„Santaka“ / Ūkio turtas – derlius ir istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2014-05-09 17:19

Dalinkitės:  


Roberto Mickevičiaus sumanymai siekia kur kas plačiau ir aukščiau negu kasdieniai žemdirbio rūpesčiai.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Ūkio turtas – derlius ir istorija

Renata VITKAUSKIENĖ

Turintieji reikalų su ūkininku Robertu Mickevičiumi matlaukiečio valdas apibūdina kaip senų tradicijų ir aukštų technologijų ūkį. O pats jo šeimininkas sako: „Biedni“ yra tie ūkininkai, kurie neturi savo istorijos.“



Pradžia – prosenelio hektarai

Nei modernia technika apdirbamų plotų, nei istorijos Matlaukio kaime (Kybartų sen.) įsikūrusio Roberto Mickevičiaus ūkyje netrūksta. Grūdines kultūras auginantis žemdirbys šiuo metu dirba per 1800 ha žemės ir ištisus metus duoda darbo beveik trims dešimtims žmonių.

„Čia buvo 18 hektarų prosenelių žemės, kurioje 1918 m. jie pradėjo statytis sodybą. Dabar mes esame sugrįžę ant savo žemės ir tęsiame istoriją, kuri tarybiniais laikais buvo sustabdyta. Nors tuomet ir buvome atplėšti nuo ūkio, bet jautėmės jį turintys. 1991 m. atgavę tuos 18 hektarų pradėjome ūkininkauti. Pereiti nuo 60 arų prie tokio ploto tuo metu atrodė rimtas iššūkis, galvojome, kad gal ir klaidą padarėme, – laiką, kai prie ūkio vairo stojo drauge su savo tėvu Juliumi, prisiminė R. Mickevičius. – Tad jeigu skaičiuotume nuo 1918-ųjų, tai po ketverių metų mūsų ūkis minės šimtmetį, o jeigu nuo 1991-ųjų pavasario, tada jam šiemet 23 metai.“

Prosenelio žemėje Robertas šiandien puoselėja didelį ir reikliai prižiūrimą ūkį. Žodžiai, kad sandėliuose, garažuose ir nemažoje jų prieigų teritorijoje sunkiai pavyktų rasti nors kokią šiukšlę ar netvarką, yra ne įspūdžiui sustiprinti – jie atspindi realybę.

Kalbėdamas apie perspektyvas R. Mickevičius sakė, kad dabar labiausiai jam nerimą kelia su žemės ūkio verslu susiję kai kurių politikų siūlymai.

Ūkininką glumina svarstymai, ar nereikėtų nacionalizuoti 500 hektarų ribą viršijančių žemės plotų, kuriuos valdo fiziniai ir juridiniai asmenys.

„Žemės ūkis taip pat yra verslas. Žmonės man siūlo pirkti žemę, kurią dabar iš jų nuomoju ir dirbu. Tačiau šiuo metu aš to daryti negaliu, nors turiu ir darbininkų, ir technikos. Gali būti, kad tuos plotus įsigis mano konkurentas ir, ko gero, man jų neišnuomos, – kalbėjo R. Mickevičius. – Jeigu sulauktume žemės nacionalizavimo, turėčiau atleisti dalį pas mane dirbančių žmonių. Kalbos apie smulkių ūkių kūrimą tikrai ne visais atvejais pasiteisins, nes akivaizdu, jog ne visi gali ir sugeba ūkininkauti.“



Kuria saugodamas istoriją

Šiandien R. Mickevičiaus akiratis ir sumanymai aprėpia kur kas plačiau negu kasdieniai žemdirbio rūpesčiai. Pasižvalgiusieji po jo valdas pagrįstai tvirtina, kad vyras iš savo rankų ir iš savo krašto nepaleidžia aplinkinių vietovių istorijos.

Ūkininko iniciatyva dulkės nuvalytos nuo jo paties giminės bei artimiausių kaimų praeities reliktų. Robertas yra įkūręs turtingą eksponatų etnografijos muziejų, kolekcionuoja tarybinius laikus menančius žigulius, moskvičius, volgas, sunkvežimius, motorinius dviračius, motociklus. „Jie visi man įdomūs tuo, kad turi savo istoriją, mums pažįstami, čiupinėti“, – automobilių kolekcijos kryptį pakomentavo šeimininkas.

Pora muziejaus eksponatų yra išskirtiniai. Į akis krinta vieną sieną puošianti 1936 m. darytos nuotraukos didžiulė kopija. Joje – kažkada čia pat stovėjęs gyvenamasis namas, giminaičių apsupta Roberto močiutė, tėčio mama, o kamputyje matyti liepos šakos. Tos pačios senosios liepos kaladė saugoma muziejuje. Ji ypatinga tuo, jog tebejuosiama storos vielos, kuria anuomet medį, kad šis neplyštų, savo rankomis suveržė R. Mickevičiaus prosenelis. „Buvo gaila istoriją paversti malkomis“, – sakė vyras. Beje, Robertas, kaip ir jo prosenelis, tarpukaryje buvęs kaimo seniūnu, nevengia visuomeninių reikalų. R. Mickevičius jau ne pirma kadencija yra išrenkamas Matlaukio seniūnaitijos seniūnaičiu. Vyriškio mintys sukasi dar ir apie tai, kaip išsaugoti, atnaujinti iki šiol niokotus buvusius kaimo kultūros namus, jis yra prižadėjęs pastatyti Matlaukio dvaro atminimo akmenį.

Rodydamas į kolūkių laikų simboliu tapusius šienainio bokštus, ūkininkas sakė turįs planų juos atgaivinti naujam, tačiau visai kitokiam gyvenimui. „Nugriauti nesinori, nes ir jie yra istorija, iš toli matyti. Dabar pjauname medieną, per kelerius metus bokštuose įruošime apžvalgos aikšteles“, – apie ateities darbus kalbėjo R. Mickevičius.

Sumanymas atrodo įdomus ir drąsus. Tačiau klausimą, ar tai pavyks, šalin nugena buvusiame žvyro karjere, Kaupiškių ir Galkiemio kaimų sandūroje, nuveikti darbai.



Supylė Brolių kalną

„Atrodo, kad ne Lietuvoje būtum, o kokioje Šveicarijoje“, – tokiais žodžiais pirmąjį įspūdį nusako ne vienas ūkininko svečias, apžiūrėjęs jo pastangomis iškilusį kalną, tvenkinius ir pušynus. Paklaustas, kaip apskritai jam į galvą atėjo mintis pilti kalną, R. Mickevičius sakė: „Jeigu mūsų protėviai kepurėmis kalnus supylė, tai kodėl mes, turėdami technikos, negalėtume to padaryti?!“

Į iškasinėtą ir šiukšlynu pamažu virtusį plotą Robertas sakė pirmą sykį su traktoriumi nusileidęs 2008-aisiais. Šį pavasarį technika ant kalno jau išbarstė paskutinį žemių sluoksnį. Užkopęs į pačią viršūnę, matai Suvalkijos lygumas, pasienį su Rusija ir horizonte boluojančią Kudirkos Naumiesčio bažnyčią.

Vis dėlto labiausiai žavi ne įspūdingas Brolių kalnas, ne jo papėdėje išsirangęs tvenkinys, įrengti takai ar išvalyti pušynai.

Stipriausią įspūdį palieka platus žmogaus užmojis, noras ir ryžtas siekti ne tik pelno, bet ir kurti grožį, imtis pinigais nepamatuojamą išliekamąją vertę teikiančių darbų, reiklumas siekiant geriausio rezultato.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas