Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-03-18 10:03

---

Keistas šiemet pavasaris. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, viskas tas pat. Ir sniegas pajuodęs, ir suminkštėjęs, kaip kai kurių politikų smegenys, ir ledo varvekliai, taikantys užmesti ant nosies šaltą ašarą, ir kryptį pametęs vėjas. Tik keista tyla kelia nerimą.

Negirdėti paukščių balsų. Tik politikų meilės serenados. Juk jie myli mus, – tiesa? O štai paukščiai paskelbti už įstatymo ribų. Jie – persona non grata, ligų platintojai. Vargšai sparnuočiai. Ar pripažins žmonių įstatymus ir kaltinimus mano vaikystės vieversiai ir pempės? Jeigu taip – bus liūdnas pavasaris. Pasiligojęs pavasaris krenkščia nukaršusio kovarnio balsu.

Sako, gulbės jau miršta. Ir ne Maskvos ar Londono didžiųjų operos ir baleto teatrų scenose, o pas mūsų kaimynus lenkus, čekus, vokiečius, skandinavus... Jos miršta tylėdamos. O mūsų valdžios vyrai suka galvas, kaip užtverti kelią artėjančiai nelaimei.

Paprasčiausias būdas – uždaryti visus naminius paukščius griežtam namų areštui. Bet ne taip paprasta įtikinti kaimo močiutę šios laikinos priemonės būtinybe. Sako, nedės mano raiboji kiaušinių, jeigu nematys saulės ir gryno oro. Močiutei jos raibosios interesai svarbiau, nei viso pasaulio globalinės problemos. O valdžios vyrai tvirtina savo: tolimų kraštų skrajūnai neša paukščių gripo virusą. Štai tau, bobule, ir pavasaris: išleisi į kiemą savo penkias višteles, ir klok penkis tūkstantėlius, ar savo numylėtines greičiau kišk į puodą.

Humoristai liūdnai juokauja. Girdi, išnyks visam lietuvių tauta. Juk neparneš gandrai į Lietuvą vaikelių. Viena išeitis – daugiau sodinti kopūstų ir po jų lapais ieškoti vaikelių.

Tačiau liūdnas humoras dar labiau liūdina pavasarį. O konservatyvūs britai išvis nesupranta humoro. Jiems, tarsi tai mūsų kaimo močiutei, labiausiai rūpi jų karališki juodvarniai. Tie juodvarniai – jų buvusios imperijos galybės ir ilgaamžiškumo simbolis.

Štai ir uždarė valdžia karališkus juodvarnius, kaip jiems ir priklauso pagal kilmę, į karališkos pilies Tauerio bokštą. Lai sau tupi ir nemato, kaip miršta kilniosios gulbės. Tik plikasermėgiai žvirbliai ir judrios zylutės, kaip ir kasdien, siaučia prie mano lango.

Jie nieko nežino: nei apie mirštančias gulbes, nei apie karališkus juodvarnius, nei apie žmonių priimtus įstatymus. Zylutės sparčiai doroja jau kažkelintą lašinių bryzelį, o žvirbliai stropiai surenka visa, kas tik atlieka nuo mūsų stalo.

Bet nerami mintis kirba bežiūrint į už lango dūkstančius paukštelius. Ar ne žmonių dėka atsiranda vis naujos ligos? ŽIV, kempinligė, paukščių gripas... Kokiu vardu dar pavadinsime naujas nelaimes, naujus virusus? Ar ne žmonių abejingumas, atsakomybės stoka gimdo vis naujas nelaimes? O paskui kaltinam gamtą. Ir bijom pavasario. O jis vis tiek eina. Pavasariui nesvarbu, kad įsibaiminę žmonės ant jo niurzga: „pasiligojęs pavasaris“.

Vytas DRUNIS

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---