„Santaka“ / A. Ambrulevičius – žmogus legenda

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-10-14 06:49

Dalinkitės:  


Antanas Ambrulevičius prie savo sukurto paminklo žuvusiems partizanams Alytuje.
Gintaro LUČINSKO nuotr.

A. Ambrulevičius – žmogus legenda

Spalio 20 d., 12 val., Gražiškiuose bus atidengtas paminklinis akmuo partizanui Antanui Ambrulevičiui ir jo bendražygiams. Idėjos sumanytojas, Šilsodžio kaimo gyventojas Jonas Astašauskas – vienintelis likęs gyvas A. Ambrulevičiaus būrio kovotojas. Šis pasakojimas parengtas pagal A. Ambrulevičiaus autobiografinę knygą „Kelio atgal nėra“.



Leidėjo žodis

Knygos sudarytojas Alytaus krašto istorijos tyrinėtojas Gintaras Lučinskas rašė, kad savo skaudžia patirtimi Antanas Ambrulevičius buvo unikali asmenybė, Lietuvoje vienintelis kadrinis sovietų saugumo karininkas ir kartu laisvės kovotojas. Kalėjimuose ir tremtyje atsiskleidė kaip menininkas. Iš pradžių jis iš duonos lipdė kryželius, vėliau kūrė skulptūras ir vitražus. Gyvendamas Alytuje A. Ambrulevičius sukūrė išraiškingą Šv. Mergelės Marijos skulptūrą Balbieriškyje, Kapčiamiestyje – paminklą Emilijai Pliaterytei. Alytuje stovi jo sukurtas paminklas „Motina tremtinė“.

A. Ambrulevičiaus prisiminimai – unikalus pokario epochos liudijimas.



Vokiečių naguose

A. Ambrulevičius gimė 1924 m. Pupasodžio kaime, Miroslavo valsčiuje, Alytaus apskrityje. Nuo 1939 metų mokėsi Alytaus gimnazijoje. Ankstyvą 1943 m. pavasarį prie Šventežerio miestelio vokiečių žandarų buvo areštuotas ir išsiųstas į vokiečių kariuomenę. Savo atsiminimuose A. Ambrulevičius rašė: ,,Kariauti visiškai nenorėjau, o tuo labiau kad prieš savo valią ir sutikimą buvau padarytas vokiečių kareiviu.“ Po apmokymų, kai rekrūtus paruošė išvežti į Rytų frontą, A. Ambrulevičius su vienu bendraamžiu iš karinio dalinio pabėgo ir sugrįžo pas tėvus. Taip besislapstydamas sulaukė naujų „išvaduotojų“, Raudonosios Armijos.



Saugumo vampyrų mokykloje

„Frontui nuslinkus į Vakarus, buvau iškviestas į Alytų. Čia jau buvo susiformavusi vietinė valdžia. Man pasiūlė stoti į karo mokyklą. Kokia ta mokykla, smulkiau niekas ir nepaaiškino. Pirmiausia, kas šovė į galvą: kol mokslas tęsis, tai ir karas baigsis – išvengsiu fronto“, – taip savo poelgį jis paaiškino prisiminimuose. O buvo tai NKVD (Vidaus reikalų ministerijos) operatyvinė mokykla, ruošusi darbuotojus kovai su partizaniniu judėjimu.



Paskyrimas į Gražiškius

Baigęs mokslus A. Ambrulevičius gavo paskyrimą dirbti operatyviniu įgaliotiniu Gražiškių valsčiuje, t. y. kovoti su partizaniniu judėjimu, to meto leksika vadintu banditizmu.

Pasak atsiminimų autoriaus, Gražiškiuose vyravo baisi, nerimą kelianti aplinka.

Operatyvinis darbas – tai informacijos rinkimas iš užverbuotų agentų. Jam buvo priskirti du agentai informatoriai iš Lankupėnų ir Skardupių kaimų bei agentai Gaidys ir Kirvis. Jų pastangomis buvo sudarinėjami juodieji sąrašai, areštuojami žmonės, terorizuojami gyventojai.

Jaunas operatyvininkas, pritaikęs saugumo mokykloje įgytas žinias, perrašinėjo skundikų pranešimus, klastojo jų parašus.

Pateikiu platesnę atsiminimų ištrauką, kuri labiausiai atskleidžia dvigubo žaidimo taisykles.

„Pradėjau iš rajono saugumo gauti nurodymus, kokį žmogų areštuoti, o kuriam užvesti agentūrines bylas ir toliau sekti. Čia aš ir įkliuvau. Būk gudrus, kad ir vilkas būtų sotus, ir ožka sveika. Įgytos žinios mokykloje padėjo išsisukti iš padėties. Tokiu atveju aplankau tą žmogų, išpasakoju susidariusią padėtį ir pasiūlau išeitį. O išeitis tik viena – reikia užverbuoti kaip agentą ar informatorių, ir areštas automatiškai atkrenta. Žmogui paaiškinu, kad tas žinias jis duos man, o aš taip surašysiu, kad nė vienas geras žmogus nenukentės. Priešingai, skundai bus nukreipti prieš komunistėlius bei tarybinius aktyvistus ir panašiai, o jis tik savo slapyvardžiu pasirašys. Žmogui sutikus (o sutikdavo kiekvienas) darau agento asmens bylą, ir žmogus išgelbėtas. Laikui bėgant, tokių atsirado keletas. Agentūra didėjo, darbas vyksta, už tai net pagyrimą gavau.“

Operatyvinio darbuotojo parašas lemdavo, ar pilietis gali gauti pasą. Tuo pasinaudojo ir partizanai, iš geradario operatyvininko gavę pasus kovotojams.

Netrukus A. Ambrulevičius užmezgė tiesioginį ryšį su Vytauto rinktinės kuopos vadu Algiu Leonavičiumi, kuris vadinosi Vyčiu. O kad su laisvės kovotojais būtų palaikomas pastovus ryšys, reikėjo ir ryšininkų. Taip iš patikimų liaudies gynėjų, vadinamųjų stribų, buvo suformuotas šešių partizanų būrys.

Jį sudarė Viktoras Pečelis, Vytautas Puzeris, Kęstutis Sklierius, Jonas Povilionis, Jonas Vyšniauskas ir J. Astašauskas.

A. Ambrulevičiaus kovotojai atlikdavo ne tik ryšininkų pareigas, bet ir partizanų užduotis. Jie vykdydavo ginkluotas operacijas, likvidavo vieną kitą stribą.

Su savo agentūra A. Ambrulevičius ir toliau dezinformavo saugumo organus. Jis teikė pranešimus, kad Gražiškių tarybiniai aktyvistai yra liaudies priešai ir perduoda žinias banditams.



Mirties spąstuose

Gerasis leitenančiukas, kaip A. Ambrulevičių vadino jo globą patyrę gyventojai, už kovą su tarybų valdžios priešais gaudavo ne tik gerą algą, drabužių, bet ir nemokamą maisto davinį. Produktais dalydavosi su jam maistą gaminusia ir valgydinusia Saukaičių šeima. A. Ambrulevičius susipažino su Gražiškių kunigu Juozaičiu, Nepriklausomybės kovų dalyviu, kariuomenės kapelionu, kurį aprūpindavo pogrindine spauda. Pas Saukaičius A. Ambrulevičius Pirmajai Komunijai slapta parengė dvi grupeles vaikų, ruošė mokinius į būsimą progimnaziją.

Gražiškių milicijos viršininkas Maksimenko parašė raportą į Vilnių. Iškviestas į MVD rūmus A. Ambrulevičius išgirdo kaltinimą, kad be ginklo vaikšto po kaimus, nesunaikino nė vieno bandito ir neturėjo su jais jokių susirėmimų. Išsigynęs kaltinimų ir paliktas tose pat pareigose A. Ambrulevičius, susitaręs su partizanų vadu Vyčiu, nutarė surengti tariamas kautynes Skardupių kaime, kur per susišaudymą Vytis bėgdamas paliks kiek šovinių ir dokumentą. Jame buvo partizanų raportas Vytauto rinktinės vadui Vampyrui, kad A. Ambrulevičius yra tautos išgama ir nuteisiamas mirti. Po tariamo mūšio, kuriame Gražiškių stribai, o iš tikro – partizanai, „kovėsi“ su tikrais partizanais, dokumentai pakliuvo į saugumo rankas. „Po šio įvykio ir kalbos truputį aprimo, ir žmonės buvo suklaidinti. Sustiprėjo ir mano padėtis. Pasijutau, kad turiu absoliutų pasitikėjimą. Dirbu ir toliau su agentūra, klaidindamas ir dezinformuodamas saugumo organus“, – prisiminimuose rašė A. Ambrulevičius.



Išdavystė

Gerojo leitenančiuko dvigubą gyvenimą ir jo ryšius su partizanais saugumiečiams išdavė paimtas į nelaisvę ir užverbuotas partizanas Kaštonas, slapyvardžiu Uošvis.

Yra liudijimas, kad tai buvo nešvarios sąžinės vietinis gyventojas Kšilva, kuris dar iki karo „pasižymėjo“ kirvapente užmušęs brolį ginče dėl žemės. Užėjus sovietams iš kalėjimo buvo paleistas, su ginklu tarnavo vokiečiams. Po karo tapo partizanu. Saugumiečių buvo sučiuptas, o po kurio laiko grįžo pas partizanus su užduotimi surasti jų bunkerius.

Iš sovietų užverbuoto kovotojo Uošvio gavęs žinią apie A. Ambrulevičiaus ryšius su partizanais, saugumas rengėsi jį areštuoti. Telefonu išgirdęs žinią apie areštą, nieko nelaukdamas A. Ambrulevičius susiruošė bėgti pas partizanus.

Netrukus Lankupėnų kaimą, Gražiškių miestelį jau naršė bėglio ieškoję kareiviai. Pastatė sargybinius pas Saukaitį, pasala laukė ir tėviškėje, Alytaus rajone.

Netrukus buvo išaiškinti ir jo būrio kovotojai, apsimetę stribais. Pas partizanus spėjo pasitraukti tik V. Pečelis-Vairas ir G. Pavilionis-Žentukas.

Partizanai A. Ambrulevičiui parūpino lietuvišką aprangą. Tą laiką A. Ambrulevičius prisiminė taip: „Vytis man parūpino Vitkausko švarką, kurį gavo iš jo brolio, gyvenusio kaime, Alvito valsčiuje. Čia buvau ir prisaikdintas. Priesaikai vadovavo Vytauto rinktinės štabo viršininkas Kunigaikštis dalyvaujant štabo karininkui Skydui ir mūsų Vyčiui. Slapyvardį pasirinkau tą patį – Vėjas, kurį turėjau anksčiau.“



Partizanų žvalgyba

Gerai žinodamas sovietinio saugumo metodus, A. Ambrulevičius organizavo žvalgybos ir kontržvalgybos darbą. Jis išsiaiškindavo, kurie sovietinio saugumo užverbuoti kaimiečiai dirbo sekdami partizanus ir jų ryšininkus.

Apie tai A. Ambrulevičius rašė: „Pilypienė, būdama moteris ir dar kunigo sesuo, parsidavė šėtonui. Aš žinojau, kad ją užverbavo rusų kontržvalgyba priartėjus frontui. Kartą gavau žinią, kad Pilypienė su Bartninkų viršininku ilgai derėjosi ir reikalavo baltų kailinių ir veltinių. Buvo žiema, o gulėti ant sniego prie sodybų šalta. Pasiekė žinia, kad naktimis prie kaimo sodybų šliaužioja kokia šmėkla. O svarbiausia, kad buvo sekama sodyba, vadinta alude, kurioje vykdavo aktyvus judėjimas. Čia susitikdavo būrių vadai ir ryšininkai. Netrukus, vieną naktį, ir buvo rasta Pilypienė su tais kailiniais ir veltiniais prisiglaudusi prie aludės sienos. Tokiais atvejais teismų nebūdavo, o tik vado sprendimas, griežtas ir galutinis.“



Gyvenimas kalėjime ir tremtyje

Kautynėse sunkiai sužeistas ir paimtas į nelaisvę, A. Ambrulevičius patyrė nuožmius tardymus ir kankinimus. Kalėjime jam teko sutikti Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos auklėtinį Alfonsą Svarinską, kuris išnešė į laisvę du kryželius. Juos A. Ambrulevičius buvo padaręs iš savo kaulų, išimtų iš žaizdų.

1948 m. Kauno kalėjime įvyko A. Ambrulevičiaus teismas. Teisė Pabaltijo karo tribunolas. Nuosprendis – mirties bausmė sušaudant, bet pritaikius 1947 m. gegužės 26 d. įsaką ji buvo pakeista 25-eriais metais lagerio, penkeriais tremties ir penkeriais metais be pilietinių teisių.

Lageriuose, sutikęs gabių politinių kalinių menininkų, A. Ambrulevičiaus pramoko dailės paslapčių ir tapo skulptoriumi. Gyvendamas tremtyje, Uchtoje, pragyvenimui užsidirbdavo lipdydamas sovietinių didvyrių skulptūras.

Kai po daugelio metų klajonių apsigyveno Alytuje, kūrė tai, kas buvo miela širdžiai, – paminklus tremtiniams ir partizanams.



Antanas ŽILINSKAS

Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas