|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2013-12-30 23:34
|
|
|
Už labdaringą veiklą Daiva Janulaitytė-Gunther šiemet buvo įvertinta garbingu titulu ir papuošta Vienos pokylio ambasadorės juosta.
Roberto ŠARKNICKO nuotr.
Eglė KVIESULAITIENĖ
Kai netrukus po Naujųjų šalies aukštuomenė sostinėje rinksis į išskirtinį labdaros renginį – Vienos pokylį, viena iš pagrindinių viešnių tikriausiai bus ir jo ambasadorės titulą pelniusi DAIVA JANULAITYTĖ-GUNTHER.
Ko gero, nedaug kas iš vilkaviškiečių žino, jog ši Sveikatos mokslų universiteto docentė, medicinos mokslų daktarė, mokslo darbais ir mecenavimo idėjomis Lietuvoje bei užsienyje garsėjanti moteris gimė ir augo mūsų mieste.
Savo laiką apgalvotai planuojanti Daiva dalelę jo sutiko skirti ir kraštiečiams.
– Tie vilkaviškiečiai, kuriems teko Jus pažinti vaikystėje, prisimena guvią, kūrybingą mergaitę, gražiai šokusią ir deklamavusią eilėraščius. Šiandien Jūs – karjerą medicinos mokslų srityje padariusi moteris. Gal galėtumėte papasakoti, kas lėmė tokią sėkmę ir kuo užsiimate šiuo metu?
– Baigusi medicinos studijas Kauno medicinos akademijoje (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), tęsiau doktorantūros studijas Švedijoje Lundo ir Danijoje Kopenhagos universitetuose. Buvau pirmoji Lietuvoje doktorantė, tyrinėjusi mikroorganizmo Helicobacter pylori sąsają su skrandžio vėžiu. Mokslinį darbą šioje srityje tęsiu ir toliau.
Kai apgyniau mokslų daktarės disertaciją, Kauno medicinos universitete nebuvo dėstytojų, galinčių užsienio šalių studentams anglų kalba dėstyti mikrobiologiją, virusologiją ir imunologiją, nes tokių dėstytojų vis dar trūksta iki šiol. Pastaruosius dešimt metų, gyvendama Londone, ne tik skaičiau paskaitas studentams, bet ir dirbau mokslinį darbą Imperatoriškajame ir Universitetiniame Londono koledžuose. Taip pat kiekvienais metais parengiu ir skaitau paskaitas Coimbra (Portugalija) ir Lleida (Ispanija) universitetuose bei Kopenhagos (Danija) universitete.
– Jau daug metų gyvenate užsienyje. Kas Jus traukia nuolat parvykti į Lietuvą, kuo grįžusi užsiimate?
– Mano kredo – kad ir kur gyvenčiau, dirbsiu savo šaliai. Tai ir darau jau daugiau kaip dvylika metų. Nuolat parskrendu į Lietuvą, nes čia mano šalis, čia man malonu būti, ir manau, kad mano tarptautinė lektorės patirtis yra naudinga universitetui bei studentams.
– Jūsų aktyvi labdaringa veikla šiemet buvo įvertinta garbingu titulu – Austrijos ambasada ir Vilniaus Vienos pokylio prezidentė Jus paskyrė šio pokylio ambasadore Lietuvoje. Ką Jums, užsiėmusiai mokslininkei, duoda ši veikla?
– Šioje veikloje dalyvauju nuo pat pirmojo Vienos pokylio. Mūsų šalies istorijoje jis išliks kaip pirmasis labdaros renginys. Todėl būti Vienos pokylio Lietuvoje ambasadore man didelė garbė.
– Garsėjate savo stilingumu ir pomėgiu dalyvauti išskirtiniuose renginiuose. Ką Jūsų gyvenime reiškia mada, stilius, menas ir grožis apskritai?
– Mada aš domiuosi ir tai darau nuolat. Oro uostuose praleidžiu daugybę laiko, tad turiu puikią galimybę peržvelgti viso pasaulio žurnalus apie madą, stilių, namų interjerus ir kt. Daugybę metų gyvenau Londono centre, kur vos išėjusi į gatvę susidurdavau su mada. Lankydavausi „London fashion week“ bei „Berlin fashion week“ renginiuose, o tai – pats trumpiausias ir tiesiausias kelias sužinoti, kas bus madingiausia ateinantį sezoną. Šiuo metu gyvenu Hamburge – mieste, kuris, anot vokiečių, yra pats stilingiausias šalies miestas. Su seserimi Aidara, kuri šiuo metu gyvena ir dirba Vašingtone (JAV), praleidžiame nemažai laiko plepėdamos telefonu ir aptarinėdamos dizainerių kolekcijas ar naujausias mados tendencijas ir kt.
– Esate dalyvavusi „Mis Lietuva“ konkurse, dabar žurnalų puslapiuose Jus irgi matome tarp gražiausių Lietuvos moterų. Ar tokie konkursai turi įtakos moters gyvenimui, karjerai?
– Konkursas „Mis Lietuva“ mano gyvenime buvo atsitiktinumas, kaip ir daug kitų dalykų. Iš studentės, kurią einančią Vilniaus gatve užkalbino tuometinis konkurso „Mis Lietuva“ režisierius Vytenis Pauliukaitis, akimirksniu tapau gražiausia 1991 m. kauniete ir pirmąja studente medike, dalyvavusia Lietuvos grožio konkurse.
Tačiau jau kitą dieną laikydama egzaminą pamačiau niūrų profesorės veidą. Staiga ji pakilo nuo kėdės ir tarė: „Dalyvavimas grožio konkurse yra nesuderinamas su jūsų pasirinkta gydytojos profesija! Egzaminas baigtas.“
Aš praleidau visą vasarą mokydamasi, kad išlaikyčiau tą nelemtą egzaminą. Išlaikiau ir nė trupučio nesigailėjau, jog dalyvavau šiame konkurse. Kartais man atrodo, kad išdrįsusi dalyvauti grožio renginyje pradėjau kitą erą. Žmonės suvokė, jog graži mergina gali būti ir intelektuali.
Tačiau žmonos ieškančius ir „klasikiniu skoniu“ besivadovaujančius vaikinus tai klaidindavo: jie norėdavo mane matyti kaip tobulai gražią krištolinę statulėlę, stovinčią ant jų pianino. Išgirdę, kad esu medicinos mokslų daktarė, jie atsitraukdavo. Grožio konkurso titulas visam laikui įpareigojo atrodyti, kiek tai įmanoma, nepriekaištingai.
– Dėstote ir Lietuvos, ir užsienio universitetuose. Esate stažavusis daugybėje valstybių. Gal galėtumėte palyginti darbo bei kultūros skirtumus? Ar Lietuvos studentai skiriasi nuo kitų šalių jaunimo?
– Net ir Lietuvoje daugiausia dėstau iš kitų šalių – Švedijos, Norvegijos, Vokietijos, Ispanijos, JAV, Izraelio, Libano – studijuoti medicinos atvykusiems studentams. Kiekvienos šalies atstovų bendravimas yra skirtingas. Tik dėl to, kad mėgstu savo darbą ir domiuosi įvairių šalių kultūromis, sukaupiau daug patirties dėstydama kitų šalių universitetuose, man pavyksta palaikyti studentų dėmesį paskaitų metu, net ir mokantis sunkiai įsimenamą dalyką – mikrobiologiją. Iki dabar gaunu kalėdinių sveikinimų iš buvusių studentų, gyvenančių įvairiuose pasaulio kampeliuose. Manau, jie vertina tai, kad domiesi jų pasauliu.
Lietuviai studentai yra kitokie. Jie dažniausiai sveikinasi su dėstytoju tik iki egzamino, priekaištauja, jei neliepi jiems mokytis ar nepasakai, kurį knygos puslapį privalėjo perskaityti, tarsi vis dar būtų mokinukai. Lietuviai studentai išdrįsta kritikuoti egzamino klausimus ir priminti, kad jų tėvai yra įtakingi ar turtingi žmonės. Tiesa, per savo darbo dešimtmetį turėjau kelias malonias išimtis. Šie studentai yra Vienos pokylio dalyviai, turintys ambicingus gyvenimo tikslus.
– Dirbate ir gyvenate didžiausiuose Europos miestuose. Ar dar kada užsukate į Vilkaviškį? Kas išlikę Jūsų atmintyje iš vaikystės laikų?
– Vilkaviškis man – romantikos ūku apgaubtas kraštas. Dairydamasi į senuosius nuo metų naštos linkstančius pastatus, prisimenu visus iš šio krašto kilusius garsius žmones, mintyse dažnai skamba poetės Salomėjos Nėries eilėraščiai, kuriuos vaikystėje liepdavo mokytis mano mama Nijolė.
Į Vilkaviškį gan dažnai užsuku aplankyti savo močiutės Juzefos. Su ja susijęs ir vienas iš mano vaikystės prisiminimų. Pamenu, kaip vaikystėje močiutė prikeldavo mane penktą valandą ryto ir pėsčiomis eidavome per visą miestą tik tam, kad turguje nusipirktumėme kaimiško sviesto, grietinės, kiaušinių ar varškės sūrį. Šis įprotis man išliko iki šių dienų, jis svarbus ir mano tėčiui Gintautui. Dabar, gyvendama Hamburge, kiekvieną sekmadienio rytą atsikeliu penktą valandą tam, kad nukeliaučiau iki žuvies turgaus ir tiesiai iš žvejų nusipirkčiau tik prieš kelias valandas sužvejotų žuvų. Paprastai šis mano apsilankymas neapsiriboja vien tik žuvimis – grįžtu namo su pintine šviežių daržovių ir dideliu glėbiu baltų lelijų.
Kai būnu Vilkaviškyje, aplankau ir savo tėvukų kapus. Pas tėtuką Juozą ir mamelę Petrutę (taip vadinau savo kitą močiutę), tuo metu gyvenusius kolūkyje „Į komunizmą“, vaikystėje praleidau daug laiko. Mamelė buvo labai energinga – manau, dalelę jos energijos paveldėjau ir aš. Ji pirmoji supažindino mane su teatru. Šį meną dievinu iki šiol.
Vilniaus operos ir baleto teatro repertuare šiuo metu nėra spektaklio, kurio nebūčiau mačiusi. Pažintys su Lietuvos menininkais, tokiais kaip baleto primarijus Nerijus Juška, kompozitorius Anatolijus Šenderovas, dainininkas Vytautas Šiškauskas ir kt., kurie metams bėgant tapo gerais mano bičiuliais, tik dar labiau sustiprino domėjimąsi teatru ir muzika. Man malonu, kad šį pomėgį paveldėjo ir mano sesuo Aidara. Kad ir kur mes susitiktumėme – Londone, Briuselyje, Vašingtone ar Niujorke, visuomet randame laiko teatrui ir parodoms.
Tėtukas Juozas savaitgaliais vesdavosi mane į Vilkaviškio stadioną stebėti jojimo varžybų. Aistra žirgams išliko visam gyvenimui. Ketverius metus pati turėjau žirgą. Meilė žirgams mane sieja su Vilkaviškyje gyvenančiu pusbroliu Mindaugu. Jo tapytus žirgus, ko gero, matė ne vienas vilkaviškietis.
Gimtinėje stabteliu ir tam, kad nusipirkčiau skaniausios pasaulyje Vilkaviškio duonos. Jos net ir šiandien aptiktumėte mano Hamburgo namų šaldytuve. O jei žiemą Vilkaviškyje būtų čiuožykla, kokia išlikusi mano vaikystės prisiminimuose, tikrai čia užsukčiau dar dažniau. Savo pirmąsias pačiūžas saugau iki šiol. Labai ryškiai iki šiol prisimenu šviesiaplaukį bendraklasį iš Statybininkų gatvės – jis džentelmeniškai mane nulydėdavo į čiuožyklą prie tuometinės profesinės mokyklos. Čiuožykla mano atsiminimuose išlikusi kaip klasės draugių susitikimo vieta. Jos su baltomis pačiūžomis, trumpais paltukais ir spindinčiomis iš džiaugsmo akimis atrodė taip žaviai!
Prisimenu šokių mokytoją Ireną Girdauskienę ir spalvingas Dainų šventes Vilniuje. Beje, jei ne lemtingas susilažinimas su bendraklasiu, kad galiu ne tik šokti, bet ir studijuoti mediciną, ko gero, būčiau pasirinkusi choreografijos studijas.
– Ką Naujųjų metų proga palinkėtumėte savo kraštiečiams?
– Vienintelis dalykas, kuris visada praverčia gyvenime bet kurioje situacijoje, bet kurioje šalyje, bendraujant su bet kuriuo žmogumi, – mandagumas. Tad palinkėčiau būti mandagiems ir spinduliuoti nuoširdų gerumą pasauliui. Tą gerumą galima išreikšti paprasčiausiu „Labas rytas“ ar šypsena sutiktam kaimynui. O gal šokolado plytele, kurią padovanotumėte žmogui, šluojančiam jūsų gatvę ar kerpančiam jūsų plaukus, siuvėjui ar paštininkui. Galbūt šiltu naujametiniu atviruku, išsiųstu žmogui, kuris iš jūsų to visai nesitikėjo... Tad kuo daugiau gerumo!
Kai netrukus po Naujųjų šalies aukštuomenė sostinėje rinksis į išskirtinį labdaros renginį – Vienos pokylį, viena iš pagrindinių viešnių tikriausiai bus ir jo ambasadorės titulą pelniusi DAIVA JANULAITYTĖ-GUNTHER. |
Ko gero, nedaug kas iš vilkaviškiečių žino, jog ši Sveikatos mokslų universiteto docentė, medicinos mokslų daktarė, mokslo darbais ir mecenavimo idėjomis Lietuvoje bei užsienyje garsėjanti moteris gimė ir augo mūsų mieste.
Savo laiką apgalvotai planuojanti Daiva dalelę jo sutiko skirti ir kraštiečiams.
– Tie vilkaviškiečiai, kuriems teko Jus pažinti vaikystėje, prisimena guvią, kūrybingą mergaitę, gražiai šokusią ir deklamavusią eilėraščius. Šiandien Jūs – karjerą medicinos mokslų srityje padariusi moteris. Gal galėtumėte papasakoti, kas lėmė tokią sėkmę ir kuo užsiimate šiuo metu?
– Baigusi medicinos studijas Kauno medicinos akademijoje (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), tęsiau doktorantūros studijas Švedijoje Lundo ir Danijoje Kopenhagos universitetuose. Buvau pirmoji Lietuvoje doktorantė, tyrinėjusi mikroorganizmo Helicobacter pylori sąsają su skrandžio vėžiu. Mokslinį darbą šioje srityje tęsiu ir toliau.
Kai apgyniau mokslų daktarės disertaciją, Kauno medicinos universitete nebuvo dėstytojų, galinčių užsienio šalių studentams anglų kalba dėstyti mikrobiologiją, virusologiją ir imunologiją, nes tokių dėstytojų vis dar trūksta iki šiol. Pastaruosius dešimt metų, gyvendama Londone, ne tik skaičiau paskaitas studentams, bet ir dirbau mokslinį darbą Imperatoriškajame ir Universitetiniame Londono koledžuose. Taip pat kiekvienais metais parengiu ir skaitau paskaitas Coimbra (Portugalija) ir Lleida (Ispanija) universitetuose bei Kopenhagos (Danija) universitete.
– Jau daug metų gyvenate užsienyje. Kas Jus traukia nuolat parvykti į Lietuvą, kuo grįžusi užsiimate?
– Mano kredo – kad ir kur gyvenčiau, dirbsiu savo šaliai. Tai ir darau jau daugiau kaip dvylika metų. Nuolat parskrendu į Lietuvą, nes čia mano šalis, čia man malonu būti, ir manau, kad mano tarptautinė lektorės patirtis yra naudinga universitetui bei studentams.
– Jūsų aktyvi labdaringa veikla šiemet buvo įvertinta garbingu titulu – Austrijos ambasada ir Vilniaus Vienos pokylio prezidentė Jus paskyrė šio pokylio ambasadore Lietuvoje. Ką Jums, užsiėmusiai mokslininkei, duoda ši veikla?
– Šioje veikloje dalyvauju nuo pat pirmojo Vienos pokylio. Mūsų šalies istorijoje jis išliks kaip pirmasis labdaros renginys. Todėl būti Vienos pokylio Lietuvoje ambasadore man didelė garbė.
– Garsėjate savo stilingumu ir pomėgiu dalyvauti išskirtiniuose renginiuose. Ką Jūsų gyvenime reiškia mada, stilius, menas ir grožis apskritai?
– Mada aš domiuosi ir tai darau nuolat. Oro uostuose praleidžiu daugybę laiko, tad turiu puikią galimybę peržvelgti viso pasaulio žurnalus apie madą, stilių, namų interjerus ir kt. Daugybę metų gyvenau Londono centre, kur vos išėjusi į gatvę susidurdavau su mada. Lankydavausi „London fashion week“ bei „Berlin fashion week“ renginiuose, o tai – pats trumpiausias ir tiesiausias kelias sužinoti, kas bus madingiausia ateinantį sezoną. Šiuo metu gyvenu Hamburge – mieste, kuris, anot vokiečių, yra pats stilingiausias šalies miestas. Su seserimi Aidara, kuri šiuo metu gyvena ir dirba Vašingtone (JAV), praleidžiame nemažai laiko plepėdamos telefonu ir aptarinėdamos dizainerių kolekcijas ar naujausias mados tendencijas ir kt.
– Esate dalyvavusi „Mis Lietuva“ konkurse, dabar žurnalų puslapiuose Jus irgi matome tarp gražiausių Lietuvos moterų. Ar tokie konkursai turi įtakos moters gyvenimui, karjerai?
– Konkursas „Mis Lietuva“ mano gyvenime buvo atsitiktinumas, kaip ir daug kitų dalykų. Iš studentės, kurią einančią Vilniaus gatve užkalbino tuometinis konkurso „Mis Lietuva“ režisierius Vytenis Pauliukaitis, akimirksniu tapau gražiausia 1991 m. kauniete ir pirmąja studente medike, dalyvavusia Lietuvos grožio konkurse.
Tačiau jau kitą dieną laikydama egzaminą pamačiau niūrų profesorės veidą. Staiga ji pakilo nuo kėdės ir tarė: „Dalyvavimas grožio konkurse yra nesuderinamas su jūsų pasirinkta gydytojos profesija! Egzaminas baigtas.“
Aš praleidau visą vasarą mokydamasi, kad išlaikyčiau tą nelemtą egzaminą. Išlaikiau ir nė trupučio nesigailėjau, jog dalyvavau šiame konkurse. Kartais man atrodo, kad išdrįsusi dalyvauti grožio renginyje pradėjau kitą erą. Žmonės suvokė, jog graži mergina gali būti ir intelektuali.
Tačiau žmonos ieškančius ir „klasikiniu skoniu“ besivadovaujančius vaikinus tai klaidindavo: jie norėdavo mane matyti kaip tobulai gražią krištolinę statulėlę, stovinčią ant jų pianino. Išgirdę, kad esu medicinos mokslų daktarė, jie atsitraukdavo. Grožio konkurso titulas visam laikui įpareigojo atrodyti, kiek tai įmanoma, nepriekaištingai.
– Dėstote ir Lietuvos, ir užsienio universitetuose. Esate stažavusis daugybėje valstybių. Gal galėtumėte palyginti darbo bei kultūros skirtumus? Ar Lietuvos studentai skiriasi nuo kitų šalių jaunimo?
– Net ir Lietuvoje daugiausia dėstau iš kitų šalių – Švedijos, Norvegijos, Vokietijos, Ispanijos, JAV, Izraelio, Libano – studijuoti medicinos atvykusiems studentams. Kiekvienos šalies atstovų bendravimas yra skirtingas. Tik dėl to, kad mėgstu savo darbą ir domiuosi įvairių šalių kultūromis, sukaupiau daug patirties dėstydama kitų šalių universitetuose, man pavyksta palaikyti studentų dėmesį paskaitų metu, net ir mokantis sunkiai įsimenamą dalyką – mikrobiologiją. Iki dabar gaunu kalėdinių sveikinimų iš buvusių studentų, gyvenančių įvairiuose pasaulio kampeliuose. Manau, jie vertina tai, kad domiesi jų pasauliu.
Lietuviai studentai yra kitokie. Jie dažniausiai sveikinasi su dėstytoju tik iki egzamino, priekaištauja, jei neliepi jiems mokytis ar nepasakai, kurį knygos puslapį privalėjo perskaityti, tarsi vis dar būtų mokinukai. Lietuviai studentai išdrįsta kritikuoti egzamino klausimus ir priminti, kad jų tėvai yra įtakingi ar turtingi žmonės. Tiesa, per savo darbo dešimtmetį turėjau kelias malonias išimtis. Šie studentai yra Vienos pokylio dalyviai, turintys ambicingus gyvenimo tikslus.
– Dirbate ir gyvenate didžiausiuose Europos miestuose. Ar dar kada užsukate į Vilkaviškį? Kas išlikę Jūsų atmintyje iš vaikystės laikų?
– Vilkaviškis man – romantikos ūku apgaubtas kraštas. Dairydamasi į senuosius nuo metų naštos linkstančius pastatus, prisimenu visus iš šio krašto kilusius garsius žmones, mintyse dažnai skamba poetės Salomėjos Nėries eilėraščiai, kuriuos vaikystėje liepdavo mokytis mano mama Nijolė.
Į Vilkaviškį gan dažnai užsuku aplankyti savo močiutės Juzefos. Su ja susijęs ir vienas iš mano vaikystės prisiminimų. Pamenu, kaip vaikystėje močiutė prikeldavo mane penktą valandą ryto ir pėsčiomis eidavome per visą miestą tik tam, kad turguje nusipirktumėme kaimiško sviesto, grietinės, kiaušinių ar varškės sūrį. Šis įprotis man išliko iki šių dienų, jis svarbus ir mano tėčiui Gintautui. Dabar, gyvendama Hamburge, kiekvieną sekmadienio rytą atsikeliu penktą valandą tam, kad nukeliaučiau iki žuvies turgaus ir tiesiai iš žvejų nusipirkčiau tik prieš kelias valandas sužvejotų žuvų. Paprastai šis mano apsilankymas neapsiriboja vien tik žuvimis – grįžtu namo su pintine šviežių daržovių ir dideliu glėbiu baltų lelijų.
Kai būnu Vilkaviškyje, aplankau ir savo tėvukų kapus. Pas tėtuką Juozą ir mamelę Petrutę (taip vadinau savo kitą močiutę), tuo metu gyvenusius kolūkyje „Į komunizmą“, vaikystėje praleidau daug laiko. Mamelė buvo labai energinga – manau, dalelę jos energijos paveldėjau ir aš. Ji pirmoji supažindino mane su teatru. Šį meną dievinu iki šiol.
Vilniaus operos ir baleto teatro repertuare šiuo metu nėra spektaklio, kurio nebūčiau mačiusi. Pažintys su Lietuvos menininkais, tokiais kaip baleto primarijus Nerijus Juška, kompozitorius Anatolijus Šenderovas, dainininkas Vytautas Šiškauskas ir kt., kurie metams bėgant tapo gerais mano bičiuliais, tik dar labiau sustiprino domėjimąsi teatru ir muzika. Man malonu, kad šį pomėgį paveldėjo ir mano sesuo Aidara. Kad ir kur mes susitiktumėme – Londone, Briuselyje, Vašingtone ar Niujorke, visuomet randame laiko teatrui ir parodoms.
Tėtukas Juozas savaitgaliais vesdavosi mane į Vilkaviškio stadioną stebėti jojimo varžybų. Aistra žirgams išliko visam gyvenimui. Ketverius metus pati turėjau žirgą. Meilė žirgams mane sieja su Vilkaviškyje gyvenančiu pusbroliu Mindaugu. Jo tapytus žirgus, ko gero, matė ne vienas vilkaviškietis.
Gimtinėje stabteliu ir tam, kad nusipirkčiau skaniausios pasaulyje Vilkaviškio duonos. Jos net ir šiandien aptiktumėte mano Hamburgo namų šaldytuve. O jei žiemą Vilkaviškyje būtų čiuožykla, kokia išlikusi mano vaikystės prisiminimuose, tikrai čia užsukčiau dar dažniau. Savo pirmąsias pačiūžas saugau iki šiol. Labai ryškiai iki šiol prisimenu šviesiaplaukį bendraklasį iš Statybininkų gatvės – jis džentelmeniškai mane nulydėdavo į čiuožyklą prie tuometinės profesinės mokyklos. Čiuožykla mano atsiminimuose išlikusi kaip klasės draugių susitikimo vieta. Jos su baltomis pačiūžomis, trumpais paltukais ir spindinčiomis iš džiaugsmo akimis atrodė taip žaviai!
Prisimenu šokių mokytoją Ireną Girdauskienę ir spalvingas Dainų šventes Vilniuje. Beje, jei ne lemtingas susilažinimas su bendraklasiu, kad galiu ne tik šokti, bet ir studijuoti mediciną, ko gero, būčiau pasirinkusi choreografijos studijas.
– Ką Naujųjų metų proga palinkėtumėte savo kraštiečiams?
– Vienintelis dalykas, kuris visada praverčia gyvenime bet kurioje situacijoje, bet kurioje šalyje, bendraujant su bet kuriuo žmogumi, – mandagumas. Tad palinkėčiau būti mandagiems ir spinduliuoti nuoširdų gerumą pasauliui. Tą gerumą galima išreikšti paprasčiausiu „Labas rytas“ ar šypsena sutiktam kaimynui. O gal šokolado plytele, kurią padovanotumėte žmogui, šluojančiam jūsų gatvę ar kerpančiam jūsų plaukus, siuvėjui ar paštininkui. Galbūt šiltu naujametiniu atviruku, išsiųstu žmogui, kuris iš jūsų to visai nesitikėjo... Tad kuo daugiau gerumo!
Publikuota: 2013-12-30 23:34:04
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kybartų romų jaunoji karta nori gyventi kitaip * Specialistų trūkumą bando kompensuoti senoji odontologų karta
* Ąžuolynas – iš kartos į kartą perduodama dovana
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|