„Santaka“ / Olimpiados „virtuvėje“ sukosi vilkaviškietės

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2014-02-26 06:36

Dalinkitės:  


Rita Vyšniauskaitė ir Vilija Vyšniauskienė džiaugiasi galėjusios padėti Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse.
Nuotr. iš R. Vyšniauskaitės asmeninio albumo.

Olimpiados „virtuvėje“ sukosi vilkaviškietės

Renata VITKAUSKIENĖ

Pasiryžusi savanoriauti Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse, mokytoja Vilija Vyšniauskienė jautėsi sykiu su dukra Rita besileidžianti į avantiūrą.

Šiandien jos abi džiaugiasi prisidėjusios prie išskirtinio renginio. Iš olimpiados savanorės parsivežė daug įspūdžių, ten išgyveno pasididžiavimą Lietuva ir bendrystės su tautiečiais jausmą.



Domėjosi visomis žaidynėmis

Keliauti į Sočį V. Vyšniauskienę sugundė dukra Rita, savanoriavusi Londono vasaros olimpiadoje.

„Norėjau padirbėti olimpinėse žaidynėse Sočyje, deja, nekalbu rusiškai. O mama šneka kuo puikiausiai. Pamaniau, kad jeigu kartu dirbtume, būtume puiki komanda. Sakiau, jog tai jos, mokančios rusų kalbą, šansas pamatyti olimpiadą. Daugiau tokio gali nepasitaikyti, – šiais argumentais mamą įkalbinėjo R. Vyšniauskaitė. – Prisimenu, kai vykdavo olimpinės žaidynės, mūsų šeima visada viską žiūrėdavo, tad gal net patriotizmo jausmas kilęs iš tokio Lietuvos palaikymo.“

Vilija sakė, kad jai buvusi įdomi olimpiados „virtuvė“, norėjosi pamatyti, kaip organizuojamas tokio masto renginys. „Žmonėms būna neaišku, ką veikia savanoriai. Ten ir supranti, koks įvairus jų darbas ir kaip reikia šitų žmonių pagalbos“, – tvirtino V. Vyšniauskienė.



Organizaciniai darbai

Nuvykus į Adlerį, piečiausią Sočio rajoną, mamai ir dukrai teko išsiskirti. Jos gyveno ir dirbo atskirai, tačiau laisvalaikį leido drauge.

„Iš pradžių buvo labai sunku, nes visi pavadinimai, terminai – angliški. Kadangi aš anglų kalbos nemoku, tai kol išsiaiškinau, ką koks žodis reiškia, buvo nelengva, – pasakojo Vilija. – Bet mačiau, kad visi nori ir yra nusiteikę padėti. Pirmą dieną turėjo vykti mūsų grupės mokymai anglų kalba. Tačiau vien tik dėl manęs juose buvo kalbama rusiškai.“

Į Sočį savanorės važiavo nežinodamos, ką ten dirbs. „Man teko administracinis, „popierinis“, darbas. Dirbau paslaugų centre. Pirmiausia ruošėme dovanas visiems sportininkams. Rėmėjų dovanotus daiktus dėjome į kuprines, paskui turėjome jas išdalyti atvykusioms komandoms, – pirmąją užduotį prisiminė V. Vyšniauskienė. – Paskui paslaugų centre veikė paštas, per kurį trys olimpiniai kaimeliai palaikė ryšį. Tame pačiame pastate dirbo transporto, informacijos, finansų, logistikos skyriai. Į juos skambindavo, klausdavo, ką daryti, mes nukreipdavome, sujungdavome.“

Atvykus sportininkams, centre vykdavo rytiniai komandų vadovų pasitarimai. Savanoriai turėjo sužymėti, kas, kada ir kurią patalpą nuomosis, ją paruošti, padėti per susirinkimus. „Kai prasidėjo varžybos, buvome atsakingos už tai, kad laimėtojams būtų išdalyti diplomai. Išduodavome medalių dėžutes, fakelus“, – atliktus darbus vardijo vilkaviškietė.

Slovėnijos delegacijos asistente dirbusi R. Vyšniauskaitė dar iki atvykstant sportininkams prižiūrėjo, jog kambariuose būtų viskas, kas priklauso. Asistentų pareiga buvo užtikrinti, kad slovėnų netrikdytų jokie buities menkniekiai. „Pavyzdžiui, autobusas pavėlavo, sportininkas laiku nenuvyko pasitreniruoti. Jis gali pasakyti, jog dėl tokios organizatorių klaidos nelaimėjo medalio, – apie atsakomybę pasakojo Rita. – Buvo griežtai reglamentuota, kas ir ką gali, ko negali daryti, aiškiai apibrėžti kiekvieno dirbusio asmens įgaliojimai. Viskas apgalvota iki smulkmenų, todėl savanoriaujant matyti tokią darbų organizaciją yra labai smagu.“



Jautėsi vertinamos ir saugios

Abi pašnekovės tvirtino, kad savanoriška pagalba olimpiadoje buvo labai vertinama. „Darbuotojų ir savanorių apranga buvo visiškai vienoda. Atlikusios bet kokią užduotį, kiekvieną sykį mes išgirsdavome padėką už atliktą darbą. Savanoriams padėkodavo po visų varžybų. Mane labai gražiai išlydėjo iš centro, gavau dovanų tokią pat kuprinę, kokios buvo įteiktos visiems sportininkams“, – pasakojo V. Vyšniauskienė. Rita pridūrė, kad su savanoriais labai pagarbiai buvo elgiamasi tikriausiai dar ir dėl to, kad šie žmonės atvyko padėti aukodami savo laiką (mama ir dukra tam skyrė atostogas), asmeninėmis lėšomis susimokėjo už kelionę į Adlerį.

Paklaustos, ar saugiai jautėsi Sočyje, abi savanorės sutartinai sakė dėl saugumo buvusios ramios. Pasak jų, nė į galvą neatėjo, jog kažkas ten gali įvykti. „Jautėmės saugios visais atvejais. Eini gatve, kas keli šimtai metrų stovi policija, kiekviename žingsnyje, kur tik pasisuksi, – visur apsauga“, – prisiminė R. Vyšniauskaitė.

Jai antrino mama: „Nesuskaičiuotum, kiek kartų visus tikrino. Kuprinę aparatu skenuoja, telefoną, fotoaparatą įjunk, skėtį išskleisk... Pripratome stabtelėti ir pakelti rankas, kad būtume apčiupinėtos, patikrintos. Tas buvo įeinant į kiekvieną objektą. Gyvenimas ten virė dieną naktį, apie tai, jog kažkas gali atsitikti, net negalvojome, nes nebuvo kada.“



Bendrumo jausmas

Labai netikėtai savanorės, Vasario 16-ąją atėjusios pažiūrėti dailiojo čiuožimo ir simboliškai palaikyti olimpiados debiutantų Deivido Stagniūno ir Isabellos Tobias, atsidūrė visų susirinkusiųjų dėmesio centre.

Žurnalistai, ruošdamiesi greitajam interviu, žiūrovų minioje nusižiūrėjo ryškiai pasipuošusias aistruoles. Jų akį patraukusios lietuvės tąkart nedėvėjo savanorių aprangos, buvo pasidabinusios trispalviu peruku, olimpine kepure. Aptariant būsimo pokalbio detales mamos paraginta Rita tarstelėjo, kad Lietuva mini Valstybės atkūrimo dieną.

Kai vyko interviu, kurį girdėjo visa arena, į klausimą, ką jos švenčia, R. Vyšniauskaitė atsakė, kad progos yra dvi: mūsų šalies čiuožėjų debiutas olimpiadoje ir Lietuvos gimtadienis. Žurnalistas paskatino žiūrovus pasveikinti Lietuvą. „Ir visa arena suūžė! Tas jausmas yra nepakartojamas... Kai tu esi toli ir kai šalia yra tik maža grupelė lietuvių, tu didžiuojiesi ir tą vėliavą aukštai keli. Ir rėki: „Lietuva!“ Tada supranti, kas tau ji yra“, – išskirtinę akimirką prisiminė V. Vyšniauskienė.

Tąsyk lietuvės patyrė ir daugiau stiprių emocijų. „Po šokio sutikome Isabellą Tobias. Mergina matė mus ekrane, suprato, kad arenoje esama jos ir Deivido Stagniūno poros gerbėjų. Ji pribėgo prie mūsų, apkabino. Sutikome ir I. Tobias mamą, kuri buvo iš Niujorko atvykusi palaikyti dukros. Pamačiusi Ritos kepurę sušuko: „O, Lietuva!“, puolė glėbesčiuotis. Lietuvis lietuvį minioje iš karto atpažindavo pagal kepurę. Pamatai iš tolo – ir bendrumo jausmas jau yra. Tai daug reiškia ir yra labai svarbu, – viena per kitą įspūdžiais dalijosi mama su dukra. – Namo važiavome su mažomis vėliavėlėmis prie kuprinių. Lietuvoje niekada nepagalvoji vėliavą su savimi pasiimti. Tačiau būdamas toli su džiaugsmu tą vėliavą išsitrauki – ir ji įgauna visai kitą reikšmę.“






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas