„Santaka“ / Policijos komisariato viršininkas paliko postą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-03-27 15:39

Dalinkitės:  


J.Gabraitis dar nesirengia mėgautis ramybe. Jo planuose – advokato praktika.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Policijos komisariato viršininkas paliko postą

Eglė KVIESULAITIENĖ

Rajono policijos komisariatas nuo pirmadienio gyvena naujo vadovo laukimo nuotaikomis. Mat penktadienį atsisveikinta su 15 metų komisariatui vadovavusiu Juozu GABRAIČIU. Ilgametis komisariato viršininkas išpildė seną pažadą „Santakai“ – paskutinėmis darbo dienomis duoti atsisveikinimo interviu.

– Kodėl nutarėte išeiti į pensiją? Juk esate dar pakankamai jaunas, energingas, kolektyvas Jus myli ir gerbia.

– Išeinu savanoriškai dėl sveikatos. Jau seniai turiu šių problemų, gydžiausi, bet supratau, kad reikia ramesnio darbo. Nenoriu, kad mane tokio amžiaus ištiktų infarktas ar insultas ir tapčiau visišku ligoniu. Noriu dar pagyventi pilnavertiškai, skirti jėgas kitai veiklai. Žadu užsiimti advokato praktika. Turiu daug teisinių žinių, kurias galiu panaudoti žmonėms ginti. Kol kas nežinau, ar steigsiu kontorą Vilkaviškyje, ar kitame mieste. Man dar tik 48-eri, tad tikrai nesėdėsiu sudėjęs rankų.

– Papasakokite, kaip prasidėjo Jūsų karjera policijoje. Gal nuo mažų dienų svajonėse gaudėte nusikaltėlius?

– Dauguma mano draugų baigę 8 klases išėjo į technikumus, įsigijo specialybes. O mane nuo mažens žavėjo uniforma. Todėl baigiau Gelgaudiškio vidurinę mokyklą ir rengiausi tapti kariškiu. Tačiau dėl akių nepraėjau medicininės komisijos. Tada išėjau tarnauti į armiją, o grįžęs įsidarbinau milicijoje. Mokiausi Kauno milicijos mokykloje, kurią baigiau su pagyrimu, tad stojant į Minsko aukštąją milicijos mokyklą tereikėjo laikyti vieną egzaminą.

Pradėjau dirbti Kaune, kriminalinėje policijoje, bet netrukus atvažiavo Šakių komisariato vadovai ir prikalbino pereiti pas juos. Tuomet kriminalinėje policijoje dirbome trise, buvau vyr. operatyvinis įgaliotinis. Labai mylėjau savo darbą – turėjau kriminalisto gyslelę. Tiesiog ne dirbdavau, o „ardavau“.

Po kelerių metų išsikvietė mane į Vidaus reikalų ministeriją ir siūlė pereiti į Kretingą, milicijos viršininko pavaduotoju operatyviniam darbui. Tada atsisakiau. Bet netrukus pasiūlė šias pareigas Vilkaviškyje. Tuometiniai rajono vadovai pažadėjo aprūpinti butu.

Aš jau buvau vedęs, turėjau šeimą, tad gyvenamasis plotas buvo aktuali problema. Man buvo 28-eri, ir Sovietų Sąjungoje leistas milicijos žurnalas rašė, jog esu jauniausias iš tokias aukštas pareigas užimančių pareigūnų. Taip prieš 19 metų atėjau į Vilkaviškį.

Dar po ketverių metų į Marijampolę išvyko tuometinis komisaras ir į jo pareigas paskyrė mane. Tuomet norint tapti komisaru reikėjo gauti daugybės institucijų pritarimą.

Pats šių pareigų visai nenorėjau, nes turėjau mėgstamą darbą – vadovavau operatyvinėms tarnyboms, dalyvavau nusikaltimų tyrime, o tai buvo mano pašaukimas.

– Ar komisariato viršininką galima vadinti laisvu, nepriklausomu vadovu, kuris pats priima sprendimus?

– Visa policija, taip pat komisariato viršininkas – statutiniai darbuotojai. Statutiniam pareigūnui yra daug draudimų – negalima kritikuoti valdžios ar su ja pyktis. Yra įsakymas ir privalai jį vykdyti.

– Tai gal dažnai valdžios nurodymus tekdavo vykdyti prieš savo valią?

– Aš laikiausi man galiojančių įstatymų, tačiau pavaldiniams niekada nedraudžiau kovoti už savo teises. Visuomet skatinau kurti profsąjungas, kovoti dėl neišmokėtų atlyginimų teismuose, nors pats jų veikloje dalyvauti negalėjau.

Nekritikuodavau valdžios, negalėjau sakyti, kad vadovai neteisūs. Dabar, kai nebebūsiu komisariato viršininkas, galėsiu atvirai išsakyti nuomonę, laikytis savo principų.

Darbe taip pat, net taikydamas įstatymus, stengiausi pirmiausia laikytis žmogiškumo. Tenesupyksta teisėjai, prokurorai ar mano buvę pavaldiniai kelių policininkai, bet jų darbo dirbti aš negalėčiau. Nesugebu bausti, kai žmogaus akys prašo pasigailėti. Prisimenu atvejį, kai reikėjo bausti senutę. Ji pardavė kiaulę už dolerius, šie pasirodė padirbti.

Moteris parašė pareiškimą policijai, mes apgaviko neradome, o pagal įstatymą senutę privalėjome bausti už valiutinių operacijų pažeidimą 500 litų bauda. Man užteko to, kad ji pradėjo verkti, sakyti, kad dėl tokios baudos pasikars. Aš tada pažeidžiau įstatymą ir jos nebaudžiau. Jei kas būtų apskundęs, galėjau nukentėti. Man ši istorija, kai įstatymas stoja prieš nukentėjusį, liko atminty visam laikui.

– Buvote iš tų komisarų, kurie gynė pavaldinius ir „munduro“ garbę?

– Kartais visuomenė ar žiniasklaida pastebėdavo kokį policininko prasižengimą ir kildavo skandalas. Suprantama, aš galėdavau tokį pareigūną išvyti iš darbo. Tačiau, kai žinai, kad aukščiau vyksta daug didesnių negerovių, nejauku eilinį policininką teisti už smulkmeną. Juo labiau kad darbuotojų trūksta – nėra iš ko pasirinkti. Nesu iš tų vadovų, kurie visus pavaldinių nusižengimus keldavo į viešumą – stengdavausi paveikti taip, kad daugiau tokių klaidų nekartotų. Tačiau buvo nemažai pareigūnų, kurie nesugebėjo suprasti, kas jiems sakoma, todėl teko atleisti.

– Teko girdėti, jog turite mėgstamą posakį: „Reikia skirti bulves nuo bulviukų“ – suprask, valdžios žmones nuo eilinių.

– Tai juokas. Aš dažnai juokaudavau, kad reikia žinoti slaptažodį, ir policija nebaudžia. Tada kiti prašydavo, kad išduočiau stebuklus darantį žodį. Tai ir sakydavau, kad reikia skirti bulves nuo bulviukų. Niekada nedaviau nurodymų, kokių žmonių reikėtų nebausti.

– Daug metų dirbote vadovaujantį darbą, gavote neblogą atlyginimą. Gal galima paklausti, ką užgyvenote?

– Daug ligų – tai tikrai. Gyvenu trijų kambarių bute eiliniame daugiaaukštyje, turiu autobusiuką, garažą, sodą, žmoną ir studentą sūnų. Bet visą laisvalaikį skiriu kaimui – tėviškei Šakių rajone, kur gyvena mama. Jos sodybą, kurioje praleidžiame daug laisvalaikio, nuolat gražinu. Savo rankomis pristačiau medinių pastatų, turiu išsikasęs tvenkinį, prileidęs žuvų. Prie sodybos pasodinau apie 300 žemaūgių obelaičių, sodininkauju, tvarkau aplinką. Stengiuosi gyventi pagal principą „Pagražink Lietuvą“. Obuolių niekad nepardavinėdavau – čia mano hobis. Priveždavau vaisių draugams, dėžėmis tempdavau komisariato darbuotojams.

Rudenį mėgstu grybauti. Važiuoju į miškus prie tėviškės. Savo vietų niekam nerodau, nes nugrybauja. Seniau, būdavo, atvažiuoji savaitgaliais, tai prisirenki baravykų krepšius. Dabar randi mašiną prie mašinos ir tik kelis grybus. Anksčiau turėjau savo vietas, kurių niekas neaptikdavo, o dabar tokių nebelikę, kur niekas nežinotų – žmonės išlandžioja tankiausius krūmynus, kad grybus priduotų supirkėjams.

Medžioju, bet per 12 metų nušoviau tik vieną lapę ir du zuikius. Nesu rimtas medžiotojas – tik iš reikalo. Kai atvažiuodavo į rajoną medžioti aukšti pareigūnai, komisarui tekdavo dalyvauti. Taip ir teko įstoti, įsigyti ginklą.

– Manau, jog pablogėjusi sveikata – tik oficiali Jūsų pasitraukimo versija. Ar nėra povandeninių dalykų, intrigų, spaudimo?

– Vyksta kartų kaita, todėl mano „komandai“ – kartu pradėjusiems dirbti kolegoms – laikas išeiti. Jaučiu, kad keičiasi žmonės, valdžia, keičiasi darbo metodai. Iš pavaldinių reikalaujama daugiau, policininkai spaudžiami į kampą, reikalaujama daryti tai, kam nepritariu. Man tokie darbo metodai nepriimtini. Policijoje pavargau. Reikia išeiti laiku, kol gerbia, kol nesi apspjaudytas.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas