Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-03-25 09:41

---

Tik pačiai Birutei suprantami ir svarbūs jos kasdieniai rūpestėliai.

Autorės nuotr.

Speigas ar kaitra, sniegas ar lietus – ritasi moterytė vos ne žeme besivelkančiu paltu. Į aulinius batus įspraustos kojos vis šlepsi ir šlepsi, kad jų šeimininkė suspėtų sutvarkyti aibes jos galvoje knibždančių reikalų.

Dar visai neseniai ją sutikdavai su pundeliais abiejose rankose. Dabar viena jau dėl žingsnio tvirtumo žemėn remia lazdelę. „Mirti nebijau, dėkoju Dievui, kad jis mane laiko, nes mato, jog esu reikalinga anūkams, proanūkiams“, – pašnekovė tai patvirtina giliu giedrų akių žvilgsniu.

Birutei Markūnienei svetimas guodimasis ar skundimasis savomis problemomis. Jos galvoje telpa visų vaikų, anūkų, proanūkių rūpesčiai ir problemos. Senolė žino beveik trisdešimties jų gimimo datas, ir nieko nekaltina, kai po kiekvienos pensijos vėl lieka „turtinga kaip stovi“. Ji jau visą likusį gyvenimą nesiliaus rypavusi apie vyriausios dukros, devynių vaikų mamos, netikėtą mirtį, apie Kaliningrado srityje gyvenusio anūko skaudžią žūtį. Nesibaigiančių rūpestėlių takai dėl kitų ją nuolatos veda į tolimą kaimą, pas dukrą į Kaliningrado sritį, net į Prezidentūrą ar pas Vyriausybės vyrus.

Rudeniop B.Markūnienę labai nudžiugino rajono mero A.Bagušinsko pasirašyti šilti žodžiai sveikinimo atviruke aštuoniasdešimtmečio proga.

Ilgame gyvenimo kelyje sutikta visko. Karo, pokario laiku jauna mergina buvo nublokšta į Vokietiją. Ten vis svajodavo susirasti jai dar mažai esant į Kanadą išvažiavusį savo tėvelį. Laiškams buvo lemta prasilenkti, susitikimas neįvyko, o Birutė ir šiandien gaudo net mažiausią žinutę, kuri padėtų atsekti tėvo pėdsakus. Kodėl? Kam? Aišku, dėl savo anūkų, proanūkių ateities.

„Pusę pasaulio apvažinėjau – nuo Rytprūsių, Austrijos iki Gruzijos, Abchazijos, nuo Pečioros iki Baškirijos“, – pasakojo Birutė apie savo gyvenimą, keliavimą traukiniais neįmanomomis sąlygomis su mažais vaikais. Dažnai prisimena ir tetą, mamos seserį Oną Šmeigauskaitę, buvusią komjaunimo ir partijos darbuotoją, personalinę pensininkę, palaidotą Vilniaus Antakalnio kapinėse, taip pat painų savo močiutės likimą. Maskvoje pati susirado jos kapą.

Patyrusi šilto ir šalto, smurto ir paniekos, Birutė Markūnienė pasidžiaugia, kad dar turi sveikas akis. Užsukusi į redakciją visada nori ne tik pasišnekėti, bet ir paprašo laikraščių. Rūpi, kad juos skaitytų tie, kurie neužsiprenumeruoja, nuveža į Kaliningrado sritį. Neseniai į keliolika sąsiuvinio lapų surašė savo gyvenimo istoriją ir pastebėjimus, kuriuose užsimena, jog likimas jai siuntė išbandymus, o „iš atžalų pasišaipė“. Pastarąjį kartą užėjusi apgailestavo, jog užrašų toliau tęsti negalės – puldama susižalojo dešinę ranką.

Štai keletas minčių iš Birutės Markūnienės gyvenimo dienoraščio, kurį ji pavadino kreipimusi į motinas.

„Niekas nepatikės, kad gali būti laimingas žmogus kitų laime... Dabar labai apgailestauju, kad Tėvynėje, kurios taip ilgėjausi, esu apspjaudyta, apspardyta ir net suaugusių tautiečių pravardžiuojama greituke. Širdį skauda, kai taip tyčiojasi suaugę žmonės. Nejaugi tik to užsitarnavau, aukodamasi dėl kitų, slaugydama senukus“.

„Plyšta širdis, kai nuo pilstuko žūsta tiek daug motinų ir paauglių, vyrai nuo jo tampa agresyvūs, vaikai gimsta invalidai... Viską gali motina ištverti, bet argi negalėtume apsieiti be šitų nelaimių? Tereikia tik tvirto nusistatymo. Brangiosios, mielosios mamos, nežudykite savo kūdikių, mirkdamos alkoholio liūne, gyvendamos keiksmų ir barnių aplinkoje“.

„Pratinkime vesti mažus vaikus į bažnyčią, kad jų širdelėse augtų gėris, Dievo meilė juos globotų. Krikščionišką meilę galima išugdyti tik per Bažnyčią“.

„Turiu viltį, kad dar sulauksiu paaugintų proanūkėlių. Jie tokie mieli tarsi mano pagimdyti. Kaip keista – motinos užsiaugina 1–2 vaikus ir sako, ko čia vargt. O aš kad pajėgčiau, visus savus ir svetimus apglėbčiau, neleisčiau skriausti. O kad motinos pamatytų juos įsčiose, nedrįstų žudyti, jie joms stovėtų akyse, ir Dievas suteiktų stiprybės, kantrybės ir didžios meilės“.

„Labai prašau atimti motinoms teises, kurios apgaudinėja valdžią, prageria vaikų pinigus ir nors truputį padidinti pašalpas toms, kurios dorai auklėja vaikus“.

„Linkiu visoms motinoms, ypač jautrioms ir jaunoms, pasiaukoti dėl savo atžalų. O svarbiausia – gyventi taip, kad užaugę vaikai jums neprikištų, kad juos skriaudėte“.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---