„Santaka“ / Vilkaviškyje susitiko buvę Jakutijos taigos miškakirčiai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-03-22 17:44

Dalinkitės:  


Juozas Garbukas, jo sesuo Kazė Molčanova su savo vyru Grigorijumi šitaip turbūt susės ir kai ateis metas atsisveikinti.

Autorės nuotr.


Vilkaviškyje susitiko buvę Jakutijos taigos miškakirčiai

Birutė PAVLOVIENĖ

Jei šį žilaplaukį vyriškį, Juozą Garbuką, kurį matote nuotraukoje (kairėje) būtų tekę sutikti ir užkalbinti atsitiktinai, nė minties nebūtų kilę, kad jis Lietuvoje – tik svečias, savo gimtajame Vilkaviškyje nebuvęs nuo 1978-ųjų. Apskritai, išskyrus vaikystę, visi kiti jo gyvenimo metai praktiškai prabėgo ten, kur kalbama rusiškai. Taigi susėdus pasikalbėti Juozo sesers vilkaviškietės Kazės Molčanovos namuose, sunku buvo nesistebėti, kad paviešėti iš Jakutijos atvykęs brolis laisvai, be akcento kalba taip, kaip įprasta mūsų krašte – sodriai, suvalkietiškai.



Su pirmaisiais ešelonais

Juozas, kuriam 1941 metais buvo vienuolika, o Kazei septyneri, prisimena, kad jų šeima, gyvenusi Vilkaviškyje, buvo „ubagai“. Neturėjo net nuosavo kampo, butą nuomodavo. Bet tėvas kažkuo neįtiko vienam savo pažįstamam, dirbusiam milicijoje. Taip Kazimiero Garbuko pavardė atsidūrė tarp asmenų, paruoštų pirmiesiems tremties ešelonams.

Į Vilkaviškio geležinkelio stotį išvežė tėvą ir tris vaikus. Be Juozo ir Kazės, paėmė ir Stasiukę, neturėjusią nė ketverių metų. Kita sesuo tuo metu buvo kaime. O motinos kažkodėl nevežė. Tėvą, kuris šaukė, kad savo vaikų nepaliks, įsodino į vagoną, o vaikus grąžino atgal į namus. „Bet mama, plūsdama ašaromis, veržėsi su mumis ten, kur buvo tėvas. Ji nenorėjo išdraskyti šeimos“, – prisiminimų nuotrupomis dalijosi brolis ir sesuo.

Tokiu būdu į nežinią viename vagone iškeliavo penki Garbukų šeimos nariai. Tik motina buvo laikoma išvykusi „savo“ noru. Dokumente, gautame iš archyvo, pažymima, kad išvežti buvo tik tėvas ir trys vaikai, o motinos pavardė net neminima. Nors Ona Garbukienė praėjo tuos pačius „golgotos“ kelius Altajaus krašte, vėliau – Jakutijos Aliokminsko rajone, kur pasiligojusi mirė 1946-aisiais. 1953 metais ten palaidojo ir Stasiukę.



Mėnesio davinys – dešimčiai dienų

Čapajevo gyvenvietės barakai, miško ruošos punktas, vergiškas darbas, kad užsitarnautum maisto davinį – tokia buvo į čia suvežtų taigos medkirčių – lietuvių, estų, vokiečių, žydų, suomių, lenkų, rusų ir kitų tautybių žmonių kasdienybė. Juozas sakė, kad mėnesiui skiriamo davinio jam užtekdavo 10 dienų. Suvalgei – verskis kaip išmanai.

Kokiu būdu pavyko išgyventi iki 1948-ųjų, po kurių didžiausias badmetis po truputį ėmė trauktis, buvusiam tremtiniui sunku suprasti iki šiol.

Dirbo visi, ne tik suaugusieji. Juozui iškart paskyrė arklį iškirstiems medžiams iš miško tempti. Kazytė, būdama devynerių, džiaugėsi gavusi prižiūrėti sandėlininkės vaikus. Moteris įduodavo parnešti į namus maisto. Kiek ūgtelėjusi mergaitė, nors ir atrodė maža kaip vaikas, irgi pateko į miško ruošėjų būrį. Iš pradžių genėjo nupjautus medžius, tvarkė jų rietuves. Kartą, ėmusios griūti, Kazės jos vos nesutraiškė – išgelbėjo brolis. Daugybę kartų buvo prasmegusi sniege – nesimatydavo nė galvos. Tada į pagalbą skubėdavo dvimetrinis lenkas Butovičius, kurį visi vadindavo „Vaska-kranu“. „Jis tempdavo mane iš sniego į viršų už kaklo, už vatinės“, – pasakojo Kazė.



Lietuvoje neliko

Tarp miško kirtėjų ir barako kaimynų buvo ir Griša Molčanovas, būsimasis Kazės vyras, su kuriuo dabar jau atšventę auksines vestuves. Aštuoniolikmetis vaikinas, išlydėtas į karą, jam pasibaigus kariuomenėje atpylė dar ketverius metus, o iš viso armijoje išbuvo septynerius. Grįžęs į Čapajevo gyvenvietę, dirbo miške traktorininku.

Juozas Garbukas 1956 metais pradėjo šoferiauti. Po metų kartu su tėvu grįžo į Vilkaviškį. „Miestas – dar griuvėsiai, gyventi nėra kur. O aš jau buvau vedęs“, – pasakojo Juozas, užklaustas kodėl nepasiliko tėviškėje. Tuo metu atrodė, kad jauniems geriausia išeitis – vykti užsidirbti į plėšinius, į Kazachstaną. Vėliau Juozas persikėlė į Jakutiją, pažįstamą iš tremties metų. Apsigyveno Lenske, kur taip pat dirbo vairuoju, iš viso – 35 metus.

Juozas pasakojo, kad gyventi su pirma žmona nesisekė. Vedė antrą kartą – rusaitę Verą. Su ja užaugino porą vaikų, sulaukė anūko. Gyvena savo troboje, kuri pernai, neregėtai ištvinus Lenai, buvo apsemta – kyšojo tik stogas. Teko bėgti į kalnus, po to grįžti ir tvarkyti potvynio nuniokotą būstą.



Grįžti per vėlu

Juozas atvirai sakė, kad jis norėtų grįžti į Lietuvą, į kurią sesuo parvažiavo 1985 metais. „Mums su žmona dabar jau vėlu ką nors keisti. Būtų ir nesąžininga, nes tada ji turėtų palikti savo kraštą, o žmona to daryti nenori“, – kalbėjo J.Garbukas. Jis sakė, kad aplankyti saviškius, į Lietuvą grįžusius tremties bičiulius, traukė seniai. Bet susiruošti ne taip paprasta. Jei ne finansinė sesers Kazės parama, apie tokią kelionę, kuriai reikia apie 35 tūkstančių rublių, būtų nė nesvajojęs.

Per mėnesį Juozas gauna apie 4800 rublių pensijos. „Bet nuėjęs į parduotuvę už tūkstantį rublių nedaug ką parsineši. Kilogramas mėsos – 150–200 rublių. Gražesni rūkyti lašiniai – 240 rublių“, – pasakojo svečias.

Seniai bematęs Lietuvą, kurioje kažkada viešėdama jo dukra buvo pradėjusi kalbėti lietuviškai, J.Garbukas sakė, kad permainos – akivaizdžios: gyvenimas Lietuvoje dabar nepalyginti gražesnis. O žmonių visame pasaulyje yra gerų ir blogų. Gerų – daugiau. Todėl ir savo gyvenimu Juozas nesiskundė.



Jaunystės prisiminimai

Vienądien Juozo sesers Kazės namuose susėdo prie stalo tremties bičiuliai. Iš Šakių atvyko Juozas Ulinskas, iš Kazlų Rūdos – Stasys Vinikas, kuris Aliokminsko rajone buvo miško ruošos punkto meistru. Susitikę garbingo amžiaus žmonės nepuolė vardyti savo ligų, bėdų, gyvenimo skaudulių, kurių kiekvienas turėjo per akis. Labiausiai prisiminė tai, jog kažkada taip pat buvo jauni. Ten, taigoje, mirtinai pavargę nuo darbų, sušalę, alkani, bėgdavo į vakarėlius, kuriuose geriausiu šokėju visi laikė Stasį Viniką. O kaip dainuodavo Kazytė, ir kokia graži ji būdavo, kai apsivilkdavo savo taškuotą šilkinę suknelę! Nenuostabu, kad Griša Molčanovas į darbą kartais išeidavo nė nesudėjęs bluosto. Vienąsyk net užmigo važiuojančio traktoriaus kabinoje ir nuo Lenos skardžio nenudardėjo žemyn tik dėl to, kad atsitrenkė į akmenį.

Buvę tremtiniai ir šį kartą dainavo gražiąsias savo dainas. Kiek bepraeitų metų, neužsimiršta niekas, kas išspaudžia ir ašarą, ir šypseną.

Aptarinėjo viską. Prisiminė daug istorijų. Neužmiršo ir linksmiausio tarp medkirčių buvusio Ivano Kaimanovo, kuris neilgai teištvėrė alinantį darbą ir badmirystę. Bet ko tik jis nesugalvodavo. Kartą į baraką atvedė arklį, nutempė jį prie lentos, kurioje buvo išrašytos plano užduotys ir sako arkliui: „Matai? Skaityk, vykdyk, o ėsti neprašyk“. Jau kitądien barako gyventojai buvo tardomi, kad patvirtintų, ką sakė Ivanas. Kvatojusieji iš jo pokšto apsimetė, kad jie ne tik kad nieko negirdėjo, bet koridoriuje nematė nė arklio.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas