„Santaka“ / Alvitas dvasininkui tapo mielas, žmonės – artimi

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-04-07 17:40

Dalinkitės:  


Klebonas Vytautas Kajokas mano, jog naujos Alvito bažnyčios statybų pirmiausia turi norėti parapijos žmonės.

Autorės nuotr.


Alvitas dvasininkui tapo mielas, žmonės – artimi

Birutė NENĖNIENĖ

Kovo pabaigoje sukako dešimt metų, kai Alvito parapijos klebonu dirba kun. Vytautas Kajokas. Praėjusių metų birželį buvo jo, kaip kunigo, tarnystės dešimties metų sukaktis. Į Alvitą vyskupas jį perkėlė tik kelis mėnesius padirbusį Šakiuose vikaru. Tada jauniausias (neturėjo 25 metų) klebonas Lietuvoje ėmėsi įgyvendinti seminarijoje puoselėtą tikslą – suburti kaimo žmones, kad jie patys dalytųsi mintimis apie tikėjimą ir Dievo veikimą kiekvieno gyvenime. Pirmiausia dvasininkas skatino atstatyti kaimų kryžius, prie kurių žmonės rinktųsi maldai ir pabendrauti. Vėliau ėmėsi dvasinio atsinaujinimo programos „Atgaivink“. Pagaliau įkūrė parapijos šv. Kazimiero vaikų globos namus. Praėjusiais metais kunigas šventoriuje įrengė elektronika valdomus varpus, kurie net kelių kilometrų spinduliu kas valandą praneša laiką. O kokiu aidu praeinantis laikas atsiliepia jo, kunigo, širdyje?

Su Vytautu KAJOKU kalbamės apie kaimo dvasininko kasdienius rūpesčius, kas ir kaip padėjo prigyti šiame krašte, kokie lūkesčiai pildosi, kokie darbai nustumiami į ateitį ir kt.

– Ar galėtumėte paneigti stereotipinį teiginį, jog kaimas bedvasis, nusigėręs ir pan.?

– Kur norėsime matyti vien blogį, ten jį ir įžvelgsime. Žinoma, yra probleminių šeimų, girtaujančių žmonių, bet tai pavieniai atvejai. Yra nemažai gėrio, apie ką paprastai nekalbama. Pavyzdžiui, jau dešimt metų Dailučių kaimo jaunos šeimos užsiprašo šv. Mišias, po to susirenka vaišėms, gražiai pabendrauja.

– Ar jaučiatės Alvite įsišaknijęs, ar ilgai žadate čia „lapoti“?

– Nors kiekvienas turime pasirinkimą ir laisvę, bet yra vadovai, kurie atsakingi už pareigų skirstymą. Per dešimt metų šis kampelis tapo mielas. Ir jėgų nemažai įdėta. Žinoma, yra žmonių, kuriems nepatinka mano darbas su vaikais. Bet mane džiugina, kad žmonės ieško Dievo, jį randa ir garbina. Kai kalėdoju, kai kam atrodo, jog noriu pasirinkti pinigų. Tačiau lankydamasis šeimose geriau jas pažįstu, susipažįstu su problemomis, iš arčiau pamatau žmonių skausmą ir džiaugsmą. Juk parapija – mano didžioji šeima.

– Ar kartais nekyla minčių atstatyti Alvito bažnyčią?

– Reikia, kad patys žmonės to norėtų ir suvoktų, jog reikės ir prie statybų prisidėti bei rūpintis. Parapijos pastoracinė taryba surinko parašus ir praeitų metų gruodžio 8 -ąją, per Marijos šventę, priėmė sprendimą dėl to kreiptis į vyskupą. Aišku, galvojama ne apie atstatymą tokios bažnyčios, kokia buvo, bet naujovišką, kurią būtų paprasčiau išlaikyti ir prižiūrėti.

– Vaikų globos namai atsirado spontaniškai ar tai buvo senos svajonės įgyvendinimas?

– Besimokant seminarijoje, iš Italijos atvažiavęs monsinjoras V.Kazlauskas mums dėstė Bažnyčios socialinį mokymą apie tai, kad turime padėti parapijose spręsti socialines problemas, o ne vien sudėję rankas melstis. Vikaraujant Šakiuose klebonas D.Brogys buvo vyskupijos „Caritas“ organizacijos direktorius, todėl patyriau jo rūpestį sunkiai besiverčiančiais žmonėmis. O ir pats esu išaugęs gausioje šeimoje, todėl mačiau visokių sunkumų, tėvų rūpestį. Iškart nebuvo minties kurti globos namus. Tačiau lankydamas parapijos šeimas pamačiau, kokios kai kuriose didelės problemos: vaikai alkani, skursta, skriaudžiami, tėvai girtauja. Tada savaime išsisprendė, kaip svarbu pasirūpinti jaunąja karta – būsimąja ateitimi ir kam skirti atgautus parapijos namus. Kaip tik atsirado rėmėjų užsieniečių.

– Dabar Jūs esate tarsi trijuose asmenyse: parapijos klebonas, globos namų direktorius, o kai mieste žmonės pamato su vaikais apsiperkantį, palaiko daugiavaikiu tėvu. Kaip jūs tai suderinate, kokia ta „tėvystė“?

– Nėra lengva. Kunigo, klebono darbas – ne vien apeigos bažnyčioje, dvasiniai reikalai, bet ir remontai, pastatų išlaikymas. Direktoriaus pareigos tokios, kad kartais reikia būti ir griežtesniam, ir reiklesniam, organizuoti veiklą, rūpintis ir jausti atsakomybę. Vieną kartą, kai buvau pakviestas seminaristams skaityti paskaitos, taip ir sakiau, jog niekada nesitikėjau, kad reikės būti ir motina, ir tėvu. Taip ir yra. Vaikai nori išsipasakoti ir tenka juos išklausyti. Bet tai kartu ir džiaugsmas, kad jie manimi pasitiki, kad bėgant metams ne tik paauga, bet ir matau, jog keičiasi, pradeda rimčiau žiūrėti į gyvenimą. Man jie taip pat yra gera atrama, nes galiu pasitikrinti save.

– Ar priimate vien iš Alvito parapijos?

– Šiuo metu gyvena šešiolika vaikų. Dauguma iš mūsų parapijos, bet yra ir iš Pilviškių, Kybartų, Virbalio, neseniai apsigyveno sugrąžinti iš Kaliningrado srities.

– Išlaikydami globos namus darote didelį darbą. Ar Jūsų nežeidžia įvairios kalbos?

– Tų kalbų negirdėti neįmanoma. Tačiau jei gyventum klausydamas, kaip kažkas vertina ar apkalba – nieko nepadarytum, nepasiektum, beliktų sudėjus rankas sėdėti. Bet viską darai dėl Dievo, dėl žmonių – tai ir yra varomoji jėga.

– Ar dirbant čia, Alvite, pasiteisina seminarijoje kurtos svajonės apie kunigo tarnystę? Kas apskritai Jums kunigystė?

– Studijuojant kunigystė atrodo kažkas švento ir tauraus. Bet kai susiduri su gyvenimu, pavargsti nuo ūkinių, finansinių dalykų. Jei nebūtų pašaukimo, gal ir išsigąstum sunkumų, nesupratimo. Kunigystė yra mokėjimas dovanoti. Išmoksti vertinti, priimti sunkumus, kritiką. Mano, kaip ir kiekvieno krikščionio, moto: tampi laimingas, galėdamas kažką gero padaryti kitiems.

– Kiek tiesos, kai sakoma, jog kunigas yra vienišas žmogus?

– Juk ir šeimose žmonės išgyvena vienišumą. Bet vienatvė man patinka, nes joje jaučiu, jog Dievas yra šalia. Per šventes būna tokių akimirkų, kad aplinkui švenčia, o tu vienas klebonijoje. Bet irgi gerai, nes gauni laiko pamąstyti apie gyvenimą, pašaukimą.

– Ar nevargina dabartinio gyvenimo tempas?

– Turbūt vargina kaip ir visus žmones. Net ir maldai atskiro laiko nelieka, tai važiuodamas, eidamas ar dirbdamas meldiesi. Bet tas skubėjimas dvigubai daugiau išsunkia ir dar daugiau prarandame laiko, o tada ir darbas ar pokalbis su žmonėmis ne toks kokybiškas Mes per mažai laiko skiriame tylai, pamąstymui.

– Ar parapijos žmonės pasidomi, iš kur, iš kokios šeimos esate kilęs? – Dažniausiai tas ryšys užsimezga kalėdojant. Kalbindamas jaunas gražias šeimas auginti daugiau vaikų duodu savo šeimos pavyzdį – buvau šeštas vaikas iš aštuonių. Sakau, Dievas duoda gyvenimą, o paskui juo ir pasirūpina. Mes visi užaugome Sangrūdoje, radome savo kelius.

– Kas jus labiausia džiugina?

– Atviras, paprastas žmonių pasitikėjimas ir tikėjimas. Pavyzdžiui, kai aplankau ligonį su sakramentais, o jis man padėkoja už maldą. Didelis džiaugsmas, kai su žmogumi paprasčiausiai pasikalbi. Jis patiki savo gyvenimo skausmą, abejones, aš, rodos, nieko ypatingo nepasakau, tik nuraminu, paguodžiu, o žmogus išeina laimingas. Tada ir pačiam gera, nes dar labiau suprantu Dievo veikimą, įgaunu energijos kažką toliau veikti. Dievas mums ir kalba daugiausia per kitų žmonių gyvenimus.

– Ar turite kokių nors sau malonių pomėgių?

– Mėgstu fotografuoti, ypač gamtą, paskui galiu kompiuteryje pasižiūrėti gražių vaizdų. Laisvu laiku skaitau psichologinę literatūrą, aplankau kitų parapijų kunigus.

– Prieš dešimt metų Alvite pradėjote dirbti prieš pat Velykas. Iki šios didelės šventės šiemet teliko savaitė. Ko norėtumėte palinkėti žmonėms?

– Visi žmonės ieško dvasinių dalykų. Ir kiekvienas žmogus patiria kančios. Jei pasilieka vien su ja, tampa sunku panešti gyvenimo kryžių. Krikščionys žinome Kristų, kuris apreiškė Dievo meilę mums. Nuo rytojaus, Verbų sekmadienio, prasideda Didžioji savaitė, kurios metu apmąstoma Kristaus kančia. Tai geras laikas kiekvienam apmąstyti ir pasitikrinti savo gyvenimo kelią, kad Velykų rytą į širdis giliau pasibelstų Prisikėlimo varpai.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas