„Santaka“ / V. Gustaitis: „Iš savęs ir kitų norisi gelmės“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2014-03-31 07:19

Dalinkitės:  


Prelatui Vytautui Gustaičiui didžiausio džiaugsmo teikia bendravimas su žmonėmis.
Juozo LUKOŠEVIČIAUS nuotr.

V. Gustaitis: „Iš savęs ir kitų norisi gelmės“

Dangyra APANAVIČIENĖ

Pokalbis su Vilkaviškio dekanu prelatu Vytautu GUSTAIČIU, šiandien švenčiančiu 60-ies metų sukaktį.

– Gerbiamas prelate, nuoširdžiai sveikiname Jus su gražiu gimtadieniu ir klausiame: kas svarbaus įvyko Jūsų gyvenime per laikotarpį nuo paskutinio apvalaus jubiliejaus?

– Tie dešimt metų prabėgo labai greitai – nespėjau nė apsidairyti. Kiekvieni iš jų turėjo savo „šarmo“, buvo daug džiugių akimirkų, buvo ir sunkumų, vargų, netekčių. Darbas vijo darbą, kažko ypatingo nepadariau.

Man dažniausiai džiaugsmo suteikia tokie, atrodytų, „nekalti“ momentai, kaip susitikimai su žmonėmis. Prieš keletą dienų turėjau progos susitikti su Kauno kunigų seminarijos studentais. Jauki atmosfera, paprasti, šilti, atviri pokalbiai su šiais jaunais žmonėmis paliko nepaprastai gerą įspūdį.

Visuomet smagu bendrauti su parapijos bendruomenės žmonėmis. Būnu laimingas, kai vieni kitus suprantame, ir išgyvenu, jei kartais tas nelabai pavyksta.

Tarp džiugių dalykų galiu paminėti ir tai, kad „apženijau“ brolvaikius, pakrikštijau jų vaikus.

Tačiau tas dešimtmetis paženklintas ir skaudžiomis netektimis. Palaidojau du brolius, išgyvenau mamos netektį, dėl kurios ir šiandien man dar labai sunku. Ir protu, ir tikėjimu suprantu, kad taip turėjo būti, prie to ėjome, bet liko didžiausias skausmas.

O buvo taip ramu. Parvažiuoji namo, – nors mama jau nedaug ką galėdavo, – ji sau sėdėdavo kamputyje prie stalo ir darydavo savo tvarką. Kartais, būdavo, juokiesi, kad ji su mumis vis dar elgiasi kaip su mažais vaikais, nurodinėja, ką turime daryti ir ko nedaryti... Bet mums jos reikėjo, ji buvo mūsų jungtis, traukos centras. Dabar mamos nėra, namai tušti ir noro važiuoti ten nebeliko.

Ir kaip kunigui buvo skausmingų momentų, kai du man gerai pažįstami, artimi kunigai pasitraukė iš kunigystės. Noriu tikėti, kad tai – laikina. Dažnai šiuos žmones prisimenu maldoje, Dievas duos – viskas bus gerai.

– Prieš pradedant pokalbį juokavote, kad švenčiate ne šešiasdešimties, o šimto metų jubiliejų...

– Visiems tą juokais sakau... Ne taip seniai 15 metų suėjo katedrai, šiemet, rugsėjį, sukaks 25-eri, kai aš Vilkaviškyje, na, ir mano amžiaus 60-metis. Sudedu viską į krūvą – visas šimtas. Tai ir yra mano svarbiausi gyvenimo įvykiai.

– Kaip per tuos metus keitėsi bažnyčia, žmonės? Ar daug tikinčiųjų lanko bažnyčią?

– Į Vilkaviškį atėjau 1989-aisiais, kai Lietuvoje prasidėjo sąjūdis, laisvės siekimas. Tas noras laisvės buvo begalinis. Ir kas atsitiko, kai į plaučius įtraukėme didelį gurkšnį laisvės? Pamiršome pasidžiaugti tuo, ką pasiekėme, ir padėkoti už tai, ką dabar turime. Laisvės siekėme visi kartu, nežiūrėdami į spalvas, tikėdami. O kai pasiekėme, pasirodė, kad mums kitų jau nebereikia. Ieškome tik tai, kas blogai, pykstame.

Be abejo, kad yra blogybių, bet ar ne patys dėl to kalti? Blogai ar gerai – viską juk mes patys sukūrėme. Jeigu kas nepavyko, blogai dirbome. Jeigu blogus išrinkome, blogai rinkome. Tik atsakomybės dėl to kažkodėl bandome atsikratyti. Kalti kiti, bet ne aš. Šitas mane savotiškai žeidžia. Mokėjimo džiaugtis, atidumo, pagarbos ir padėkos vienas kitam, mokėjimo pastebėti vienam kitą, suteikti džiaugsmo kitam, lenktyniauti gerume – būtent to šiandien aš labiausiai pasigendu.

Kalbant apie tikėjimą taip pat reikia pastebėti, jog yra dalykų, kurių per savaitę, metus ar dešimt metų nepakeisi. Per mano 33-ejus kunigystės metus didžiąją tikinčiųjų dalį bažnyčioje sudarė vyresnioji karta. Jaunimas buvo mažuma. Tas pats ir šiandien, tik jaunesnioji karta tapo vyresniąja, o jos nepasipildė tiek, kiek išėjo ankstesniosios kartos.

Paprasta statistika: per metus palaidojome 243 parapijos žmones, o pakrikštijome tik 90. Savo skaičių turi ir emigracija. O trečias dalykas, pats svarbiausias, kurio kartais nenorime pripažinti, kad su tikėjimu reikia suaugti. Jeigu vyresnioji karta tikėjimą gavo su mamos pienu, tai jaunesnioji šito negavo. Jų tėvai gimė jau po karo – o juk žinome, kaip sovietmečiu buvo žiūrima į tikėjimą.

Tačiau noriu pastebėti, jog tie, kurie šiandien randa kelią į bažnyčią, yra daug gilesni. Jie ateina į bažnyčią, nes patiems to reikia. Ir tuo aš labai džiaugiuosi. Iš visų ir iš savęs norisi gelmės. Paviršiaus turime daug, bet vidinės kultūros, vidinio grožio, tikėjimo gilumo kartais ir pristingame.

Žinoma, aš labai norėčiau, kad daugiau žmonių lankytų bažnyčią, ir kartais save kaltinu, kad galbūt per daug rūpinausi pastatais ir per mažai žmonėmis. Nors labai stengiausi neatsieti vieno nuo antro. Tačiau į viską žiūriu su viltimi.

– Katedra – Jūsų kūdikis. Išsūpuotas, išmyluotas, pastatytas ant kojų ir išleistas gyventi savarankiškai. Ar daug pagalbos jai dar prireikia?

– Atsakysiu klausimu: ar mamai būna dideli vaikai? Ir man visą laiką katedra rūpi ir rūpės.

Trys dalykai yra amžini: Dievas, pletkai ir remontai. Tai tas trečias dalykas yra nesibaigiantis. Darbų yra daug ir jie po truputį nuolatos vyksta.

Girdžiu sakant: „Jūsų katedra.“ Nenoriu sakyti, jog šis pasakymas mane žeidžia, nes meluočiau – man tai savotiškai malonu. Bet norėtųsi, kad sakytume „mūsų katedra“, nes joje esame mes visi kartu. Jeigu tai suvoksime, ją kartu saugosime bei prižiūrėsime.

Pastatas kaip ir žmogus sensta, tad nuolatos reikia juo rūpintis. Labai norėčiau, kad katedroje būtų jauku ir šilta. Už tuos pinigus, kuriuos išleidžiame šildymui, – o jie tikrai dideli, apie 11–12 tūkst. litų per mėnesį, – reikiamo efekto nepasiekiame. Reikėtų modernesnės ir efektyvesnės šildymo sistemos.

Vienas artimiausių planų – stacionari krikštykla, kurią ruošiamės įrengti kairėje altoriaus pusėje. Taip pat norėtųsi papuošti tabernakulio sieną, kad ji būtų gražesnė, solidesnė. Reikia atnaujinti vyskupo sostą. Didžiausia svajonė – rankų darbo prakartėlė, kuri būtų originali, meniška ir ne tik atliktų savo funkciją, bet ir ugdytų žmonių meninį skonį. Sumanymų ir darbų yra daug, tik ribotos finansinės galimybės jiems įgyvendinti.

– Esate aktyvus bendruomenės narys. Jums rūpi ne tik tikėjimo dalykai, bet ir viso rajono reikalai. Dalyvaujate sprendžiant kai kuriuos visiems gyventojams rūpimus klausimus, drįstate pakritikuoti politikus už klaidas, tarpusavio rietenas.

– Toks jau esu. Be abejo, kad tuose susirinkimuose be manęs apsieitų. Bet man ne tas pats, kaip mes gyvename, ir jaučiu pareigą pasakyti, ką galvoju, nors man tai ir nėra lengva.

Paprasčiausiai norisi judėjimo, norisi permainų – ir aš apie tai kalbu. Kalbu, kad reikia gražios aikštės mieste, kad reikia pagaliau sutvarkyti namų fasadus prie tos aikštės, reikia ir normalių šaligatvių, ir švaresnių gatvių, ir upelio gražesnio. Visa tai mūsų pačių rankose, tik reikia veikti.

– Ar už drąsų žodį ir tvirtą poziciją nesusilaukiate priekaištų, pykčio?

– Visaip būna. Nesu patogus ir ne visiems patinka, ką aš sakau. Bet tai laikini dalykai. Vieną dieną atrodo vienaip, o kitą – jau visai kitaip. Visi pamąstome, pakramtome: gal buvau per griežtas, gal ne taip supratau. Be to, yra toks žodis „atsiprašau“, kurio reikia nebijoti pasakyti. Svarbiausia nenešioti pykčio ir atleisti. Atleisti sau ir kitiems.

– Jūs esate atviras, neužsisklendęs žmogus. Plačiai visiems atvertos ir katedros durys: vyksta klasikinės muzikos koncertai, džiazo vakarai, minėjimai. Ar nesulaukiate dėl to priekaištų iš religinės bendruomenės?

– Tenka išgirsti visokiausių nuomonių. Sako, padarė bažnyčią koncertų sale. Bet piktinasi ne mūsų bažnyčios patriarchai, ne tikintieji, o tie, kuriems bažnyčia reikalinga kaip šuniui penkta koja.

Absoliuti dauguma bažnytinės bendruomenės tai priima normaliai, pasidžiaugia ir dėkoja. Sutikime, jog tie koncertai tikrai nenuskurdina mūsų kultūrinės atmosferos, bet priešingai – ją tik praturtina. Kad į provinciją atvažiuoja profesionalūs atlikėjai, yra labai gerai.

– Bendraudamas su žmonėmis, sakydamas oficialias kalbas per renginius mėgstate jas pradėti pajuokavimais, subtiliai iš Jūsų lūpų nuskamba ir anekdotai, kuriuos mėgstate pasakoti. Ar iš prigimties turite tokį gerą humoro jausmą, ar tai darote tik bandydamas „nuimti“ tuo metu tvyrančią įtampą?

– Niekada negali duoti kitam to, ko pats neturi. Turbūt čia viskas susiję su prigimtimi, juk gimiau balandžio 1-ąją. Manau, kad tuo viskas pasakyta.

Kita vertus, griežti rėmai juk varžo žmones. Dievas sukūrė mus laisvus. Toje laisvėje pasireiškia ir mūsų didybė, ir mūsų silpnybė. Nenoriu įtempti kitų ir pats nemėgstu būti įsitempęs, tad kartais tie pajuokavimai iš tiesų padeda visiems atsipalaiduoti.

Tarp kitko, sakydamas kalbas aš labai jaudinuosi, nors iš šalies galbūt taip ir neatrodo.

Per visus mano kunigystės metus nebuvo pamokslo, per kurį aš nesuprakaituočiau. O suprakaituoju ne dėl šilumos, o iš jaudulio.

Kalbėdamas aš siekiu naudos, žinoma, ne materialinės. Tiesiog siekiu, kad kalbėjimas nebūtų tik pareigos atlikimas, bet kad iš to kažkas liktų. Ar tai būtų pamokslas bažnyčioje, ar mano kalba renginyje, susirinkime – tikslas tas pats: kad užkabintų žmogų. Jis gali sutikti, gali nesutikti su mano mintimis, bet svarbu, kad jos užkabintų ir provokuotų mąstyti.

Aš mėgstu ir noriu bendrauti su žmonėmis, ir to niekada nevengiu. Jeigu už ką aš norėčiau dėkoti Dievui, tai už žmones.

Vyskupas kartais juokiasi iš manęs, jog visą laiką giriu vilkaviškiečius. O aš ir sakau, kad geresnių žmonių neturiu, – turėčiau geresnius, girčiau juos.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas