„Santaka“ / Po Temidės ir Donelaičio ženklu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2014-04-14 06:38

Dalinkitės:  


Teisininkė Onutė Danutė Dambrauskaitė dažnai užsuka į Vilkaviškio krašto muziejų.
Kęstučio INKRATOS nuotr.

Po Temidės ir Donelaičio ženklu

Mes sėdime jaukiame teisininkės Onutės Danutės Dambrauskaitės bute Vilniaus centre ir kalbamės apie... Donelaitį. Juk lietuviškosios grožinės literatūros pradininkui šie metai – jubiliejiniai. O. D. Dambrauskaitė – docentė, socialinių mokslų daktarė, pirmoji šalyje teismo ekspertė. Jai šie metai taip pat jubiliejiniai.

Daugelį metų specialistė atidavė teisės mokslų studijoms, gilinimuisi į rašysenos ir kriminalistikos mokslo paslaptis. Remdamasi kalbotyra, psichologija ir pedagogika, ji kriminalistiniu požiūriu nagrinėjo rašto kalbą. 1972 m. Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) apgynusi disertaciją „Kriminalistinis lietuvių rašto kalbos tyrimas“, griebėsi Kristijono Donelaičio rašto ir turinio stiliaus studijos. Po to ėjo daugybė kitų darbų.

– Jūsų tėviškė – Lobiškių kaimas prie Vilkaviškio. Ar kada nors sugrįžtate į gimtuosius namus?

– Važiuodama į gimtinę bičiuliams sakau, kad važiuoju į lygumas, kurios paryškina Sūduvos kraštą. O dažniausiai sakau – važiuoju į Lobiškius. Taip buvusį kaimelį prie Vilkaviškio šiandien įpratę vadinti ir kolektyvinių sodų kaimynai, įsikūrę šalia tėviškės. Žiemą į gimtinę važiuoju rečiau, o pavasarį į ją grįžtu su pirmaisiais vyturiais. Šis kraštas mielas ne tik savo gamta. Su juo susiję, anot K. Donelaičio, ir pavasario linksmybės, ir vasaros darbai, ir kiti metų laikai, padovanoję man daug džiugių dienų.

Tėviškėje manęs laukia šimtametis ąžuolas, kuris visuomet geba išsklaidyti apniukusius rūkus, nuteikia mane prasmingiems darbams. O dirbti įpratau jau vaikystėje. Šiandien tėvams esu nuoširdžiai dėkinga už tai, kad išmokė mane nebijoti jokio darbo.

Tėvelis buvo savanoris, tad vieną iš trijų vaikų galėjo leisti į miesto mokyklą. Ją pradėjo lankyti vyresnė sesė Vitalija. O man reikėjo eiti į kaimo mokyklą. Kas rytą tekdavo valtimi persikelti į kitą upelio krantą ir takeliu, vingiuojančiu pro rugių lauką, pasiekti gražioje, kedrais apsodintoje sodyboje įsikūrusią mokyklą. Negalėdavau atsigėrėti švelniais kedrų lapeliais. Norėjau, kad jie puoštų ir mano tėviškę. Tik po daugel metų ši svajonė išsipildė – bičiuliai padovanojo kedrą. Šiandien jis gražiai dera prie kitų spygliuočių, kuriuos prie namų pasodino sesuo Vitalija. Jos, ilgametės Vilkaviškio rajono knygnešių draugijos vadovės, atminimui tą gojelį aš pavadinau Knygnešių giraite.

– Kas Jus, kaimo vaiką, paskatino rinktis teisės mokslų studijas?

– Mano draugė jau mokėsi Vilniaus pedagoginiame institute, tad prikalbino ten stoti mokytis ir mane. Egzaminus išlaikiau gerai ir įstojau. Bet prieš rugsėjo 1-ąją išgirdau studentus kalbant, kad dar yra laisvų vietų Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Su stojamųjų egzaminų pažymiais nuskubėjau į universitetą ir parašiau prašymą į paskutinę laisvą vietą.

Mokytis buvo įdomu, dalyvavau visuomeninėje veikloje, visus penkerius metus buvau seniūnė. Apsidžiaugiau, kad gavusi diplomą buvau paskirta į prokuratūrą. Pamenu, nunešiau į dekanatą paskutinius grupės žiniaraščius. Tuo metu pas dekaną buvo atėjęs svečias. Jie abu man pasiūlė keisti paskyrimo vietą ir važiuoti dirbti į Pabaltijo kriminalistikos mokslinio tyrimo laboratoriją Rygoje.

Pradžia nebuvo lengva: teko perskaityti daug specialybės knygų, padirbėti archyve. Mano mokytoja buvo dr. Anta Vilnerage, atliekanti dokumentų ekspertizes ne tik Baltijos šalims, bet ir Kaliningrado sričiai. Ekspertės patirtis man buvo neįkainojama – tarsi kelias į šviesą. Nors darbas – nelengvas, atsakingas, bet įdomus, tad neskaičiavau jame praleistų valandų.

Deja, neilgai mėgavausi gyvenimu Latvijos sostinėje, nes Lietuvos teisingumo ministerija po dvejų metų pakvietė sugrįžti į Vilnių. Tą 1958 m. rugpjūtį iš Rygos grįžau į Lietuvą ir jaučiausi tarsi palikusi ten antruosius gimtuosius namus. Latvijoje liko nuoširdūs bičiuliai, su kuriais ir dabar bendraujame.

Vilniuje man davė patalpas ekspertizės laboratorijai įrengti. Pirmiausia teko kurti fotolaboratoriją, užsakyti reikiamą aparatūrą, ieškoti kvalifikuotų darbuotojų. Veiklą pradėjau nuo rašysenų ir techninių ekspertizių. Atvykus G. Mchitariovui iš Visasąjunginio kriminalistikos instituto Maskvoje, tyrimo sritys prasiplėtė: pradėjome daryti autotechnines, balistines bei chemines ekspertizes. Pagaliau 1961 m. vietoj laboratorijos mums pavyko įkurti Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo institutą, tad teko imtis ir mokslinio tiriamojo darbo. Pradėjau rinkti retesnių, įdomesnių rašysenos objektų duomenų banką, kuris ateityje man labai pravertė ruošiant disertacinį darbą.

– Nemažai metų dėstėte teisę Vilniaus inžineriniame statybos institute. Kokius įspūdžius paliko pedagoginis darbas?

– 1980 m. išvydusi laikraštyje skelbimą, kad Vilniaus inžinerinis statybos institutas (VISI) planuoja įvesti teisės discipliną, panorau pakeisti darbo profilį. Jaunystėje buvau bandžiusi pedagoginio darbo, kai baigusi vidurinę metus dirbau mokytoja Alvito septynmetėje mokykloje. Iš tų dienų buvo likę gražiausi įspūdžiai.

VISI daug laiko skyriau pasirengimui paskaitoms, nes teisės vadovėlio nebuvo. Prisimenu keturioliktuosius darbo metus, kai per mano jubiliejų netikėtai atsivėrė darbovietės durys ir įgriuvo būrys buvusių bendradarbių iš Teismo ekspertizės instituto. Jie mane sveikino ir kvietė sugrįžti į institutą. Tai paliko didžiulį įspūdį, tad 1993 m. sugrįžau.

– Drauge su P. Danisevičiumi parengėte ir išleidote „Kriminalisto žinyną“. Šiandien šią knygą matome ant daugelio teisėsaugos darbuotojų stalų.

– Kai grįžau į institutą, pirmasis direktoriaus klausimas buvo, kokia ekspertizės rūšis mane domintų. Besikalbant jis pasiūlė rengti „Kriminalisto žinyną“, nes ankstesnis, išleistas prieš tris dešimtmečius, likęs labiau bibliografine retenybe. Turėjau kitų sumanymų, tačiau negalėjau atsakyti direktoriui, kuris manimi pasitikėjo. Drauge su žinyno bendraautoriumi doc. dr. P. Danisevičiumi parengėme žinyno planą ir pradėjome dirbti.

Sekėsi sunkiau ir užtrukome ilgiau, negu iš pradžių planavome. Mes dirbome tik dviese, nors kitose respublikose šis projektas buvo patikėtas autorių kolektyvams.

– Literatūros darbuotojai žino Jus kaip Kristijono Donelaičio raštų tyrinėtoją, nustačiusią rankraštinio palikimo autorystę.

– Besidomintieji K. Donelaičio kūryba tikriausiai žino, jog baigiantis Antrajam pasauliniam karui į Karaliaučiaus kraštą išvyko lietuvių mokslininkų ekspedicija. Ji Laukstyčių (vok. Lochstadt) ordino pilyje greta kitų svarbių dokumentų rado ir K. Donelaičio „Metų“ dviejų dalių – „Pavasario linksmybių“ ir „Vasaros darbų“ – rankraščių originalus.

Praslinkus porai dešimtmečių, po kruopštaus rašytinių šaltinių kalbos tyrinėjimo mokslininkų nuomonės dėl autorystės išsiskyrė. Todėl akademikas K. Korsakas nutarė skirti rašysenos ekspertizę. Teisės ekspertizės institute ji buvo patikėta man.

Mums su kolege nustačius K. Donelaičio rašysenos judesių pastovumą, atrodė, ekspertizė nebus sudėtinga. Tačiau pamažėl pradėjo ryškėti kai kurie rašto ypatumai, kurie stebino. Pavyzdžiui, išskustas žodis ir jo vietoje parašytas kitas, įterpta raidė, priesaga bei kt. Pabaigus tyrimą ir apibendrinus duomenis nustatėme, kad tai pats K. Donelaitis taip kruopščiai, beveik juvelyriškai koregavo tekstą ar atskirus žodžius, kad jie būtų aiškesni, įskaitomesni ateities kartoms.

Lietuvos mokslų akademijos literatūros tyrinėtojai išsamiai susipažino su mūsų išvadomis ir joms pritarė. Malonu, kad knygoje „Kristijonas Donelaitis. Raštai“ buvo gerai įvertintas mūsų darbas ir pažymėta, jog po šio ekspertinio tyrimo faktinių duomenų apie K. Donelaičio kūrybinę laboratoriją gerokai padaugėjo, o atradimas labai svarbus tolimesniems tyrinėjimams.

– Nuolat bendraujate su Vilkaviškio krašto muziejumi, neretai lankotės jame. Kuo praturtina Jus šis bendravimas?

– Paežerių dvaras, kuriame įsikūręs Vilkaviškio krašto muziejus, man gerai pažįstamas nuo vaikystės. Mane, sesę ir brolį labai traukė pusiasalis, vadinamas Aukso ragu, į kurį atplaukdavome valtele. Vėliau lankiau ir dvaro patalpose veikusią žemės ūkio mokyklą. Mano atminty išliko tos dienos, kai mes ruošdavome pamokas Ąžuolinėje salėje, kai pertraukų metu skubėdavome į parką gražiomis medžių alėjomis, gėrėjomės tvenkiniais su vandens lelijomis. Virš tvenkinių kilo romantiškų tiltelių lankai. Kai kur stovėjo plytų sienelės, nuo kurių mėlynomis kekėmis sviro vynuogės. Vasaros pradžioje prie rūmų pražysdavo rožynas. Puikiąsias rožes prižiūrėjo dvarininko dukra – agronomė L. Baršauskaitė. Ji mus pamokė, kaip skiepyti medelius, daug įdomaus papasakodavo ir apie kitus parko augalus.

Gyvendama Vilniuje aš rečiau aplankau šį dvarą ir muziejų. Tačiau visuomet malonu pabendrauti su muziejaus direktoriumi A. Žilinsku ir kūrybingais jo bendradarbiais, pakalbėti apie jų rengiamas knygas ar ekspedicijas. Itin malonu prisiminti, kad muziejaus darbuotojai paminėjo mano jubiliejų ir surengė manųjų darbų parodą.

Muziejui padovanojau K. Donelaičio rankraščių tyrimų medžiagą. Visa tai paskyriau širdžiai mielam Sūduvos kraštui, besiribojančiam su garsiojo poeto Prūsijos žeme. Manau, kad mano tiriamasis darbas apie K. Donelaitį taip pat padeda įprasminti Lietuvos grožinės literatūros pradininko atminimą.

Vilkaviškio krašto muziejus svarbus ne tik man. Jame aktyviai darbavosi ir mano sesuo Vitalija Dambrauskaitė. Užbaigusi pedagoginę veiklą Pūstapėdžių aštuonmetėje mokykloje, ji drauge su šio muziejaus įkūrėja Gabriele Karaliene įsteigė Knygnešių draugiją ir vadovavo jai, skatindama moksleivius rinkti kraštotyros medžiagą, taip ugdydama jų pagarbą ir meilę knygai.

– Ko šiandien palinkėtumėte mylimos Sūduvos lygumų žmonėms?

– Žodis „sūduvis“ daug pasako apie žmogų. Mano krašto žmonėms būdingas darbštumas, ištvermė, sumanumas, rezultato siekimas ir geranoriškumas. Aš džiaugiuosi, kad tai pastebi ir iš kitų šalių atvykstantys svečiai.

Jauniesiems vilkaviškiečiams norisi palinkėti, kad mylėtų knygą ne tik minint Spaudos atgavimo dieną. Norėčiau, jog prisimintų K. Donelaitį, kuris dar prieš 300 metų rūpinosi, kad jo apylinkėje neliktų beraščių vaikų. Viliuosi, jog mano gimtinės žemėje mokyklas lanko tokie jaunuoliai, kurie sugebės susirasti savąjį gyvenimo kelią, kurie brangins ir puoselės Sūduvos žemę, jos kalbą, kultūrą ir kurs šviesesnę Lietuvos ateitį.



Dr. Nijolė JANULAITIENĖ, dr. Daiva JANULAITYTĖ-GUNTHER






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas