Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-04-10 17:37

---

Vaikystėje prancūziškai kalbėjęs Aleksejus Groslej šią kalbą jau seniai pamiršo.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Gyventi – laikinai

Pilviškiuose, S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje, gyvena žmogus gražia prancūziška pavarde: Groslej.

Kad pilviškiečio giminėje atrastum svetimos tautos pėdsakus, toli kapstytis nereikia: Aleksejaus Groslej tėvas Viktoras Grosley buvo prancūzas, A.Smetonos laikais dirbo Prancūzijos pasiuntinybėje Kaune.

– Esu žmogus be pilietybės, – šypsosi A.Groslej, paklaustas, kas jis iš tiesų yra – prancūzas ar lietuvis. – Aš gimęs Lietuvoj, 48 metus atidirbau... Bet kai prasidėjo Nepriklausomybė, iš Vilniaus net du kartus atėjo raštai, kad man pilietybės nesuteikia.

65-erių metų A.Groslej pasakojo, kad dabar pilietybės reikalus jis tvarkosi Vilkaviškyje. Kol neturi lietuviško paso, Aleksejus iš Migracijos tarnybos turi išsiėmęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.



Pasižadėjimo nerašė

Pilietybės suteikimo ir kitus su pilietybe susijusius reikalus anksčiau sprendė savivaldybių Pilietybės suteikimo komisijos. Tik nuo šio balandžio 1 dienos juos pavesta spręsti Policijos komisariato Migracijos poskyriui.

Vilkaviškio PK Migracijos poskyrio specialistė Rima Kriščiūnienė sakė prisiminenti, kaip A.Groslej atėjo į jų įstaigą gauti, vėliau – prasitęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareigūnė žmogų ragino susitvarkyti pilietybės dokumentus, tačiau vyriškis tik juokavo, kad numirsiąs ir taip. Jis aiškino Migracijos tarnybos darbuotojai, kad tiek metų išgyvenęs Lietuvoje pilietybę turėjo gauti savaime, be jokio papildomo vargo.

– 1989–1991 metais pagal Pilietybės įstatymą reikėjo parašyti pasižadėjimą dėl apsisprendimo gyventi Lietuvos Respublikoje arba pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad tavo tėvai arba seneliai 1919–1940 metais gimė Lietuvoje. Matyt, šis žmogus pasižadėjimo nerašė, todėl ir pilietybė jam nebuvo suteikta, – aiškino R.Kriščiūnienė.

Turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje A.Groslej dėl pilietybės suteikimo turi kreiptis į Lietuvos Respublikos Prezidentą.



Mažas liko našlaitis

A.Groslej per gyvenimą teko patirti daug skausmo ir vargo. Aleksejus prisimena, kaip jo tėvui, Prancūzijos pasiuntinybės darbuotojui V.Grosley, užėjus rusams teko bėgti. Aleksejaus motina mirė 1947 metais.

– Likome trise – brolis, sesuo ir aš, – prisiminimais dalijosi vyriškis. – Iš pradžių pakliuvome pas kažkokius žmones, paskui buvome išskirstyti į vaikų namus. Mane išvežė į Smalininkus, brolį – į Marvos dvarą, o sesuo liko Kaune, mergaičių prieglaudoje. Su broliu susitikau tik po daugelio metų.

Dabar iš vaikystės tik nuotrupomis išnyra baisūs prisiminimai. Kaip juos, Nepriklausomos Lietuvos prancūzų pasiuntinio vaikus, kareiviai išrikiavo prie sienos sušaudyti. Tik kažkokiam karininkui pasigailėjus sesuo ir du broliai išliko gyvi. Ir nuėjo kas sau, į skirtingas puses... Kaip dėl lėkštės sriubos reikėdavo per naktį laukti eilėje... Kaip tekdavo vaikščioti alkanam, kai vaikų namuose duonos kąsnį atimdavo stipresnis...

A.Groslej pasakojo, kad tėvas jų ieškojo, bet jam buvo pranešta, kad vaikų nebėra. Apie tai Aleksejus sužinojo jau po daugelio metų.



Apie tėvą nežino

Užaugęs, vedęs žmoną Ireną, Aleksejus gyveno Kaune. Maždaug prieš 20 metų likimas juodu atvedė į Pilviškius – Irenos giminaitė testamentu paliko namą, kuriame dabar abu ir gyvena. Kaune gyventi liko sūnus Svajūnas. Kito sūnaus, Žydrūno, jau nebėra – jį, einantį per perėją, užmušė automobilis. Tai buvo skaudžiausias likimo smūgis daug išgyvenusiam A.Groslej.

Apie savo tėvo gyvenimą Prancūzijoje – ar jis dar kartą buvo sukūręs šeimą, ar turėjo daugiau vaikų – pilviškietis nieko nežino.

– Labai seniai, kai dar buvo sunku išvažiuoti į užsienį, ruošėsi į Prancūziją važiuoti toks žydelis. Įdavėm nuotrauką, duomenis, – pasakojo Aleksejus. – Bet jis, vargšas, taip ir nenuvažiavo.

Vėliau Aleksejaus brolis iš Prancūzijos gavo laišką, kad tėvas mirė. Tačiau, kaip pasakojo Aleksejus, tą pat naktį atvažiavę saugumiečiai laišką atėmė, kad neliktų net adreso.

Pilviškietis pasakojo, kaip jo broliui saugumas liepė priimti Tarybų Sąjungos pilietybę. Nuo tų laikų šeimos vyresnėlių pavardės pakeistos: brolis dabar Grolė, o sesuo – Grolytė.

– Aš nerašiau prašymo priimti TSRS pilietybę, bet vis tiek pagal pasą tais laikais buvau toks pat, kaip ir visi kiti – TSRS pilietis. Tik mano pavardė nepasikeitė: vienintelis likau Groslej. Tik gale iš y raidės buvo padaryta j, – aiškino vyriškis.



Tėvų namų neieško

Paklaustas, ar niekad negalvojo ieškoti savo tėvų namų, Aleksejus purto galvą. Anksčiau nebuvo kaip, dabar – jau metai nebe tie.

– O ko čia ieškoti – nieko mums netrūksta. Turtų nenorim, kiek užsidirbome, tiek ir gana. Nėra laiko kažkur važinėti. Ir kam tu ten dabar reikalingas. Būčiau jaunas, gal ieškočiau, kalbą išmokčiau. Gal sužinočiau, kur tėtis palaidotas, – dėstė A.Groslej. – O važiuoti į Prancūziją uždarbiauti mums nereikia.

Kaune gyvenanti Aleksejaus sesuo Valentina buvo vieną kartą nuvažiavusi į Prancūziją – gauti tos šalies pilietybę patvirtinančius dokumentus. Mat vyriausioji šeimos atžala Valentina buvo gimusi Prancūzijoje, dar prieš tėvams atvykstant gyventi į Lietuvą. O jos metrikai, kaip ir Aleksejaus, pokario sumaištyje pradingo. Tačiau nuvykusi į tėvynę savo tėvų namų moteris nebeieškojo – trukdė amžius, sveikata, seniai pamirštos kalbos barjeras.

Aleksejus ne tik nesiveržia į Prancūziją. Jo netraukia ir didelio miesto triukšmas. A.Groslej su žmona iki šiol tebeturi butą Kaune, bet ten gyventi jau nenorėtų.

– Pilviškiuose smagiau. Kur ant asfalto, tai ant asfalto. O čia daržiukas, paukščiai, prie namų – upelis, gali pažvejoti. Apsipratome, žmonės pažįstami aplink. Kartais nuvažiuojame į Kauną aplankyti sūnaus – ir vėl namo... – kalbėjo Aleksejus.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---