„Santaka“ / Giedriai – mūsų namai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2014-02-03 08:07

Dalinkitės:  


1915 metais Vilkaviškio geležinkelio stotyje lankėsi grupė tuometinės valdžios pareigūnų.

Giedriai – mūsų namai

Šiais metais Giedrių kaimas, esantis Šeimenos seniūnijoje, minės 90 metų sukaktį. Ta proga prisiminkime kai kuriuos kaimo istorijos fragmentus.



Pradžia – iš dvaro

Giedrių kaimas įsikūrė 1924 metais ant išdalytų Guzelių dvaro ir Tadzino palivarko žemių. Šio sodžiaus teritorija buvo nusitęsusi nuo Vilkaviškio apie 4,5 km. Per kaimą ėjo Vilkaviškio–Kudirkos Naumiesčio plentas, nutiestas 1881 metais. Plieniniais bėgiais dundėjo traukiniai iš Lietuvos ir kitų šalies miestų į Virbalį, Kybartus, Karaliaučių.

Gema Matulaitienė, gyvenanti Bučiūnų kaime (anksčiau buv. Giedriai) savo prisiminimuose apie Guzelių dvarą rašo: „Kadaise buvęs dvaras buvo pralėbautas ir tapo valdžios nuosavybe. Tuomet jį nupirko lentpjūvės darbininkas Julius Velebruchier-Lėberis. Tai buvo geras, atlaidus žmogus. Žmona buvo vokietė. Šeimos jie neturėjo. Ponai gyveno „pakajuose“. Samdiniams namai buvo du, viename iš jų gyvenome keturios šeimos – tai Mato ir Jono Kemerziūnų šeimos, Jono Sakalausko ir Prano Janušaičio savieji.“ 1927–1929 metais dvaras buvo išparceliuotas.



Buvo gamykla ir malūnas

Giedriuose prie plento, netoli geležinkelio stoties pervažos, veikė metalo liejinių gamykla, kurią po Pirmojo pasaulinio karo pastatė žydai Bliumetelis ir Semionas Kemberiai. Vėliau iš keturių pastatų sudarytą gamyklą valdė tik S. Kemberis. Giedriškis Vaitiekus Karapkis 1937 metais pasiprašė darbo pas S. Kemberį. Priėmė. Vaikinui teko prižiūrėti liejimo krosnį, kurios aukštis buvo 7 metrai. Sunkus, alinantis darbas nebaugino jaunuolio, nes už dieną gaudavo šešis litus.

Gamykla Lietuvos pramonei gamino javų kuliamąsias, vadinamąsias akselines, įrangą virykloms, liejo puodus. Per 4 valandas išlydydavo 9 tonas metalo. Atostogų darbininkai negaudavo.

Prasidėjus neramumams, S. Kemberis liejyklą pardavė Kauno „Nėries“ bendrovei.

Nuo vaikystės Giedriuose gyvenusio Kęstučio Starinsko prisiminimuose („Santaka“, 2011 m. rugpjūčio 6 d.) rašoma, kad paplentėje, skeryčiodamasis sparnais, stovėjo vokiečio Preiso malūnas. Toliau, kitoje kelio pusėje, buvo vokiečio kailių perdirbimo artelė ir mazutu „varomas“ malūnas. Jis priklausė Bliumui, o kaimynas Jonas Vosylius jam talkino.



Karo aidai

Savo rašinyje K. Starinskas prisimena: „Mes išgirdę kaimyno Broniaus Matijošaičio iš miesto praneštą naujieną vaikščiojome kaip žemes pardavę. Ateina rusai. <...> Čiaudėdamas aitrius dūmus pravažiavo žalias kaip varlė šarvuotis. Plento pakraščiais pėdino ilga apdulkėjusių kareivių vora. Smailiaviršūnės lyg pempės kuodas kepurės, už pečių – krepšiai ir ilgi lyg kačergos šautuvai. Skuduriniais vyturais apsuktos kojos atrodė plonos kaip tikrų pempiukų.“ Paskui kaime pasipylė vokiečių kareivių, o 1944-aisiais vėl šliaužė rusų tankai, riedėjo rusiškos „palūtarkos“.“

1944 metais vasario mėnesį kūrėsi generolo Povilo Plechavičiaus vietinė rinktinė. Sužinojęs apie tai, Giedrių kaimo gyventojas Jonas Vosylius nutarė stoti savanoriu. Priėmė priesaiką. Tada niekas netikėjo, kad vokiečiai gali apgauti, kad sulaužys su gen. P. Plechavičiumi pasirašytą susitarimą. Tarnavo Jonas Marijampolėje, pirmoje kuopoje, 301 batalione. Užsiėmimai vyriškiui patiko.

Vieną dieną visus išvežė Vilniaus link. Daugelį karių nuginklavo. Vienus sušaudė prie Vilniaus, kitus – Aukštuosiuose Paneriuose, likusieji buvo išvežti į Ašmeną. Nors vokiečiai aiškino, kad lenkai mūsų nelies, kad Armija Krajova kariauja su raudonaisiais partizanais, Armija Krajova pradėjo žvėrišką darbą: lietuvių kareiviai buvo išrengti, daužomi, spardomi, pagaliau besityčiojant nušauti. Tie, kurie liko gyvi, pasijuto esą belaisviai.

Kitos dienos rytą jie buvo išvežti į Kauną, o iš ten – į Vokietiją darbams. Ten Jonas Vosylius patyrė visas pragaro kančias. Tačiau jeigu žmogui lemta gyventi – jis gyvens. Taip ir J. Vosylius. Vokietijoje jis sukūrė šeimą, užaugino tris vaikus. Mirė 2002 m. Palaikai ilsisi Tenerifėje, kur vasaromis mėgdavo ilsėtis.



Mokyklos ir skaitykla

Nebuvo Giedrių kaimas turtingas, neturėjo architektūrinių pastatų, piliakalnių, koplytstulpių... Tiesa, yra pastatytas paminklėlis, žymintis senąsias Giedrių kaimo kapines, bet ten jau jokio antkapio ar nuvirtusio kryžiaus nėra, vien brūzgynai.

1947 m. Giedrių kaime, Juozo Vosyliaus name, buvo atidaryta geležinkelio stoties skaitykla. Vedėja buvo paskirta šeimininko dukra Gražina Vosyliūtė.

Pirmoji mokykla kaimo teritorijoje atidaryta Didžiuosiuose Šelviuose pas Pijų Kriščiūną – tai buvo 1914-ieji metai. P. Kriščiūnas buvo išrinktas į 2-ąją Lietuvos konferenciją. 1904–1905 metais jis dalyvavo rusų ir japonų kare. 1917–1918 metais tapo Saratovo tremtinių prieglaudos priveizėtoju, dirbo Vilkaviškio valsčiaus komitete.

1946 metais pradinių klasių mokykla buvo atidaryta pulkininko Prano Jackevičiaus name. Ji vadinosi Simanėliškių mokykla.

1947 metais į šią mokyklą buvo paskirta mokytoja Marija Vekeriotienė. Susirinko 65 mokiniai. Pamokoms vesti skirti du kambariai netalpino visų susirinkusiųjų. Tik išradingai, kūrybiškai ir geranoriškai dirbusios mokytojos dėka ten visiems buvo smagu mokytis. Šioje mokykloje dirbo mokytojai J. Bielevičius, O. Genienė, Kunickaitė, Greimas, L. Neščiokaitė. 1952 m. M. Vekeriotienė tapo mokyklos vedėja. Į susitikimus su mokiniais atvažiuodavo P. Jackevičiaus dukra aktorė G. Jackevičiūtė. Name šeimininkai turėjo pasilikę sau du kambarius.

Vėliau kurį laiką mokykla buvo perkelta pas Arlauską, pas mokytoją Siaurusaitienę, nes pirmojoje mokykloje vaikai nebetilpo.

Prieškariu gyventojų pastangomis Giedriuose pastatyta mūrinė mokykla. Ji vadinosi Didžiųjų Šelvių kaimo pradžios mokykla, o vedėjas buvo J. Jankauskas. Šią mokyklą lankė ir aplinkinių kaimų vaikai.

Išlikęs Marijonos Birutės Velioniškytės-Rinkevičienės pažymėjimas liudija, kokių dalykų buvo mokoma mokykloje. Cituoju: „Būdama labai gero elgesio, 1944 metais baigė pradžios mokyklos penkių skyrių kursą ir išlaikė nustatytus egzaminus. Egzaminų komisija, remdamasi mokslo metų darbais ir egzaminų duomenimis, Velioniškytės Marijonos-Birutės mokėjimą eitųjų mokykloje dalykų įvertino: R. Katalikų tikybos – 5; Lietuvių kalbos – 4; Vokiečių kalbos – 4; Gamtos pažinimo – 4; Gimtosios kalbos – 4; Skaičiavimo – 4; Tėvynės pažinimo – 5; Istorijos – 4; Geografijos – 4; Dailės ir rankų darbų – 4; Dainavimo – 5; Fizinio lavinimo – 4.“

1965 metais Giedrių kaime atidaryta Geležinkelio stoties aštuonmetė mokykla. Darbą pradėjo 18 mokytojų ir 222 mokiniai. Mokyklos direktore tapo N. Apanavičienė. 1966 metais aštuonmečio mokslo pažymėjimus gavo 24 mokiniai.

1966–1967 mokslo metus pradėjo 235 mokiniai. Mokykla turėjo 10 klasių: I–IV klasių buvo keturios, o V–VIII – šešios. Direktorius tuo metu buvo Petrikaitis.

Pasitikdama savo dešimtmetį, mokykla pakeitė išvaizdą: pastatytas priestatas – sporto salė, kurios fasadas išpuoštas mozaika, sukurtas vitražas, prie mokyklos sužydo gėlynai. Direktoriaus S. Ragovo pastangomis Giedriuose buvo įrengti pėsčiųjų takai.

2015 metais mokykla švęs savo 50-metį. Per penkis dešimtmečius įstaigai vadovavo 5 direktoriai. Šiuo metu darbuojasi mūsų kraštietis, buvęs šios mokyklos mokinys Jonas Perliuba.



***

Taip ir keičiasi gyvenimas – kaip toje K. Donelaičio poemoje „Metai“, kurią šiemet atidžiai perskaičiau ir susimąsčiau: kokia išmintis, koks pranašiškas žvilgsnis... O su metų tėkme ir mūsų būties spalvos vis tirštėja, įgaudamos sodrumo, plečiasi ir įvairėja, palyginti su tomis, kiek jų matėme ir turėjome savo vaikystėje.



Česlova VOSYLIENĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas