„Santaka“ / Profesoriaus rankos darė stebuklus

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-12-20 08:30

Dalinkitės:  


Garsus kardiochirurgas Jurgis Brėdikis gyvenimo ir medicinos pažinimą sudėjo į knygas.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Profesoriaus rankos darė stebuklus

Eglė KVIESULAITIENĖ

Ne kas dieną į mūsų rajoną atvyksta tokios asmenybės, kaip akademikas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, mokslininkas ir išradėjas Jurgis BRĖDIKIS. Jo vardas žinomas visame pasaulyje dėl sudėtingų širdies operacijų bei daugiau nei 60 medicininių išradimų.

Į Vilkaviškio ligoninę garsus kardiochirurgas atvyko kolegoms pristatyti savo knygos „Likimas leido...“, tačiau rado laiko atsakyti ir į keletą „Santakos“ žurnalistų klausimų.

– Jūsų literatūriniais sugebėjimais, „lengva plunksna“ žavisi ne tik kolegos medikai, bet ir eiliniai skaitytojai. Tačiau pasaulis Jus žino kaip neprilygstamą kardiochirurgą. Tad kokią dalį Jūsų širdyje užima literatūra, o kokią – medicina?

– Čia tai jūs pataikėte. Dar vidurinėje mane labai traukė literatūra, buvau literatų būrelio narys, mokyklos sienlaikraščio redaktorius, tad negailestingai trumpindavau savo bendramokslių A. Baltakio, E. Selelionio, vėliau tapusių garsiais poetais, eilėraščius ir visai rimtai svarsčiau tapti rašytoju. Tačiau kaimynas, Kauno medicinos universiteto profesorius Blažiejus Abraitis, mane perkalbėjo, kad neturint gyvenimiškos patirties nebus apie ką rašyti. Jis patarė stoti į mediciną, o po to tapti rašytoju kaip A. Čechovas ar A. Kroninas.

Kai baigiau mediciną, noras kurti tikrai nedingo, tačiau neturėjau tam laiko – rašiau mokslinius straipsnius, vadovėlius, monografijas. O dabar laiko atsirado, ir rašydamas jaučiu didelį malonumą, nes mano gyvenimo principas – dalytis. Anksčiau dalijausi medicinos žiniomis su studentais, kolegomis, viso pasaulio širdies ligų specialistais. Dabar knygose pasakoju apie neeilines asmenybes, kurias sutikau savo gyvenime, pateikiu gyvenimiškų istorijų, apmąstymų apie to meto įvykius. Taip pat kalbu apie ateities mediciną, apie žmogaus intuiciją, sutapimus gyvenime bei kitus paslaptingus dalykus, apie kuriuos niekas nekalba. Mano tikslas – kiek galima moksliškiau įrodyti, kad tai egzistuoja.

Žinoma, medicina užima didesnę mano širdies dalį. Juk ir visos knygos: „Ne dievai“, „Ties riba“ bei abi „Likimas leido...“ dalys – susijusios su medicina. Visose populiarinu medicinos mokslą.

– Jūsų indėlis į medicinos mokslą – begalinis. Bet ką Jūs pats laikote svarbiausiais savo darbais?

– Pirmiausia, širdies elektros stimuliaciją. Aš buvau pirmas, šį gydymo metodą pritaikęs Rytų Europoje. Tai padėjo išgelbėti šimtus žmonių gyvybių.

Atsimenu, kaip kūriau širdies stimuliatorių, kaip su draugu inžinieriumi ilgai meistravome ir pagaminome didelę dėžę. Atliekant širdies stimuliaciją, tada buvo jungiami laidai į širdį ir vėl išvedami į išorę. Prie to dėžės dydžio aparato buvo prijungiamas žmogus ir jo širdis plakė taip, kaip nustatytas stimuliatorius. Prieš 50 metų Sovietų Sąjungoje kardiochirurgijos nebuvo, pasaulyje ji tik kūrėsi. Teko mąstyti, kaip padėti žmonėms.

Antras didelis žingsnis – chirurginis širdies ritmo sutrikimo gydymas. Atradau, kaip šalinant aritmijų židinius panaudoti kriotechniką (–70 °C šaltį) ir lazerį. Operacijas savo metodu atlikau Berlyne, Prahoje. Tuo metu buvo negirdėtas dalykas, kad gydytojas savo išrastą metodą taikytų užsienio valstybių klinikose. Į Maskvą, net į Kremlių, operuoti žymių žmonių nuolat buvau skraidinamas specialiais reisais, iškviesdavo bet kuriuo paros metu. Žinoma, mano atrasti medicinos metodai jau tapo istorija, nes atsirado geresnių, tobulesnių.

– Kaip manote, kodėl būtent Jums, o ne kam kitam buvo lemta atlikti tokius didelius darbus medicinoje?

– Mane stimuliavo du dalykai. Pirma, nuo pat vaikystės labai troškau žinių, man viskas buvo įdomu, patiko ieškoti ir atrasti. Antra, labai anksti susidūriau su mirtimi. Savijauta, kai esi prieš mirštantį ligonį ir niekuo negali jam padėti, nes nežinai kaip ar nėra išrasta metodų, o žmogus žiūri į tave su viltimi – aš su tuo susitaikyti negalėjau. Todėl išbandžiau visus įmanomus būdus: atvėręs krūtinės ląstą skalpeliu, masažavau širdį ranka, taikiau išorinį masažą, vėliau – elektrostimuliaciją.

Kai susidūriau su širdies ritmo sutrikimais ir mačiau žmones, kurie neturi jėgų net pakelti telefono ragelį, vėl ieškojau būdų. Radau informacijos, kad žmonės gimsta su papildomais, akimi nematomais nerviniais takais, kurie skleidžia impulsus, ir nuo to ligonio pulsas pasiekia net 200 kartų per minutę dažnį. Papildomą nervinį takelį reikėjo kažkaip sunaikinti.

Užsieniečiai pasirinko skalpelį arba elektrą, o man kilo idėja tai padaryti šalčiu. Jeigu jūs išrikiuotumėte šunis, su kuriais atlikau eksperimentus, taikydamas šį metodą, susidarytų eilė iki Pilviškių. Po to naują metodą, išbandytą tik su šunimis, reikėjo perkelti ir taikyti žmogui.

Mano pacientai žinojo, jog tai labai rizikinga, bet jie mane palaikė ir ne vienas veržėsi būti pirmuoju. Jie nebijojo, kad gali mirti, nes kitos išeities neturėjo.

– Gydytojo darbas labai sunkus emociškai. Juk operacija ne visuomet baigiasi mediko pergale. Kaip malšindavote emocijas?

– Iš savo tėvo, tarpukario Lietuvos diplomato, paveldėjau tokį charakterį – moku valdyti emocijas. Jei miršta ligonis, neturiu teisės rodyti emocijų, nes kiti pacientai, kolegos praras pasitikėjimą manimi.

Būdavo dienų, kai nesinorėdavo eiti į darbą, nes žinodavau, jog mano pacientui bus atliekamas skrodimas ir galėsiu pats įsitikinti, ką galbūt padariau ne taip ar galėjau daryti kitaip, kad žmogus išgyventų.

Kiekvienas savaip malšina emocijas. Mano pirmasis „mokytojas“ Viktoras Grinkevičius, nulėmęs tai, jog pasirinkau chirurgiją, prieš eidamas į operacinę atlikdavo specialų ritualą. Kol ligonį paruošdavo operacijai, V. Grinkevičius greitosios pagalbos automobiliu spėdavo nuvažiuoti į geležinkelio stotį. Kartu veždavosi ir mane. Visą parą dirbančiame bufete sakyti nieko nereikėdavo – padavėja įpildavo stiklinaitę degtinės. Garsus chirurgas išgerdavo, bet niekada neapkvaisdavo. Jis buvo puikus savo darbo specialistas, nusipelnęs žmonių pagarbos ir dėkingumo.

– Išduokite paslaptį, ar tuomet, kai gelbėjote pacientų gyvybes, likdavo laiko šeimai?

– Į Kauną dėl širdies stimuliatorių ir dėl chirurginio širdies ritmo sutrikimo gydymo važiuodavo žmonės ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš visos tuometinės Sovietų Sąjungos. Buvę atvejų, kai viena operacija tęsdavosi 13 valandų: aš vis dirbdavau, o asistentai keisdavosi. Dažniausiai iš darbo grįždavau tik vėlai naktį. Bet būdavo, kad ir iš darželio vaikus parsivesdavau – vestis už rankutės vaiką man buvo didelis malonumas. Tiesa, atostogas visada praleisdavau su šeima. Nors sūnus ir dukra mane matė paskendusį darbe, abu pasirinko mediciną. Sūnus tęsia manąją veiklą. Jis spėjo pabūti ir mano mokiniu, ir bendradarbiu, ir išradimų bendraautoriumi. Dabar jau 23-eji metai dirba kardiochirurgu JAV. Duktė – vaikų ligų gydytoja Kaune. Žmona taip pat medikė.

– Jums tūkstančius kartų rankose teko laikyti žmogaus širdį – organą, kurį jausmingai apdainuoja poetai...

– Taip jau yra, kad vieniems medikams tenka operuoti kaulus, kitiems žarnas, o man – širdį. Patikėkite, ten jokios poezijos nėra. Bet mokslininkai, kurie užsiima kvantine teorija, pradeda pripažinti, jog širdies funkcija – ne vien varinėti kraują. Širdis turi ryšį su visais organais ir savo galingu lauku valdo organizmą. Į širdį pradedama žiūrėti ne tik kaip į raumens gabalą, atliekantį pumpavimo funkciją. Manau, kad kada nors žinosime dar daugiau.

– Lietuvos sveikatos mokslų universitete dėstote Rytų mediciną. Kai kuriems gydytojams sunkiai suvokiama, kaip Jūs, tiek metų atidavęs medicinos mokslo progresui, dabar tarsi žengiate žingsnį atgal?

– Tie, kurie Rytų mediciną vertina skeptiškai, paprasčiausiai ja nesidomi ir nežino. Man Rytų medicina – tarsi vandenynas, kuriame randu tiek neatrasto... Ir tai visiškai neprieštarauja mūsų tradicinei medicinai. Nors iš tiesų tokia reikėtų vadinti Rytų mediciną, nes ji turi kur kas senesnes, tūkstantmečius egzistuojančias gydymo tradicijas.

Ateities medicina neabejotinai bus senosios ir naujosios sąjunga. Modernioji medicina – organų transplantacija, hemodializė, kardiochirurgija ir kt. – yra neišvengiama. Tačiau dabar mes gydome diagnozę, o ne žmogų. Dar senovėje Rytų filosofai žinojo, kad žmogus yra visatos dalis, kad jį sudaro ne tik kūnas, bet ir dvasia.

– Jūsų pėdomis pasekė šimtai studentų, jie tapo garsiais medikais, kasdien gelbėjančiais žmonių gyvybes. Kuriuo labiausiai didžiuojatės?

– Kauno klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovu profesoriumi Rimantu Benečiu. Tai tas atvejis, kai mokinys pranoko mokytoją. O tai didžiausia kiekvieno mokytojo svajonė.

Kai manęs kas nors klausia, kiek atlikau operacijų ir kiek žmonių išgelbėjau, visuomet atsakau, jog suskaičiuoti neįmanoma ir ne tai svarbiausia. Pati didžiausia mano laimė – tai matyti savo darbo vaisius šiandien.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas