„Santaka“ / Radiniui prie Vilkaviškio – beveik 5000 metų

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2014-02-21 08:54

Dalinkitės:  


Albinas Selmistraitis su kirveliu, rastu prie pat Vilkaviškio.

Autoriaus nuotr.


Radiniui prie Vilkaviškio – beveik 5000 metų

I dalis. Detektyvas

Pasakojimą pradėsiu nuo netikėto telefono skambučio į muziejų pernai rudenį. Skambino kadaise buvęs mūsų mokinys Albinas Selmistraitis. Jis man pasakė, kad kaimynas Arūnas Rūškys atsinešė akmeninį kirvelį ir klausia, koks čia daiktas. Sutarėme apžiūrėti.

Pamatęs radinį, gerokai nustebau – titnaginis kirvelis! Ypatinga retenybė... Įvairių archeologinių radinių per daugelį metų surinkau pats, kai ką atnešė mokiniai, bet titnaginių nepapuolė. Šis gali būti net iš mezolito laikotarpio, kuris prasidėjo 8000 metų prieš Kr. Tai bent!

Pirmas svarbiausias klausimas – kur jis aptiktas? Be tikslios vietos toks radinys beveik netenka didžiosios dalies mokslinės vertės.

Pasirodo, kaimynas pagal skelbimą „Santakoje“ telefonu buvo užsiprašęs atvežti juodžemio. Atvežė, bet kas ir iš kur, neturi supratimo. Gal iš kokio durpyno? Albinas ėmėsi detektyvo vaidmens ir jam po gana ilgų bei painių paieškų visgi pavyko nustatyti, iš kur galimai vežta.

Ilgai nelaukdamas atsidūriau prie nurodytos vietos netoli Vilkaviškio šiaurinio riboženklio. Susiradau žemės savininką, geranoriškai parodžiusį dar likusius nustumdytos paviršinės žemės kaupus, iš kurių ir buvo pakrauta grunto daržui pagerinti. Išsikalbėjome, papasakojau apie radinį. Vyriškis paaiškino, kad greta buvusi pelkutė, o gilioje senovėje gal net ir didokas ežeriūkštis.



II dalis. Istorija

Radėjas geranoriškai sutiko kirvelį padovanoti muziejui. Paskambinau archeologui Vygandui Juodagalviui, kaip tik tyrinėjančiam Sūduvos kraštą, ir pranešiau apie radinį, kurio radimvietę jis ketino pasižymėti atlase. Paklaustas apie senienos amžių, paaiškino: jeigu gludintas, tai greičiausiai bus iš neolito, prasidėjusio IV tūkstantmetyje prieš Kr. Archeologas pasiūlė pavartyti jo 2010 m. išleistą knygą „Užnemunės priešistorė“, kurioje tarp daugelio kitų spalvotų nuotraukų su aprašymu pamačiau visiškai tokio pat tipo kirvelių, randamų daugiausia tik Sūduvoje, ir tuo gausiau, kuo toliau į Vakarus, Pietus. Šiaurinėje Lietuvos dalyje titnaginių gludintų kirvukų beveik visai neaptinkama. Tiesa, prie pat Vilkaviškio iki tol jų nebuvo rasta, nebent Vilkaviškio krašto muziejuje yra.

Tai unikali vertybė. Galima tik įsivaizduoti, ką reiškia anais amžiais taip nugludinti titnagą, kurio kietumas dešimtbalėje sistemoje vertinamas net septynetu. Įveikti titnagą netgi su dabartine šlifavimo technika nėra lengva užduotis, o prieš tuos kelis tūkstantmečius sūduviai viską darė rankomis, su žvirgždu ir vandeniu.

Į akį krito ir meniškoji šio radinio pusė. Tobula, tiesiog ideali ašinė simetrija, tolygus abipusis nusmailėjimas, keturkampių plokštumų vienodumas... Išsiskyrė ne tik forma, bet ir švelni gelsva palša spalva, keldama mintį, kad tai beveik dailės kūrinys. Archeologai tvirtina, jog tokie ypač tobuli įtveriamieji kirveliai būdavo skirti ne vien darbui ar kovai. Jie buvę išskirtinis ir savotiškas vado prestižo ženklas, neretai naudotas aukojimo ritualui vandenyje. Tokių kirvelių aptikta ir įkapėse.

V. Juodagalvio veikale rašoma, kad prieš penketą ketvertą tūkstantmečių Vakarų ir Centrinėje Europoje, Skandinavijoje tyrinėtos titnagingos radimvietės, kurių kitaip nei priešistorinių amatininkų dirbtuvėmis nepavadinsi. Nustatyta, kad tokio tipo gaminiais ir pusgaminiais buvo keičiamasi net su gerokai nutolusiais kaimynais. Beje, yra paminėta, kad tai galėjo būti ir vietiniai dirbiniai, mat titnago apdirbimo radimviečių net iš paleolito (graikiškai paleo – senas, mezo – vidurinis, neo – naujas, litos – akmuo) laikotarpio, prasidėjusio X amžiuje, būta prie Nemuno, Ūlos, Kirsnos. Neolito epochos radimviečių su nebaigtais ruošiniais būta ir prie Volkovisko titnagyno.

Kitas dokumentuose užfiksuotas faktas rodo, kad čia gyvenę sūduviai bendravo net su romėnais, gabendami jiems gintarą. Juk graikas Klaudijus Ptolemėjus antrame mūsų eros šimtmetyje dideliame veikale „Geografija“ minėjo sūdinus ir galindus, tikriausiai žinias gavęs nebent iš pačių romėnų. Aišku, kad tai turėjo būti čia ilgus amžius gyvenusi ypač gausi, plačiai žinoma gentis, kurios teritoriją lenkų istorikas J. Lovmenskis apibrėžia net 100 000 km², iki pat Bugo, Narevo upių.

Suprantama, tie žmonės staiga į čia nenukrito iš dangaus. Antai R. Rimantienės „Archeologijos atlase“ (206 p.) rašoma, kad prasidėjus žalvario amžiui, 1600 m. prieš Kr., čia jau nustota gaminti titnaginius kirvelius. To amžiaus III periode, 1300–1100 m. „Pietarių kaime (prie Marijampolės – aut. past.) degintiniame kape, kaip aiškus ryšių su romėnais įrodymas, rastas žalvarinis kovos kirvis. Pagal tokių ir ypač pagal minimų įtveriamųjų titnaginių keturkampių kirvelių radinių gausą ypač išsiskiria Vilkaviškio ir Marijampolės rajonai. Daroma išvada, kad šiose teritorijose net nuo seniausios epochos nuolat ir gana gausiai gyventa.“



III dalis. Nauji laikai

Pastarąjį teiginį galiu patvirtinti ir savo patirtimi. 1954 m. dr. V. Kudirkos gimtuosiuose Paežeriuose susitikau su Juozu Merkšaičiu (1887–1977), buvusiu knygnešiu, poetu, korespondentu. Jis man papasakojo, kad apie 1922 m., tarnaudamas pas ūkininką Račiukaitį, kasė durpes Opšrūtuose, prie Alksnės upelio, ir pustrečio metro gylio duobės dugne, ant smėlio, tarp buvusio ugniakuro anglių, rado kaulinį įrankį – lyg peilį, vėliau archeologų įvardytą ietigaliu. Apie radinį iš spaudos sužinojęs Anglijos karališkojo muziejaus atstovas siūlė jam didelius pinigus, bet jis, būdamas karštas Lietuvos patriotas, savo lobį atidavė į Kauno karo muziejų. Man prieš kelis metus teko tą eksponatą matyti.

Tai apie 18 cm šeivikaulis su įskale įstatytomis aštriomis titnago skeltėmis. Radimo metu esą buvo vienintelis toks Europoje išlikęs visiškai sukomplektuotas įrankis, naudotas elnių ir mamutų medžiotojų, slinkusių tundroje įkandin besiganančių bandų.

Mūsų radinys – titnaginis kirvelis yra tik kukli grandis ir dar vienas įrodymas, kad prieš tūkstančius metų čia žmonės gimė, gyveno, kovojo ir kūrė, tobulino savo darbo įrankius, kultūrėjo.

Kiek daug dar paslapčių slepia Sūduvos žemė, kiek iki šiol nerasta ir neatrasta senienų, apie kurias mokslininkai nežino, kad galėtų tiksliau pasakyti, iš kur mes atėjome, kaip gyventa, mąstyta, ateita į dabartį. Dabar, J. Merkšaičiui radus tokį kaulinį peilį-ietigalį, užtektų paimti ir pridėti bent vieną angliuką iš senojo ugniakuro ir šiuolaikiniais metodais būtų nustatytas tikslus laikas, kada degė tas laužas, apsėstas besišildančių, kailiais vilkinčių barzdotų medžioklių.

Tiesa, kaip atrodė to laiko žmonės, mes jau galime pamatyti ir Marijampolės kraštotyros muziejuje, kur eksponuojami Turlojiškės pelkių vietoje rasti griaučiai bei rekonstruotas vieno vyro, gyvenusio prieš 2835 metus, portretas (gyvenimo data patikslinta visuotinai pripažintu radiokarbono būdu Oksforde, Anglijoje).

1996 m. vilkaviškietis Jonas Vasmanas, dirbęs kraštotyros muziejaus direktoriumi, organizavo pakartotinę archeologinę ekspediciją tos radimvietės teritorijoje. Kartą ir man su juo teko pabuvoti ne tik ten, bet ir prie Kybartų jo iniciatyva surengtoje Stanaičių pilkapio kasinėjimo ekspedicijoje, kai buvo rasta dabar muziejuje esanti restauruota didžiausia Lietuvoje laidojimo urna.

Sugrįžtant į mūsų laikus, įdomu pastebėti, kad praeito šimtmečio pradžioje, 1905 m., dr. Jonui Basanavičiui pirmuosius eksponatus Lietuvių mokslo draugijai, jos būsimam senienų muziejui į Vilnių atvežė dr. K. Grinius ir kun. T. Žilinskas. Tai buvo kirveliai. Daktaras netrukus dar nupirko ir padovanojo riterio šarvus, rastus Keturvalakiuose. Apsirengęs jais jaunimas žaidė karą, o vietinis klebonas su senovine kario peikena maišydavo krosnį.

Noriu kreiptis į žmones, radusius, turinčius, gal rasiančius, žinančius apie panašias senienas: neslėpkite, informuokite muziejus, būtinai nurodykite radimo vietą ir aplinkybes. Tegul mokslininkai užpildo mūsų Sūduvos istorijos baltas dėmes, kurių šiame Lietuvos krašte žymiai daugiau nei kitur, tedaro patikslintas išvadas apie tai, kada ir iš kur vedė mūsų genties kelias į Sūduvą.



IV dalis. Legendos vizija

Susipažinę su istorine faktine medžiaga, pamėginkime duoti valią vaizduotei. Pateikiu savo, kaip autoriaus, viziją, o kiekvienas kitas skaitydamas rašinį, tikiu, nusipieš ir savąją.

Vieną saulėtą vidurvasario dieną, 3013 m. prieš Kr., prie dviejų platokų upių santakos, miško proskynoje, į kalvelę prie išsikerojusio didingo ąžuolo, atjojo ietimi ginkluotas pusamžis vyriškis ir pridėjęs delnus prie burnos gūdžiai sustaugė vilko balsu: „Uhū!.. Uhū!..“ Jam netrukus paantrino rytuose staugimu atsiliepę žvėrys, o iš pietryčių įkandin nuaidėjo oho-ho-o – kitoks, artimesnis, garsas. Po akimirkos vedinas žirgu iš ten pasirodė antras medžioklis, įsmeigė žemėn savąją ietį ir pakėlęs abi rankas į viršų pasisveikino: „Aš – Šeimis, antai ateina mano genties žmonės.“ „O aš – Vilkis, atsivedžiau savus“, – tarė pirmasis.

Netrukus gentys susibičiuliavo, apsižiūrėję vietovę nusprendė kurtis netoliese vieni kitų. Prieš didįjį ąžuolą buvo sutartinai įrengtas šventosios ugnies židinys, kurį ėmėsi globoti žilabarzdis krivis su dviem vaidilutėmis. Pirmiausia paaukota auka visagaliui Perkūnui.

Netrukus vyrai ėmėsi ręsti būstus, kiti patraukė medžioti, žvejoti, moterys ruošė maistą, kitos mezgė tinklus, prižiūrėjo vaikus, gamino molinius indus. Darbas virte virė... Gyvenimas tekėjo nuo amžių įprasta vaga.

Rudeniop atsitiko didelė nelaimė – netoli nuo upių esančiame akležeryje prigėrė meškos sužeistas Vilkis. Apraudotą velionį po keleto dienų sudegino ant laužo, pelenus išbarstė netoli šimtamečio ąžuolo, o nuėję prie jo žūties vietos pagal senovinį paprotį atliko aukojimo ritualą: į vandenį žynys nuleido genties vado turėtą amuletą – titnaginį kirvelį, kad jo vėlę Praamžis saugotų dausose.

Štai ką apie tuos tolimus laikus man paporino šis rastasis titnaginis kirvelis, jį menančios susibėgusios, greta draugiškai čiurlenančios Vilkaujos ir Šeimenos upelės bei didingo ąžuolo vietoje atstatyta šventovės katedra.



Vytautas GRINIUS

Lietuvos Prezidento K. Griniaus muziejaus direktorius






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas