„Santaka“ / Iš Paprūsės

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-09-20 06:08

Dalinkitės:  


Ištuštėję Kybartų namai.

Iš Paprūsės

Sunkios slapstymosi nuo fronto ugnies dienos



1944 metais, rudeniop, frontas priartėjo prie Vilkaviškio. Pasitraukusieji iš fronto į Kybartus pasakojo, kad jų miestas degė kaip ugnies katilas. Mat kariai stumdėsi tai užimdami Vilkaviškį, tai pasitraukdami.

Tėvų bandymas parsivesti giminaičiams, gyvenantiems prie Vilkaviškio, nuvežtus pasaugoti mažiausiuosius broliuką ir sesutę nuėjo niekais. Atkeliavusiems iki Alvito tėvams vokiečių kareiviai įsakė grįžti namo. Taip su ašaromis akyse tėvai ir grįžo. Nedavė ramybės ir mintis, kad mūšiai prie pasienio būsią dar baisesni. Apie kokį nors traukimąsi į Vokietiją net pagalvoti nedrįsome. Mums, kaip ir daugeliui, beliko apsaugos ieškoti kaime. Be to, dar reikėjo saugotis ir vokiečių, kurių specialiųjų dalinių nariai ieškojo civilių žmonių, juos registravo ir vežė į darbus kasti apkasų.

Taip vienos registracijos ir pasų surinkimo metu man pavyko pasislėpti lauko tualete. Kai visi suregistruotieji jau ėjo iš savivaldybės teritorijos, aš taip pat su kastuvu ant pečių pasukau su dauguma ir pasitaikius progai sprukau namų link. Pasas buvo pas mane! Tokiu būdu aš išvengiau darbų prie apkasų, bet vidurinysis brolis pateko. Grįžo jis po kiek laiko paliegęs kartu su mano bendraklasiu Stasiu Marozu. Besislapstydami abu buvo išbadėję ir pervargę.

Iš miesto pasitraukėme į Ostankino kaimą, netoli Virbalio. Šeimininkas leido mums kluonelio šalinėje užsimaskuoti šiaudais ir šienu kartu su dar dviem besislapstančiais buvusiais geležinkelio tarnautojais.

Tačiau šalinėje buvo labai mažai vietos, tvanku. Nakčiai bandėme miegoti gana erdviame ūkiniame rūsyje. Ten buvome susinešę ir atsivežtą mantą, maisto atsargas. Iš šios priemiesčio vietovės nutarėme persikelti į toliau esantį Kurpikų kaimą. Ten taip pat slapstėmės šalinėje, palėpėse. Buvome išsikasę ir slėptuvę žemėje, nes į kluoną, palėpes vokiečiai paleisdavo po keletą šūvių.

Nuo vokiečių teko gintis su pažymėjimu apie užkrečiamą ligą. Šį pažymėjimą išrašė geležinkelio stotyje apsistojęs tėvelio giminaitis gydytojas, kuriam vokiečiai buvo paskyrę tarnybą. Tėvelio paprašytas jis parašė, kad aš sergu užkrečiama plaučių liga (tikriausiai tuberkulioze). Šito pažymėjimo man daugeliu atvejų pakako išsisukti nuo mobilizavimo į vokiečių darbo tarnybą (sukarintą „Arbeitsdienst“).

Frontas stovėjo vietoje per visą vasarą. Žmonių masė prie pelkių, upelių, kur buvo galima pagirdyti atvestus gyvulius, lyg ir pradėjo retėti. Netekę kantrybės kai kurie, matyt, patraukė į Vokietiją. Nesigirdėjo, ką žmonės veikia Vištyčio, Pavištyčio apylinkėse, kur dar pavasarį mudu su kaimynu Pauliumi Getceitu buvome nuvežę atsišaukimų, kad gyventojai nesitrauktų iš gimtinės. Į kaimus iš savo namų pabėgusiems miestiečiams, vėstant rudens orams, iš šaltų šalinių teko grįžti į miestą.

Mes taip pat atsidūrėme Kybartuose ir, žinoma, ieškojome vietos, kur galėtume pasislėpti. Daugybė butų buvo tušti, gyventojai savanoriškai arba išginti vokiečių buvo juos apleidę. Kadangi mūsų butas buvo pačiame miesto centre, nedrįsome jame gyventi. Saugesnę vietą suradome Tarklerynėje, apsistojome Simokaičių (mano bendraklasio) bute. Gretimame name buvo nemažas rūsys, ten pasirinkome slėptuvės vietą. Tvarte radome paliktą karvę, nes šeimininkai buvo išsikėlę pas gimines arčiau Vilkaviškio.

Belaukiant ofenzyvos (kariuomenės puolimo – red. pastaba), pradėjo labai trūkti maisto, todėl nusprendėme karvutę papjauti. Mėsos buvo labai daug, tad jai sūdyti druskos net iš žmonių reikėjo prašyti. Kadangi daugelis jų taip pat jau stokojo maisto, mėsa dalijomės.

Netrukus tarybiniai kariai įžengė į Kybartus. Vieną dieną, mamytei verdant didžkukulius, įėjęs į butą rusų kariškis paklausė, kas yra verdama. Mamytę atsakė, kad cepelinai. Kareivis atkišo maistui skirtą karišką katiliuką. Kai mamytė į jį prikrėtė cepelinų, rusas pasakė: „Teper do samovo Berlina!“ – ir išėjo. Vėliau dažnai juokaudavome, kad rusai mūsų „cepelinais“ skrido į Berlyną.

Kai fronto ugnis persirito į Vokietijos pusę, Kybartų pakraštyje vienur kitur matėme nušautų vokiečių kūnų (dažniausiai be batų). Taip pat pievose gulėjo negyvos arba sužeistos karvės. Tai buvo beauštančios karo pabaigos pasekmės, o mes – jų stebėtojai. Tuo metu mūsų šeima išgyveno ir tėvelio netektį.

Laukėme karo pabaigos. Eitkūnai jau nerūpėjo – jie tikriausiai irgi buvo gerokai ištuštėję, be to, ten galėjo būti daugybė atvykėlių iš Rytų.

Nežinomybė, abuojumas, miglota ateitis, vargas, nerimas alino žmones. Kas meldėsi, kas keikėsi, spjaudėsi ar ašarojo... Gyventi norėjo visi.



Vytautas JAKELAITIS

Buvęs kybartietis






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis gydytojas savęs be medicinos neįsivaizduoja
* Naujų nesutarimų fone prisimintos senos nuoskaudos
* Vilkaviškio mieste siaučia vandalai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas