„Santaka“ / Vilties gatvėje – viltis atgaivinti kaimą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-12-27 08:24

Dalinkitės:  


Mecutai sodybos kieme pasisodinę eglutę. Regina Mecutienė laukia, kol žaliaskarė paaugs, ir tikisi, kad kada nors savo kaime surengs eglutės įžiebimo šventę.

Autorės nuotr.


Vilties gatvėje – viltis atgaivinti kaimą

Eglė MIČIULIENĖ

Prieš septynerius metus vilkaviškiečiai Regina ir Algirdas Mecutai įsigijo seną sodybą Vištyčio Lauko II kaime.

Nuo tos dienos R. Mecutienės gyvenimas gerokai pasikeitė: moteris užsimojo atgaivinti ne tik sodybą, bet ir viso kaimo gyvenimą. Šeimos palaikoma Regina kasmet surengia išvykas po Vištyčio Lauko II kaimo apylinkes, suorganizavo didžiulę kaimo gyventojų sueigą. R. Mecutienė domisi kaimo istorija, o surinktą medžiagą ruošiasi įdėti į šiuo metu rengiamą monografiją „Vištytis“.

Apie didžiulį entuziazmą, norą neleisti kaimui nunykti ir kalbėjomės su R. Mecutiene.

– Kas paskatino įsigyti sodybą atokiame Vištyčio Lauko II kaime?

– Vištytis man mielas nuo mažens. Tai – mano močiutės ir mamos kraštas. Močiutė gimė Liukų kaime, o su tėtuku tuokėsi Vištyčio bažnyčioje 1932 metais. Aš su tėvais vaikystėje, o vėliau jau ir pati su savo šeima pailsėti visuomet važiuodavau prie Vištyčio ežero.

Prieš keletą metų beveik neplanuotai Vištyčio Lauko II kaime nusipirkome lūšnelę, kurią pagal galimybes susitvarkėme (sodyba Aplinkos ministerijos konkurse buvo apdovanota už etnografiškumą – red. past.).

– Daugelis įsigijusiųjų sodybas kaimuose į jas atvažiuoja tik pailsėti. O Jūsų veikla gerokai peržengia sodybos vartus.

– Išgirdau, kad Vištyčio apylinkėse tokius kaip mes vadina atėjūnais. Man tas žodis nepatiko – koks aš atėjūnas, jei čia mano žemė, namas, jei čia nuolat atvykstu. Kilo mintis artimiau susipažinti su kaimo žmonėmis ir kiek įmanoma ištrinti tą ribą tarp senbuvių ir „atėjūnų“.

Vieną dieną ėmiau ir pasikviečiau arbatos kaimo moteris. Atėjo ne visos – gal dvylika. Pavakarojome, pabendravome. Svarstėme, ar mūsų kaimelis tyliai nunyks, ar dar galima jame ką nors nuveikti. Tuomet paprašiau, kad visos moterys surašytų savo mintis apie kaimo ateitį. Raštelius sudėjome į skrynelę ir sutarėme, jog po 10 metų juos paskaitysime...

– Pirmasis susitikimas buvo tik įžanga į platesnį bendravimą?

– Norėjosi susipažinti ne tik su žmonėmis, bet ir su visa aplinka. Vasarą su vyru pasiūlėme žmonėms kelionę arkliais po kaimo apylinkes. Pirmais metais „keliauninkų“ susirinko nedaug, kai kas ir juokėsi: kurgi jūs čia važiuosite... Tačiau radome kur važiuoti. Septyniese sėdome į arklio traukiamą vežimą ir išvažiavome. Kelionė buvo įspūdinga! Važiavome pro tas vietas, kur kažkada buvo sodybos. Vietiniai mums rodė: čia buvo Narvičynė, čia – Kuprelevičynė ir t. t. O matai, kad toje vietoje tik medelis žaliuoja... Jau tada ėmėme svarstyti, jog reikėtų surinkti kiek įmanoma daugiau informacijos, kas kaime gyveno. Po to nuvažiavome į mišką prie Beržinio ežero, ten patraukėme vokiečių siauruko geležinkelio sankasa. Patyrėme ekstremalių pojūčių! Važiuoji medžiais apaugusiu pylimu tarsi tuneliu, į veidą plaka šakos, kelmų šaknys pinasi, uodai kanda... Ir staiga vidury miško prieš akis išnyra Būdos ežeras. Apaugęs, apžėlęs, pėsčiomis neprieisi. Kai iš ten išsikapanojome, visi buvo pilni įspūdžių! Net vietiniai sakė, kad tokiai avantiūrai patys nebūtų ryžęsi.

– Dabar į tokias keliones leidžiatės kasmet.

– Taip, ir norinčiųjų kaskart atsiranda vis daugiau. Antrą kartą jau sėdome į ilgvežimį, traukiamą dviem arkliais. O šią vasarą susiplanuotu maršrutu, susikrovę kraiteles, jau važiavome dviem vežimais... Ir dundame taip per laukus bei miškus, tarpais tik galvos iš žolių kyščioja... Ryte išvažiuojame, grįžtame jau vakare, smagiai pabendravę ir vėl pilni naujų idėjų.

Beje, šiemet buvo dar vienas atradimas: prie miško yra Napoleono akmuo, po kuriuo, pasak vietinių, besitraukdamas karvedys paslėpė lobius. Vos ne vos tą akmenį suradome. Jis didžiulis ir... tikrai apkasinėtas – matyt, būta Napoleono turtų ieškotojų.

– Minėjote, jog pirmosios kelionės metu kilo mintis surengti kaimo žmonių susitikimą.

– Taip, nutarėme, kad reikia sukviesti senuosius kaimo gyventojus. Suradome adresus, telefonus – ir išsiuntinėjome visiems žinią. Labai gerai, jog kaime yra puiki ir darbšti moteris, mano kaimynė Dalia Merkevičiūtė. Ji su Janina ir Broniumi Ryckiais padėjo surasti, kas kur dabar gyvena.

Švente, kurią nutarėme surengti 2012 m. gegužę, visi rūpinosi draugiškai: vežė suolus, stalus, virė žuvienę ir grikių košę. Į mūsų kiemą suplaukė 120 suaugusiųjų ir dar kokia 20 vaikų (statistikos duomenimis, kaime šiuo metu gyvena tik 36 gyventojai). Suvažiavo žmonės, dabar gyvenantys Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose... Visi ėjome į bažnyčią, vėliau buvo suneštinis balius.

Sugalvojome net nominacijas ir apdovanojome pačius darbščiausius, geraširdiškiausius, sportiškiausius ir kitokius „-iausius“ kaimo žmones. Visiems suvažiavusiems paruošėme bukletus su Vištyčio Lauko II kaimo žemėlapiu ir jame sužymėtomis 60 esamų ir buvusių, bet jau išnykusių sodybų.

– Iš kur tokį žemėlapį gavote?

– Pati dariau, padedama savo pagalbininkų. Dabar jau tiksliai žinau, kad mūsų kaimas užima 700 ha, aplink jį reikia važiuoti 11 km. Beje, su kitais gyventojais jau tarėmės, jog verta padaryti stendą su šiuo žemėlapiu ir pastatyti prie kaimo kryžiaus, kad visa tai neliktų tik popieriuje.

– Teko girdėti, jog Jūsų surinkta medžiaga bus išspausdinta Viliaus Kočiubaičio rengiamoje monografijoje apie Vištytį.

– Taip, straipsnis taip ir vadinsis – „Vištyčio Lauko II kaimas“. Medžiagą rinkti buvo įdomu. Vietiniai gyventojai man mielai padėjo: ieškojo nuotraukų, pasakojo prisiminimus. Lietuvos archyve radau įvairių dokumentų apie čia seniūnų rengtus susirinkimus, apie 1936 m. Vištyčio miestelio ir Vištyčio Lauko I ir II kaimų žmonėms padalytą mišką. Tuo metu miestelis ir minėti du dabartiniai kaimai buvo viena visuma: vadinosi Vištytis ir Vištyčio Laukai. Archyvuose radau ir kitų įdomių faktų.

– Pati kūrėte ir kaimo emblemą?

– Ją irgi darėme pasitarę su vietiniais kaimo žmonėmis. Emblemoje – piliakalnis, gervės, kurių čia – daugybė, ir saulė, spinduliuojanti viltį. Netgi paprašėme, kad vieną Vištyčio Lauko II kaimo gatvę, vedančią nuo ežero iki Pavištyčio, pavadintų Vilties gatve. Ir savo pasiekėme – mano namas stovi Vilties gatvėje.

– Ar neseniai atsiradusį kaimo tinklalapį gervyne.lt irgi kuriate pati?

– Tai buvo mano idėja, o daro jį sūnus, kuris yra informatikas programuotojas. Gervynė – todėl, kad rytais čia nuolat klykauja gervės. Į šią svetainę keliame nuotraukas, kitą su Vištyčio Lauko II kaimu susijusią medžiagą.

– Iš kur tas susidomėjimas kaimo istorija? Juk tam reikia ne tik noro, bet ir laiko?

– Bet man įdomu! Matau per langą stūksančias kažkokios sodybos liekanas – juk smalsu, kas ten gyveno. Pasigilinusi sužinau, kad ten buvo įsikūrusi viena vokiečių šeimyna (o vokiečių šiame krašte būta daug). Gal kartais ir sunku viską suspėti, nes turiu ir savo darbų bei rūpesčių. Galima nieko nedaryti, bet gal geriau padaryti ir ką nors palikti ateičiai? Juk vietinių gyventojų ratas mažėja...

Pamenu, dar tik buvome nusipirkę sodybą ir kalbėjomės su vienu senuku. Jis mums pasakojo įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kad jis dar iš savo močiutės buvo girdėjęs, jog mūsų namai stovi ant vokiečių sodybos pamatų. O po savaitės šis žmogus numirė... Tada supratome, jog niekas šių dalykų mums vėliau jau nebūtų papasakojęs.

– Šiemet į savo sodybą įsileidote ir regioninio parko direkcijos suorganizuotą renginį Tarmių metams paminėti, į jį suvažiavo net pora šimtų žmonių.

– Mums žmonės netrukdo! Smagu, kai mano kaime pilna gyvybės, privažiavo mašinų, žmonės linksminosi. Sutinku kasmet į sodybą priimti žmonių, kad tik kaimas atgytų, kad nebūtų pamirštas. Džiaugiuosi, jog ir šeima mane palaiko.

– O kaip į Jūsų entuziazmą reaguoja vietiniai gyventojai?

– Jie kartais juokiasi: Regina sugalvos, Regina padarys. Šiemet, kai nuvažiavome iki Pavištyčio piliakalnio, paaiškėjo, kad kažkas iš vietinių ten apsilankė... pirmą kartą. Matyt, žmonės per darbus nerado laiko apžiūrėti savo apylinkių, todėl man smagu, jog pavyko juos ten nuvežti! Nors aš pati toje vietoje buvusi daugybę kartų.

Pasakysiu taip: aš galiu turėti daugybę norų ir idėjų, bet be vietinių žmonių palaikymo ir pagalbos būčiau niekas. Jei dviem sakiniais reikėtų apibūdinti Vištyčio Lauko II kaimą, galėčiau tvirtai teigti, jog tai kaimas, kuriame gyvena be galo draugiški ir nuoširdūs žmonės. Jei reikės, jie savo nepadarys, bet viską metę padės kaimynui. Be šių žmonių nieko nebūčiau padariusi.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas