„Santaka“ / Pavasaris jaunystės žydėjimą gieda

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2014-05-05 16:30

Dalinkitės:  

Lijanos DULSKYTĖS nuotr.


Pavasaris jaunystės žydėjimą gieda

Rajono literatai ruošiasi kasmetiniam savo renginiui – Mažojo poezijos pavasario šventei. Prieš jus – jų kūrybos atlankas. Tai – kaip autorių prisistatymas, kaip kvietimas pasiklausyti poetinio žodžio ir muzikos.

Mažojo poezijos pavasario šventė vyks gegužės 14 d., 16 val., Vilkaviškio kultūros centre. Bus pagerbiamas šiemetinis šventės laureatas, skelbiami diplomantai ir kiti nominantai.

Įsileiskite į savo širdis poeziją ir pavasarį!






Aušra ABRAITYTĖ



Algoritmas gyvenimui



Jei gyvenimas – lygtys, skirtingi sprendimai,

Naujausi keliai ir seni atradimai,

Jei aplinkui vien schemos ir sukurtos dėlionės,

Aš savy šitoks aklas, o viduj abejonės.



Čia aplinkui vien formulės, kaltos per amžius:

Nemokėsi naudotis, tave greitai supančios.

Viskas skaičiais ir matais matuojama, sveriama,

Algoritmų nemokant išgyvent neįmanoma.



Kartais sėdi ir ieškai net menkiausių klaidų,

Suvoki, kad pats kaltas, ir neieškai kitų.

O tada jau brauki, plėšai pilnus lapus,

Vėl iš naujo bandai išsinarpliot galus.



Jei gyvenimas – lygtys, neišspręsti sprendimai,

Mes kiekvienas tik ygrekai, zetai ir iksai:

Mes neaiškūs, skirtingi, o dažnai paslėpti...

Kas išspręs mus, surankios? Ir ar tu tai gali?






AUŠTARA



Iš psalmių tėviškei



Likimą šnarėjo balta drobulė,

ant kirvarpom išausto

ąžuolinio stalo.

Rupios ruginės duonos kąsnis,

žiupsnelis žemės druskos

ir malda,

iš tavo lūpų

snigo –

obelų žiedai,

Antano obuoliai

ir gervių šauksmas –

vienišas eilėraštis.

Palikę medžiai liudijo –

lyjant lietui,

pučiant vėjui,

siaučiant pūgai...

Kalbėjo bitės –

lyg dūzgianti saulėračio dvasia,

šermukšnių suvertuos karoliuos

ant tėviškės raukšlėto tako.






Raimondas ALEKSA



Jeigu nieks nesakys,

Kad suklydai šiandien –

Tu žinosi, kad klaidą

Padarei čia vis vien.



Tavęs prašė sakyt,

Iš kur lyja lietus.

Nieko jam nesakei,

Nuėjai nekalbus.



O tam žmogui reikėjo

Tiktai lašo vandens,

Gelsvo žiedo purienos

Ir griežlės ant akmens.






Elena ANDRIUŠIENĖ



Kai žiūriu į tolį,

Mėlynuoja linai.

Atrodo, padangė

Nusileido žemai.

Daug linas kentėjo,

Kol drobule virto,

Muštas, kankintas,

Rasoje skandintas.






Elena BACEVIČIENĖ



Laikas



Laikysiu saujoje laiką

Kaip giedantį paukštį,

Kad tik neišsprūstų,

Kad tik nepaliktų manęs.

Pavargus nuo rūpesčių,

Nerimo, ilgesio, skausmo

Tikėsiu – išauš stebuklinga ir kerinti

Mano diena.

Pamiršus skriaudas

Ir melo paliktus randus

Ir vėl aš dainuosiu –

Nors balso visai neturiu.

Padėk man gyventi, angele – mano sarge,

Apsaugok, globoki ir ginki

Mane nuo klaidų.

Kai mintys

Lyg dūžtantis stiklas gramzdina

Ir traukia, ir šaukia

Į savo tamsiąsias gelmes,

Per likusį laiką

Tave aš tvirtai apkabinus,

Tikėsiu, kad giedantį paukštį

Išsaugosiu savo delne.






Nijolė BALSYTĖ-POCIENĖ



Pavasarinis nerimas



Kai išgirsiu aš giesmę,

Giedamą ilgesio vėjų,

Vėl išbėgsiu džiaugsmingai

Pasitikti tavęs

Prie Šeimenos,

Kuri spėriai virva per slėnius,

Lyg skubėdama pasivyt

Greitasparnes svajas.

Švelniai paklausiu:

– Ko, mielasis, vėluoji?

Kodėl taip ilgai

Kelių pas mane neradai?

Nerimo geluonys

Širdį lig skausmo sugėlė

Ir ankstyva šarma

Nušarmojo plaukai.

- - - - - - - – - -

Kai išgirsiu aš giesmę,

Giedamą ilgesio vėjų,

Vėl išbėgsiu, pavasari,

Pasitikti tavęs,

Nors kitus ir kitas

Vesi Meilės alėjom,

Nors kitiems ir kitoms

Kelsi tu vestuves.






Eleonora BAUKIENĖ



Kur tie takeliai?



Sninga ir sninga,

Bet ne žiema...

Prie lango svyra

Baltutė vyšnia.

Žvaigždės išblėso,

Surinkę rasas.

Nubudęs rytas

Man glosto rankas.

Pro atdarą langą –

Dvelkia gegužio kvapai.

Tu man jau

Nieko nebesakai...

Apsnigo žemę,

Apsnigo veidą

Gegužio žiedai.

Kur mūs takeliai,

Kur tie takai?

Veltui tik klausiu –

Tu neatsakai.

Krinta, jau krinta

Gegužio žiedai...






Valerija BLAŽAITIENĖ



Žvilgsnis atgal



Švilpia pro ausis vėjelis, saule degantys laukai,

Dulka paskui mus kelelis, mirga rūtomis plaukai.

Veža skaisčią mūs jaunystę oru skriejantys žirgai.

Žada niekada nevysti, pievos žydinčios margai.

Dega, pinasi žodeliai, virpa lūpos bučiny,

Sumainyti jau žiedeliai, spindi auksu pakely.

Gula dulkės ant žiedelių, ratai debesį pasės.

Ant gražiausios mūs dienelės laiko dulkės nenusės.

Jau žiedų lapeliai biro balto sniego šaltumu,

Greitai galvas mums dabino tuo piktuoju baltumu....

Metai bėga lyg padūkę, sustabdyti negali.

Glaudžias galvos jau anūkų pienės baltu pūkeliu.

Tie anūkai, dienos žuvę, ką tos aimanos padės?

Mūs jaunystė nepražuvus – jų pavasariuos žydės.






Vladas BURAGAS



Vaikaičiui Nojui



Vaikai, tėvai,

Seneliai, vėl vaikai... –

Užburtas laiko ratas sukas.

Ir vienąkart

Griežtai sau pasakai:

– Esu tik laikrodžio ratukas!



Rodyklės

Domina visų akis,

Ir užburia mintis švytuoklė...

– – – – – – –

Tiktai vaikų

Žiloji patirtis

Pateisins tęstinumo duoklę.






Marija DAMUŠIENĖ



Paskęsti gamtoje



Mūsų laimė – miškai ir upeliai, ir pievos –

Vasarų grožis...

Nereikia kalbos. Išnyksti gamtoje...

Mūsų laimė – baltutė laukų ramunė

Dienovidžių tyloje.

Akių vyzdžiuose – Dievo siųsta palaima

Žmonėms.

Žalieji peizažai, vinguriuojančios upės,

Paukščių ulbėjimas rytmečių žarose...

Ir tyla.

Vasaros vidurnakčių tyla.

Nutolsta bažnyčių varpai, altorių palaima,

Baroko stebuklų kasdienė malda.

Gyvenimas pilnas vasaros grožio –

Aukštybių siųsta dovana.






Dalia DUBICKIENĖ



Nepalikit manęs



Vai, nuneškite mane, gervelės,

Kur tarp girių kadaise gimiau,

Nenuskrisiu daugiau aš tenai,

Kur kitoks ir dangus, ir kvapai:

Mano tartum sparnai pakirsti,

O ir plaučiai visai nebe tie,

Per anksti suklupau aš kely.

Teka dienos kaip upė srauni,

Nešuos skausmą ir gėlą širdy,

Saulė krenta už miško gilyn...

Jau pati nenuskrisiu tenai:

Kur po kiemą šliaužė žalčiai

Ir jie buvo man kaip draugai,

Kur kūdra kupina lig krantų

Ne lelijų, bet maurų žalių,

Kur po girią laumės klajojo,

Rūko pievoj šokį sušokdavo,

Jų plaukai išsidraikę po klonius

Lyg voratinklis vaikystę užklojo.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Mielos gervelės, garbingi paukščiai,

Tik manęs nepalikit skrendant pro šalį...






Ona GABARTIENĖ



Jaunystės vėjas



Gelsvąsias garbanas išplaikstęs

jaunystės vėjas neramus,

kažko smagiai nusikvatojęs,

vis kvietė juoktis ir dainuoti.

Ir surast savus takus.

Tie nenuspėjami likimo vingiai...

Man Suvalkijos lygumos pamojo

sparnais Fortūnos siautulingais –

giliai, giliai savom šaknim

šiam molžemy įsikerojau.






Leonarda GAURYLIENĖ



Į tolius, į gamtą

šaukia širdis.

Atsagstau krūtinę

pavasario vėjams,

lakstantiems lengvais

sparnais

žiedų pripiltose

atšlaitėse.

Pavasaris

jaunystės žydėjimą gieda,

didžiuoju ilgesiu nuspalvintą.

Sveikas sulauktas!






Jovita GRAKAVINIENĖ



Atminties meilė



Gyvybės bangomis pavasaris pakilęs,

Kiekvieną kauburėlį tyliai atnašauja

Į lauką, pievą, menančią lemtingą giją.

Mirties karaliai, siautėję prie žalio šilo,

Ne liną sėjo – nebūtį į laiko kraują,

Ant piršto maudami ne žiedą, o vergiją.

Pardavę praeitį ir ateitį klaidinę,

Švinu kryžiavę ir žegnoję žmoniškumą,

Jie mano meilės, jos vienos nepastebėjo,

Su savimi slapčia nešiojusios Tėvynę,

Medžius, gėles, saulėtekio rasų vaiskumą...

Ne ginklai – mano meilė karą nugalėjo.

O ne, ne visos dvasios šaknys atsigavo,

Ne visa gyva, ko taip laukta, kas auginta,

Ir laisvės žingsniai vangiai neišdidūs.

Lenkiuos senesnei už žvaigždynus Meilei savo,

Aukštai iškėlusiai dainuojantį žibintą,

Kad būtume labiau gyvenimui atidūs.






Algimantas GRAKAVINAS



Ėjau per lauką, žali rugučiai,

Ėjau per antrą, žalia giružė –

Čiulba ulba paukšteliai, ramin mano širdelę. / 2 k.



Kaip žvilgsniai neregio

jūs pro mane

pro šalį, vis pro šalį...

Naudinga – ne garbė,

ne meilė skęstanti.

Ar tiktai man paliekat būrų dalią?!.

Po ąžuolais vienatvėje,

kad gydyt samanotą atmintį

kartėliais pralaimėjimo –

ir būsimo, ir esamo.



Prabočių priesakuos,

suradę knygnešių takus,

gal grįšite?!.

Juk man kristalų rievėse

laukimas skelia šonus...

Kai plausite raides žaizdotas,

nesemkite vandens

iš „Čistyje prudy“,

patepkit jas žydėjimu

Tolminkiemio kaštonų.



Iš Anglijos, Ispanijos,

iš užu jūrų marių,

paršniokštę vėjais,

sapnų paraginti

virkaus tylutėliai:

„Kur mums gyventi?!“

Kaip žemės prarastosios

kad ieškos karaliai...

„Aš ne Vyšniovkoje –

Aš – Laz-dy-nė-liuos!..“



Devynias naktis miego nemigau,

Devynias liktis lik sužibinau,

Brolelio belaukdamas, sesulės belaukdamas. / 2 k.






Justinas GARDAUSKAS



Prarymoti vakarai



Greitai bėga pavasariai.

Juos keičia vasaros.

Greit praskrieja mūsų metai

Kaip sraunios upės verpetai.

Pralakstyta vaikystė

Tarp drugelių margų,

Prabudo meilė, draugystė

Prie upelio, tarp laukinių gėlių.

Vakarai prarymoti

Besiklausant lakštučių giesmių

Ir metus vis skaičiuojant

Gegutei ku kū, ku kū...






Romualdas IVANAUSKAS



Tėviškės slenksčio akmeniui



Kalbėk su manimi

Dienų paslaptimi,

Margų gėlių taku,

Rugiagėlių juoku.

Kalbėk su manimi

Nakties paslaptimi,

Berželių ošimu

Prie tėviškės namų.

Kalbėk su manimi

Šermukšnių ugnimi,

Trumpa rudens diena,

Anūkų šypsena.

Kalbėk su manimi.

Juk esam artimi –

Vaikystės vakarais

Svajojome kadais...

Kalbėk su manimi,

Jau mes čia – svetimi...

Prisėsiu gal šalia.

Tokia jau mūs dalia.






Onutė JASAITIENĖ



Šlama beržas

šilkiniais lapeliais,

glosto krantą Širvintos banga,

tik aplink gal ne žiedlapiai sklando –

gal tai žodžiai pabirę staiga.

Mano žodžiai –

aš jų nesurinksiu,

niekada neištarsiu tau jų,

tegul vėjas juos renka ir barsto

virš rasotų laukų ir miškų.

O tu vis

lyg šviesus spindulėlis

po eilėraščius mano braidai,

žemėj šėlsta pavasario lietūs,

byra vyšnių baltučiai žiedai...






Ričardas JURGELEVIČIUS



Šeimyninė laimė



Prie svajų ilgiausiai sūpuotų

Plaukia laimužė nauju luotu.

Vienų gyvenimus, draugėn supintus,

Sūpuoja karštuos meilės labirintuos.



Kitų šeimyninę ugnelę

Uždaro į jausmų kraitelę,

Kad liepsną neblaškytų piktas vėjas,

Iš svetimos šeimos laukais išėjęs.



Pasaldina laimužė jausmą,

Kai kūdikio išgirsti verksmą.

Į viltimis dabintą patalėlį

Guldysim laimingiausią padarėlį.



Lai jis niekad nežino vargo,

O laimė jo likimą tvarko.

Su sesėmis ir broliais supsim lopšį,

Melsvų sapnų skraiste apgaubsim grožį.



Šeimos gėrio taurėje skaidrioj

Spindės darna palaimintoj šviesoj.

Kūrendami dviejų širdžių ugnelę

Suraskime į šeimos laimę kelią.






Laimutis JANUŠAITIS



Ar žinai?



Ar tu žinai, kodėl tos gėlės kvepia,

Kurios kvepėjo pernai, ar žinai?

Tai vis todėl, jog dienos bėga, lekia,

O mano meilė degs tau amžinai.



Žiūriu – žvaigždutės mirga sidabrinės,

Ir pilnas mėnuo šviečia taip žemai...

Žinok, jau mano aistros tau – laukinės,

Bet kad jau mums taip būtų negerai.



Tiek to, tu būk su tuo, kuris patinka,

Kurio labiau tu lauki nei manęs,

Bet kartais man tikrai taip viskas tinka,

Kai būni jau taip netoli manęs.






Stasė JUCAITIENĖ



Saulės lietus



Lietaus lašeliai

Laša, laša, laša

Tarytum sidabriniai,

Saulės nutvieksti.

Į širdį

Savo spindesiu

Jie grožį neša

Ir akies mirksniu

Išsilieja mintimi.

Griaustinis su žaibu

Jį pasigavę

Skraidina saulėtoj erdvėj

Toli toli...

Bematant

Su lietum ir aš

Panorau skristi

Į ten, kur skendi toliuose

Miškai melsvai žali...

O saulės nutvieksti lašeliai

Vis dar laša...

Tas grožis jau širdy netelpa,

Dievaži.

- - - - - - - - -

Ir štai

Plačių padangių

Dailininko drobėj

Sušvito spalvų juosta

Nuostabi!






Agnė KAVALIAUSKAITĖ



gimiau

kvėpavau

valgiau

mylėjau

gulėjau

mylėjaus

ilsėjaus

kentėjau

vėl

gulėjau

mylėjau

mylėjaus

ir pasenau.



Paskui atėjo giltinė ir

mano kančioms

išaušo paskutinioji.






Janina KURTINAITIENĖ



Tyla



nurimus dienai

leidžias vakaro tyla

šešėliai žaidžia likimu

kurį tu nei pakeisi

nei išspręsi

nors tau galbūt

visai tai nepatinka

todėl geriau

jam nesipriešink

o pajusk palaimą

vakaro tyloj

žolės vėsoj

lietaus laše

praėjusioj dienoj

juk visa tai

tik tavo

pajusk kaip švelniai

tave pabučiuos

tyla






Kęstutis KRUPAVIČIUS



Tyliai skamba muzika,

Arbatos puodelis priešais tave.

Tu apie moterį mąstai,

Kuri už staliuko sėdi.

Ji apsivilkus juoda gėlėta suknia.

Barmenė užsirašo tavo žodžius.

Už lango sprogsta medžių šakelės.

Ant stalelių vazelėse žibuoklės.

Už lango lauke praeina karys.

Mintyse tiesi ranką prie kepurės

Ir prisimeni staiga – tu nebe karys.






Asta KASNAUSKIENĖ



Prisilietimas



Per baltą tylą brenda mintys...

Donelaitis –

vėjas tyliai glosto

Tolminkiemio medžius,

o padangė lyg duongeldė

apvali, šilta.

Kažkur kaimo pirkioj

praeitis, atminimai.

Donelaitis –

pokalbis su laikmečiu,

atrastas iš naujo

tarp trumpųjų žinučių

ir skrydžių į kosmosą.

Donelaitis –

atvirai ir nuoširdžiai

į paprastą žmogų,

baustą ir baudžiamą.

Donelaitis –

sąžiningai ir kantriai

šluoja dvasios podėlius,

prabyla į dabartį,

savo kraštą ir žmogų.

Donelaitis –

laiko bėgime

kaip prieš šimtmečius

„Budina svietą“

po sėklą, po lapelį, po akimirką...

Atsibusk!






Dalia MILUKAITĖ-BURAGIENĖ



Nemunui



Nemune upe,

Džiaugsmą pakvietęs,

Nešantis meilę, santarvės lieptą,

Tau teberūpi tėviškės pievos –

Vėlei banguoji, krantą užliejęs.



Tau – šiltas

Jausmas, gerieji žodžiai,

Vandens galybė jau žemę skrodžia.

Siūbuoja medžiai ties Mingės kaimu,

Supasi dangūs, spindintys laime.



Bėki į jūrą,

Mariomis plauki!

Tavo platybėj – beribis jausmas.

Laivai nutolę melsvam atole,

Dangus su mariom liejas iš tolo...



Nemune upe,

Bėki į tolį –

Tegul galybė meile banguoja!

Tu – vandenynas mūsų Tėvynei,

Šviesos pasaulis erdvėn ištvinęs...






Aldona MAKSVYTIENĖ



Žiedais aplieta



Saulė medžio liemenį apglėbs –

Žiedlapiai lašės į žemę...

Spinduliuos pavasarį virpės

Čiulbantis rytas nustebęs...

Širdies vėsi tyla sušils,

Besiskleidžiančios dvasios

Kilnumą pajutus...

Suaižėję rankos virš žemės pakils,

Į dirvą bers grūdą,

Į širdį – gerumą...

...Iš ilgesio gelmės sugrįžus,

Pavasarį būtina pakilti!

Lietumi vaivorykštės tiltais

Atbėgt į pačią žemės širdį...

Išskleidęs angelas sparnus

Dangiškąją šviesą semia.

Apglėbęs tėviškai visus,

Saugos žiedais aplietą Žemę...






Agnė MILIAUSKAITĖ



Mes geriam saldytą kmynų arbatą.

Medus mintyse, širdyje ir ant lūpų.

Prie upės ramiam vandeny gęsta lubino žvakės.

Ištirpsta jų mėly mintys kasdienės, įkyrios ir niūrios.

Ant mano suknelės pražysta iš lauko pabėgę aguonos.

Linguoja ir žiedlapius taško su vėju laimingos, nors laikinos.

Žiogai išskripkuoja lėtai tirštą žemuogių kvapą,

Kol vakaras plukdo rugiuose trapias rūko valtis.

Šiandieną laimingi. Mums nieko nereikia.

Širdy su kaupu. Tuščia saujose.

Po tavo delnų šiltu stogu jau auga namai mano sielai.

Banguojantis, žydintis, lengvas mūsų pasaulis.






Regina MINEIKIENĖ



Esu visur



Aš čia esu, esu visur:

Tarp žemės ir dangaus.

Einu pilku laukų taku,

Brendu upelio vandeniu...

Visur esu – surask mane,

Pašauk, ištieski ranką.

Ateisiu, pamosiu skarele,

Mes lėksim greitai per palaukę

Abudu basom kojom.

Gal bus žiema – tai nesvarbu,

Mes brisime per pusnį.

Vos susitiksime kartu,

Sugriebę sniego šūsnį.

Šėliodami pargriūsime abu

Ir angelus mojuosim rankom.

Kokie laimingi būsime kartu.

Dar niekad taip nebuvę.

Kažko vis noris pašėliot,

Pabūt lengvai lyg dulkei.

Pakilt aukštyn, pranykt dausoj,

Visus apgauti puikiai...






Justinas NAUJOKAITIS



Vakare



Švelnus pabučiavimas vėjo.

Prie šulinio svirties girgždėjimas.

Seniai, jau seniai nuskambėjo

Svaiginantis sodų žydėjimas.



Jau saulės pavargusios rankos

Į ūkanas patalą klojasi.

Šienautojų laukiančios lankos

Baltais rankšluostėliais vyniojasi.



Sukrykščia karklyne antelė,

Pakrūmėmis lapė gal slankioja.

Nukrito mažutė žvaigždelė,

Paklydusi Dievo padangėje.



O, jeigu galėčiau, paklausčiau,

Ar ten toks pat mėlynas vakaras,

Bet tyli žvaigždėtieji aukščiai

Apglėbę galaktikų paslaptis.



Tik rūkas ant pievų nugulęs

Pravirksta rasa ašarodamas.

Ir kopia į dangų mėnulis

Paklydusių žvaigždžių ieškodamas.






ORIJA



Misija



Pasaulis

Misijos Tavosios

Dar nežino.

Ji skleidžiasi

Nematomam plane.

Vienovės erdvės

Ir vienatvės

Gilumos – –

Mįslingai

Dera Tavyje.



Beribė Begalybė

Laukia žvilgsnio,

Suprantančio

Ir mylinčio

Būties – –

Įvairialypę,

Paslaptingą

Amžinybę.

Ji atsiliepia,

Kai su ja kalbies.



Ji glaudžiasi,

Ji veržiasi, artėja…

Tarsi pašvaistė

Mirguliuoja.

Aušroje – –

Į Žemės mintį

Per Tave ji įsilieja,

Kad taptų

Meilę teigiančia

Tiesa.






Antosė PAULAUSKIENĖ



Likimas



Kiekvieną rytą saulė teka,

kas kartą leidžias vakaruos.

Kiekvieną rytą renka rasą,

nakčiai išbarsto ją laukuos.



Gyvenimas mintis išbarsto

ir jų surinkti negaliu.

Likimas tik duris vis varsto,

laimę įleist labai sunku.



Ji kažkodėl vis pasilieka

tenai už durų užvertų.

Ir neiškeisi jos į nieką,

kad ji pavirstų tau draugu.



Aš naiviai visada galvojau,

kad laimę susikurt galiu.

Ir aš tikriausiai nežinojau,

kad ji gyvena taip toli.



Likimas juk visiems paskirtas

ir jis vis seka iš paskos.

Nors būtum silpnas tu ar tvirtas,

savaip jis viską sudėlios.






Biruta PĖVERAITYTĖ



Ten, ant kalno,

Dideliu darbu supilto,

Spragsi malkos

Ugnies amžinos labirinto,

Kuri šildo

Ruoželį šviesiausiojo tilto.

Lapai knygos –

Istorijos pėdos įmintos,

Žemės grožio,

Sielos spindulėliais išpintos,

Dvasios lobio,

Širdies gelmėmis išdabinto,

Tiesos žodžio,

Erškėčių kely nesuminto.






Danguolė PROTASEVIČIENĖ



Pažadink širdį, jausmus sušildyk, prikelki žodį,

Žiemužės godą paversk į dainą,

Teskamba gojuos pavasariniuos

Lakštutės trelės ir pempės „gyvi“.

Sveika, žemele, sveika prabudus, žiedais pražydus.

Žvakes kaštono saulė įžiebia – širdis apsąla,

Ir, pasirąžius po žiemos miego, vyšnia pabąla.

Ne, tai ne sniegas, bitė ratuota viršūnėj sukas,

Rasos lašelyj prausia veidelį, sklaidosi rūkas,

O obelėlė nuotakos šydu dangstos nuo vėjo,

Supa žiedelį kaip kūdikėlį, aukštai iškėlus.

Gaudžia žemelė, ošia, dainuoja, skamba lyg varpas,

Saulužė šildo, mėnuo bučiuoja, lietūs nuprausia.






Daiva RUDAITIENĖ



Šviesa pilna tikėjimo

Ir žodis pilnas šilumos,

O mintys lyg margi drugiai

Plazdena, sukasi lengvai.

Ir byra ašaros

Iš džiaugsmo, iš vilties,

Kad po tamsios nakties

Išaušo naujas rytas.

Širdies plakimas išdidžiai

Pasako tau: nesuklupai.






Stasė STAČIULAUSKIENĖ



Pavasarinis paradas



Bunda pavasaris iš gilaus miego.

Apsidairai – jau nėra sniego,

Takais takeliais vanduo čiurlena,

Švelnus vėjelis plaukus kedena...

Malonus pavasario laikas –

Gegužis barsto pievas žiedais,

Pienių saulytės šviečia,

Biteles pasivaišinti kviečia.

Linksma žygiuoti... saulutė šviečia,

Čiulba lakštutės, ūžia bičių spiečius.

Tuoj prasidės pavasarinis paradas!

Ateik! Te širdy džiaugsmas plazda,

Teatima žadą!






Gintaras STANKEVIČIUS



Šešėlių kariai



Vis eina ir eina šešėlių kariai,

Procesija bejausmių, beveidžių, negyvų.

Duris uždarau, jie smelkias kiaurai,

Subyra kaip smėlis tarp pirštų.



Girdžiu žingsnius ir būgnus duslius,

Jie varo iš proto mane, nors ausis užsispaudęs.

Ant ribos balansuoju tarp pasaulių dviejų,

Sarkofagą regiu ir vergus nuolankius.



Ant sienų hieroglifai, neperskaitau jų,

Ne Dievas, aš tik mirtingas žmogus.

Man nuodėmė artima ir aistra,

Dar ne laikas, čia man vietos nėra.



Apibrėžiu save energetiniu žiedu,

Ne šešėlis, aš materijos pliūpsnis.

Mano mintys kaip niekada šviesios,

Aš išpažįstu tik vieną Dievą.






Juozas ŠALČIŪNAS



Praeities ranka



Kai vėjas lanksto

Juodalksnių šakas,

Kai debesys pilki

Žemai praplaukia,

Tu ateini

Nutolusiu taku

Ir ištiesi man

Savo tvirtą ranką.

Ir vėl tave

Aš iš arti matau,

Matau, kaip vėjas

Juodalksniuose žaidžia,

Ir jau jaučiu,

Kaip nuo viršūnių tų

Kažkas į mano širdį

Nusileidžia.

Ir skauda jau

Ir skauda vis labiau,

Žinau, kad laikas

Ir mane jau lanksto.

Tai tavo, praeitie,

Tvirta ranka

Vėl sužeidė mane

Tą rytą ankstų.






Zina SARTAITYTĖ



Jau pavasaris

Salomėjai Nėriai





Jau pavasaris ir saulė

Tarsi pienė danguje pražydo.

Aukso žiedlapiais ji apgaubė pasaulį,

Kad jame mes nepaklystume.

Suklupai, bet ištiesei rankas,

Atgailos ir meilės pilnas!

Prisiglausk prie gimtojo akmens –

Jis jau turi šiltą širdį.






Irena ŠUNOKIENĖ



Karališka gelmė



Mano AŠ

Įstrigęs tėkmėje

Tarp praeities ir ateities.

Sukaustytas erdvėj

Tarp dešinės ir tarp kairės,

Tarp žemės ir dangaus,

Tarp apačios ir tarp viršaus,

Tarp siekio žengt pirmyn

Ir tarp atgal...

Bet gal ne visos kryptys dar?

Grimztu gilyn...

Pasineriu karališkon gelmėn.

Išnyksta ribos

Ir laisva aš vėl.

Nevaržoma nei laiko,

Nei erdvės

Aš patiriu ekstazę pilnaties.

Aš didelė kaip visata.

Žvaigždžių galaktikos

Sutilpo manyje.

Pripildyta ramybės ir tylos

Jaučiu alsavimą jėgos,

Kuri mane

Lyg švelnios įsčios apkabino...

Ir vėl jaučiu,

Kad AŠ ESU.

Tiesiog ESU

Tokia beprotiškai laiminga...

Išgėrus meilės taurę

Ir nuraminus protą,

Aš iš gelmės grįžtu

Karališkai apdovanota.






Julija VIZGIRDIENĖ



Laimė žieduos



O, laime! Pažinau šiandien tave kaip niekad,

Ir niekad taip pasaulio nemylėjau.

Man džiaugsmo ašaros per skruostus rieda,

O rieda jos iš didžio laimės gėrio.

Mieloji žeme! Kaip norėčiau glausti tave prie širdies.

Visus visus lapus ir pievų žiedus

Tvirtai degančiomis lūpom išbučiuoti.

Kaip myliu dabar tave, brangi Tėvyne,

Gimtine klonių, girių, vandenų.

Šalie mana, su Nemunu, Dubysa,

Žaliaisiais gojais, jūra gintarų.

Girta šiandien aš nuo žiedų gegužio

Ir nuo kvapiųjų tėviškės laukų.

Vietos nėra many jokiems sunkumams –

Vien tik klajot šiuo pasakų taku.






Vida VOSYLIENĖ



Širdim priglausiu



Pavasario plazdantį šilką

nusinešiu į rudenio varį,

debesėlį ir virpančią smilgą

į putojantį pūgų vasarį.

Tavo žvilgsnį kartu pasiimsiu,

kad sušildytų brendant per liūtį,

kai gyvenimo pūgoj nugrimsiu –

tauri meilė neleis man pražūti.

Švelnų, skambantį juoko varpelį,

širdies šilumą vėtroje jausiu,

prie gegužio liepsnojančio kelio

ir tavęs širdimi prisiglausiu...






Vytautas ZDANAVIČIUS



Vištyčio kalvos



Tos senos kalvos,

Žavesį teikiančios Vištyčio kalvos,

Ir ežero toliai mėlynieji.

Pasiklydęs tarp šių kalvų

Gal ir vardą ežeras gavęs nuo jų?

Kokie vasarvidžiai, saulėlydžiai...

Žėri kalvos saulės spinduliuos.

Pievose deimantinių karolių esama.

Pakrančių eglynai žavesį teikia.

Pilnas oras žuvėdrų garsių dainų.

Tolumoje gulbės šnekučiuojas,

Didėjančios bangos į krantą gūra.

Krūtinėje sudilgsi džiaugsmo aidai.

Norisi apglėbti šią akimirką žavingą.

Koks svaiginantis kraštovaizdis!







Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas