Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-04-01 09:10

---

Simas ir jo vienos dienos kronika arba susitikimai prie televizoriaus Simas, ilgai vadavęsis iš nakties košmarų, vargais negalais praplėšė sunkius kaip švinas akių vokus:

– Po galais, tikriausiai jau ir antrus gaidžius pramiegojau, ir „Labą rytą“... Pala, pala..., kokius gaidžius? Juk kaimynės senai visus giedorius nupešė ir į šaldiklius sukišo, kad paukščių gripo virusas sušaltų į ledą.

Simas, sunkiai dūsaudamas, išsirito iš savo viengungiškos lovos, įsispyrė į visai nuplikusias kaip ir jo viršugalvis šlepetes ir nušlepseno prie veidrodžio. Tai jo šventas, kasdienis ritualas – prieš veidrodį pažiūrėti sau į akis. Į sąžinę, sakytų jo geras bičiulis Petras. Pagal liežuvio ir veido spalvą pasitikrinti sveikatos būklę. Simas stipriai pasirąžė, plačiai išsižiojo ir... staiga užsičiaupė. O Jergutėliau! Na ir dantys. Ir kada jie spėjo taip pakeisti spalvą iš gražios tabokinės į mėlynai juodą? Pala, pala..., bet ir liežuvis ne šviesiai rožinis, ir lūpos kaip skenduolio ar pakaruoklio. Čia jau negerai. Simas sunkiai sudribo ant nušiurusio minkštasuolio ir susimąstė. Viskas aišku. Jo dienos suskaičiuotos. Pilna ir visiška visų kraujagyslių trombozė – žiauri ligos diagnozė tarsi kuolu trenkė per pakaušį. Belieka laukti, kol akys pakraujuos, ir tada – šakės. Kuo skubiau reikia skambinti į morgą – užsiimti vietą.

Simas svirduliuodamas linkstančiomis kojomis pasuko į vonios kambarį – reikia apsiprausti. Juk negulsi žmogus į karstą visas suprakaitavęs ir susivėlęs.

Eidamas pro praviras virtuvės duris, jis stabtelėjo, ir jo išsiblaškęs žvilgsnis atsirėmė į stiklainį uogienės, stovintį ant virtuvės stalo. Aha, tai juk... mėlynių uogienė. Štai kodėl jo visas snukis juodas. O jis jau ir pridėjo į kelnes iš baimės, ir į morgą ruošėsi skambinti.

„Na ir žioplys“, – susigėdo uogienės auka.

Giliai, pilna krūtine įkvėpęs oro jis pajuto tokį gyvenimiško džiaugsmo antplūdį, kad pats sau netikėtai garsiai užtraukė: „Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios...“ Mikliai užsiplikęs pamėgtos „Jakobs“ kavos, susisupo į storą, minkštą chalatą ir, patogiai įsitaisęs giliame krėsle, stvėrė televizoriaus valdymo pultelį.

– Labas rytas, – nusišypsojo jam iš ekrano žavi blondinė. – Šiandien diena žada būti šilta ir saulėta. Temperatūra – apie nulį laipsnių, vėjas nepastovios krypties kaip ir vyrai, – valiūkiškai mirktelėjusi Simui, savo gundymo meną demonstravo orų mergaitė.

Simas lyg ir sukluso, bet negrabūs pirštai nuspaudė kitą pultelio mygtuką. Ir ekrane sušvito akinanti Liepos Kiauleikytės šypsena:

– Ar jūs docentas? – aksominiu balseliu prabilo jinai, žiūrėdama Simui tiesiai į akis. Šis pajuto, kaip maloniai pradėjo svaigti galva, kaip dilgčioja paširdžiuose ir ima drėkti delnai bei plikė.

„Čia, tai bent...“ – sučepsėjo storomis lūpomis senbernis.

– Gal jūs literatūros klasikas, ar mokate groti pianinu abiem rankomis? Ne-e...? Tai gal jūs netradicinės seksualinės orientacijos mažumos atstovas? Nesikuklinkite ir ateikite pas mus.

Simas neramiai pasimuistė krėsle. Po galais – jis neatitinka jokią, televizijoje paklausių žmonių kategoriją.

– Nieko tokio, – maloniai jį nuramino Liepa. – Tikriausiai jūs geras žmogus ir tiek. Ir jos mielas veidelis dingo iš televizoriaus ekrano.

Kažkaip nevykusiai baigėsi rytas su Liepa. Galgi geriau pavyks pusryčiai pas Maratą. Tik spėjus taip pagalvoti, iš ekrano pasipylė dūmai ir pasklido aitrus česnako ir čili pipirų aromatas. O Maratas, purtydamas savo juodas garbanas, žongliravo peiliais bei keptuvėmis.

– Jūs šiandien dar nepusryčiavote? Labai gerai... Tuoj aš jums sukursiu tokį kulinarijos šedevrą, kad ne tik liežuvį iš skanumo prarysite, bet ir išvis nenorėsite žiūrėti į moteriškus skanumynus ir jų grožybes.

Simas nesuprato dviprasmiškos Marato užuominos į jo seksualinį libido, bet pajuto, kaip per smakrą nutįso seilės. Juk išties jis šiandien, be kavos, dar nieko burnoje neturėjo.

Jau ruošėsi pulti į šaldytuvą tikrinti savo negausių maisto atsargų, kai klaikiai sučirškė skambutis.

Simas nustebęs dirstelėjo į duris. Bet, pasirodo, triukšmavo senas telefono aparatas. Iš lėto pakėlęs ragelį vos neišmetė jo iš rankos, kai į ausį sugriaudėjo grubus vyriškas balsas:

– Žąsine, kur padėjai mano automobilį? Šiandien pat atvarai jį į mano kiemą, arba pats žinai, kas tau bus.

Simas mėgino išspausti iš savęs kažkokią mintį:

– Aš nežinau, apie ką jūs kalbate... Aš neturiu jokio automobilio, tik seną dviratį trijų pavarų.

– Tu čia man makaronų ant ausų nekabink! Jeigu šiandien mano kieme nebus mano mašinos – rytoj tavo kieme bus tavo grabas, – tebegriaudėjo balsas.

Telefono ragelis net šokinėjo Simo rankoje, o jis pats netekęs jėgų jau antrąkart šį rytą susmuko į krėslą. Šiaip ir taip svarstė jis – jeigu ne ligos, tai mafijozai pribaigs jį – vis vien grabas. Nelemta diena. O gal tokia jau jo karma?

O televizoriaus ekrane Irma svajingai suokė: „Ir po tūkstančio metų tavęs man reikės...“

– Cha, po tūkstančio metų... – nelinksmai nusišaipė Simas.

O šiandien – kam jis reikalingas? Jeigu jau Mino skundžiasi: „Be meilės mirt galiu...“, tai ką jam, Simui, daryti?

Spaudyti televizoriaus valdymo pultelio mygtukus ir gėrėtis kitų laime? Bet jis jau sotus tomis Amerikos grožybėmis. Jo jau nedomina tas vulgarus „Seksas ir miestas“, arba pavargę namų šeimininkės, labiau panašios į Bleiro raganas, nei į Amerikos amazones.

Kur ta mano svajonių Džinė?

Su ta svajone, veikiamas hipnotizuojančio ekrano švytėjimo, Simas prisnūdo. Atrodo, tik trumpą valandėlę, tik akimirką buvo atsijungęs, kai staiga žvalus, gerai pažįstamas balsas sugrąžino jį į tikrovę.

Kaip visuomet gerai nusiteikęs ir energingas Algimantas Čekuolis neleido savo žiūrovams snausti prie televizorių ekranų.

– Pakalbėkime šiandieną apie arabų pasaulį. Apie civilizacijų, skirtingų kultūrų ir religijų priešpriešą.

Simas automatiškai perjungė televizoriaus kanalą. To dar jam betrūko – arabų karingų šeihų, religinių fundamentalistų su Bin Ladenu priešakyje. Na, jau ne. Geriau jau šimtą kartų žiūrėti „Tadą Blindą“, nei Kevino Kosnerio „amerikos kaubojus“. Simas visad pritarė patriotiniam šūkiui: „Pirk prekę lietuvišką“. Jam iki graudulio mieli vyriški ir tokie savi Vytauto Šerėno ir Henriko Vaitiekūno veidai. Kas iš tų Leonardo Di Kaprijo, ar Eštono Kačerio išsidirbinėjimo. Tai tik paauglių publikai. Geriau jau praleisti vakarą pas visų merginų svajonių jaunikį – Marijoną. Nesvarbu, kad jo vardas nevyriškas – kito tokio vyriškumo simbolio reikėtų gerai paieškoti. Vien tik paslaptingas balsas daug ką reiškia. O kokia publika pas jį studijoje renkasi! Tikras visuomenės elitas, žvaigždės. Štai ir dabar jis tardo meilėje nusivylusį Mino. Kiek kainavo jo žiedelis padovanotas aikštingajai Vilijai ir kokie nusimato jų tarpusavio santykiai artimiausioje perspektyvoje.

Bet Simas tų intriguojančių kalbų negirdėjo. Jis iki pusės sulindęs į šaldytuvą beviltiškai mėgino surasti jame ką nors valgomo. Atrodo, tokia banali tiesa, kad norint ką rasti, reikia kažką padėti, Simui nebuvo žinoma. Kas gi belieka – tik televizorius. Į jį, priešingai nei į šaldytuvą, nieko nereikia įdėti. Ir tai vienintelis jo išganymas.



Vytas DRUNIS

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---