|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2006-04-01 09:01
Vaikų globos namų auklėtoja Romualda Simanavičienė ramino pirmą dieną nejaukiai besijautusius naujokus Ingą, Rasą ir Rolandą. Berniuko kambario draugas Romutis tvirtino, jog viskas būsią gerai.Autorės nuotr. Birutė NENĖNIENĖ
Vilijos ir Valentino Grudzinskų šeima seniai buvo Vaiko teisių apsaugos tarnybos akiratyje. Santuokoje sugyvenusi šešis vaikus pora pasiklydo tarpusavio jausmuose, nes motina rūpestį vaikais išmainė į meilę taurelei, savaip suprantamą laisvę. Keisdami gyvenamąsias vietas, 1997 metais atsidūrė Kaliningrado srities Nesterovo rajone pas vyro motiną Oną Grudzinskienę. Kartu išsivežė ir vienerių metukų Ingą bei trejų metų Rolandą. Kaip rodo dokumentai, ten nuo 1993 metų gyveno vyresnieji vaikai Rasa ir Ričardas. Nepastovaus gyvenimo keliai tėvus vėl parvedė į Lietuvą. 2000 ir 2002 metais motina Lietuvoje pagimdė dar dvi mergaites – Agnę ir Laimą. Tėvas su keturiais vaikais tebegyveno Rusijoje. 2003 metų pavasarį Vaiko teisių apsaugos tarnybą pasiekė žinios apie Virbalyje, lauko virtuvėje, be priežiūros paliekamas alkanas, šąlančias mažametes mergaites. Trečių metų Agnė ir dešimties mėnesių Laima buvo apgyvendintos Kybartų vaikų globos grupėje. Netrukus atsirado mūsų rajone jauna šeima, kuri paėmė šias mergaites globoti. Jų kūdikystės traumos jau užgydytos jaukioje šeimos aplinkoje. Valentinas Grudzinskas prieš trejus metus Vaiko teisių apsaugos tarnybai paaiškinime rašė, jog su žmona buvo susitarę, kad jis atvyks į Lietuvą ir jiedu sutvarkys mažiausių dukrų dokumentus, tada visi persikelsią į Kaliningrado sritį. Tačiau kol jis atvažiavo, V.Grudzinskienės ir pėdos atšalo – dingo be jokio perspėjimo. Kadangi tarnybos jau buvo pasirūpinusios valdiška pastoge mažosioms Grudzinskaitėms, vyriškis savo ranka išvedžiojo: „Sutinku, kad žmonai Vilijai Grudzinskienei būtų apribota motinos valdžia į visus šešis vaikus“. Pats tėvas sugrįžo į Kaliningrado sritį pas savo mamą ir ten likusius keturis vaikus. Po atkaklių paieškų Vaiko teisių apsaugos tarnyba užčiuopė siūlo galą. Pasirodo, pradingėlė motina, besiglaudžianti kažkur Pavilnės sodo namelyje, 2004 metų lapkritį pagimdė dvynukes Silviją ir Inetą. Kadangi moteris registruota Virbalyje, tai tik atvykusi atsiimti pašalpos sužinojo, jog Nesterovo rajone su tėvu ir močiute gyvenęs pirmagimis jos sūnus Ričardas 2005 metų sausio mėnesį numirė. Vaiko netektis V.Grudzinskienės nepaskatino pasidomėti kitais savo vaikais. Nežinia, kokia dalia galėjo tekti ir jiems, jei ne ten lietuvių vaikus sekmadieninėje mokykloje mokančio Arūno Urbaičio skambutis į Vilkaviškio vaiko teisių apsaugos tarnybą apie girtaujantį tėvą ir badaujančius vaikus bei jiems reikalingą pagalbą. Tarnybos viršininkė D.Viltrakienė patarė apie situaciją raštu pranešti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Paskui buvo pasikeista informacija tarp ministerijų, ir Užsienio reikalų ministerija reikalą perdavė Lietuvos generaliniam konsulatui Kaliningrade. Konsulato atašė Vidmantas Budrys sakė, jog šeimoje pamatytas vaizdas jį šokiravo: skurdi aplinka, antisanitarinės sąlygos nekėlė abejonių, jog būtina kuo skubiau ieškoti išeities. Juolab kad Ričardas, pasak lietuvių bendruomenės atstovų, mirė nuo mažakraujystės (išsekimo). Lietuvių bendruomenės epizodinė labdara negalėjo išspręsti problemos, nes jų parūpintas maistas ir drabužiai ne visada pasiekdavo vaikus, juos į alkoholį iškeisdavo patys artimiausi suaugę žmonės. Per trumpą laiką konsulatas suskubo paruošti asmens grįžimo pažymėjimus tėvui ir vaikams. Tačiau berengiant dokumentus paaiškėjo, jog šeima gyvena nelegaliai. Tėvas 2002 metais jau buvo deportuotas iš Rusijos, bet netrukus ir vėl nelegaliai apsigyveno, todėl šį kartą tėvui Rusijos Federacijos teismas vėl pritaikė deportaciją. Vyras savo asmens dokumentus prasipuldęs, vaikų gimimo liudijimai taip pat kažkur pamesti. Močiutė ir tėvas raštu patvirtino, jog neturi lėšų vaikams išlaikyti, tėvas sutinkąs, jog jiems būtų suteikta globa Lietuvoje. Tačiau šį pirmadienį V.Budriui reikėjo juos atkakliai įtikinėti, jog Lietuvoje vaikams būsią geriau, nes Rusijos Federacijos įstatymai nesuteikia teisės pasirūpinti Lietuvos piliečių socialiniais ir kitais reikalais. Pirmadienį V.Grudzinskas su vaikais nuo atvykusio konsulato tarnautojo, pasiruošusio juos pervežti į Lietuvą, pasislėpė, tačiau antradienį jau sutiko važiuoti. Nors konsulato atašė pervežtais per sieną piliečiais toliau rūpintis neprivalo, V.Budrys pasielgė krikščioniškai. Visų pirma jis su Vaiko teisių apsaugos tarnyba parinko vaikams gyventi jaukius Alvito parapijos šv. Kazimiero globos namus. Kad įtikintų močiutę, jog vaikams Lietuvoje bus geriau, nufotografavo ir nuvežė parodyti šių namų nuotraukas. Daugelį metų Lietuvoje nesilankiusi 65 metų O.Grudzinskienė įsivaizdavo savo gimtoje šalyje esant kolūkinę tvarką. V.Budrys, iš moters sužinojęs, jog kiti jos sūnūs glaudžiasi vilkaviškiečio Stasio Kružinausko ūkyje, sutarė, kad šis priimtų ir Valentiną. S.Kružinauskas pažadėjo pastogę ir darbo, o kaip į gyvenimą kabinsis pats Valentinas, kuriam niekas nenuima atsakomybės už savo vaikus – suaugusio, protaujančio žmogaus reikalas. Konsulato tarnautojas motinai pažadėjo, jog pasirūpins, kad deportuotas sūnus galėtų ją aplankyti, be to, paims pažymas apie vaikų išsimokslinimą. Nuo mažų dienų Lietuvos nematę Rasa, Rolandas ir Inga su tėvu bendraudavo rusiškai, lankė rusišką mokyklą. Antradienio priešpietį į Alvito globos namus atvežti vaikai jautėsi nedrąsiai. Tačiau iš karto juos apgaubė auklėtojos Romualdos Simanavičienės ir vaikų dėmesys. Pirmiausia išsiprausę vaikai sočiai pavalgė. Inga ir Rasa apsigyveno viename kambaryje su Laura, kuri naujokes nuoširdžiai ramino, jog viskas bus gerai, daugiau lietuviškai kalbanti vyresnioji Rasa būsianti vertėja. Rolando kambario draugai Ričardas ir Romutis paslaugiai siūlė lentynas daiktams. Globos namų direktorius kunigas Vytautas Kajokas drąsino vaikus, o kitą dieną juos nuvežė parodyti mokyklą bei į kirpyklą pasigražinti, nupirko drabužių. Tegul ir šiltoje bei draugiškoje, bet vaikų pasaulėjautai svetimoje aplinkoje jiems apsiprasti ir įsitvirtinti dar prireiks laiko. Publikuota: 2006-04-01 09:01:20 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|