savo istoriją, mums pažįstami, čiupinėti“, – automobilių kolekcijos kryptį pakomentavo šeimininkas.

Pora muziejaus eksponatų yra išskirtiniai. Į akis krinta vieną sieną puošianti 1936 m. darytos nuotraukos didžiulė kopija. Joje – kažkada čia pat stovėjęs gyvenamasis namas, giminaičių apsupta Roberto močiutė, tėčio mama, o kamputyje matyti liepos šakos. Tos pačios senosios liepos kaladė saugoma muziejuje. Ji ypatinga tuo, jog tebejuosiama storos vielos, kuria anuomet medį, kad šis neplyštų, savo rankomis suveržė R. Mickevičiaus prosenelis. „Buvo gaila istoriją paversti malkomis“, – sakė vyras. Beje, Robertas, kaip ir jo prosenelis, tarpukaryje buvęs kaimo seniūnu, nevengia visuomeninių reikalų. R. Mickevičius jau ne pirma kadencija yra išrenkamas Matlaukio seniūnaitijos seniūnaičiu. Vyriškio mintys sukasi dar ir apie tai, kaip išsaugoti, atnaujinti iki šiol niokotus buvusius kaimo kultūros namus, jis yra prižadėjęs pastatyti Matlaukio dvaro atminimo akmenį.

Rodydamas į kolūkių laikų simboliu tapusius šienainio bokštus, ūkininkas sakė turįs planų juos atgaivinti naujam, tačiau visai kitokiam gyvenimui. „Nugriauti nesinori, nes ir jie yra istorija, iš toli matyti. Dabar pjauname medieną, per kelerius metus bokštuose įruošime apžvalgos aikšteles“, – apie ateities darbus kalbėjo R. Mickevičius.

Sumanymas atrodo įdomus ir drąsus. Tačiau klausimą, ar tai pavyks, šalin nugena buvusiame žvyro karjere, Kaupiškių ir Galkiemio kaimų sandūroje, nuveikti darbai.



Supylė Brolių kalną

„Atrodo, kad ne Lietuvoje būtum, o kokioje Šveicarijoje“, – tokiais žodžiais pirmąjį įspūdį nusako ne vienas ūkininko svečias, apžiūrėjęs jo pastangomis iškilusį kalną, tvenkinius ir pušynus. Paklaustas, kaip apskritai jam į galvą atėjo mintis pilti kalną, R. Mickevičius sakė: „Jeigu mūsų protėviai kepurėmis kalnus supylė, tai kodėl mes, turėdami technikos, negalėtume to padaryti?!“

Į iškasinėtą ir šiukšlynu pamažu virtusį plotą Robertas sakė pirmą sykį su traktoriumi nusileidęs 2008-aisiais. Šį pavasarį technika ant kalno jau išbarstė paskutinį žemių sluoksnį. Užkopęs į pačią viršūnę, matai Suvalkijos lygumas, pasienį su Rusija ir horizonte boluojančią Kudirkos Naumiesčio bažnyčią.

Vis dėlto labiausiai žavi ne įspūdingas Brolių kalnas, ne jo papėdėje išsirangęs tvenkinys, įrengti takai ar išvalyti pušynai.

Stipriausią įspūdį palieka platus žmogaus užmojis, noras ir ryžtas siekti ne tik pelno, bet ir kurti grožį, imtis pinigais nepamatuojamą išliekamąją vertę teikiančių darbų, reiklumas siekiant geriausio rezultato.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas