„Santaka“ / Kito link...

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-09-13 06:51

Dalinkitės:  


Kito link...

Ne bendruomenės namai telkia bendruomenę



Gavau keletą laiškų su klausimu, kodėl „Santakoje“ nebeliko skyrelio „Kito link...“ Smagu. Vadinasi, žmonėms to reikia. Skubu pranešti, kad vasaros atostogoms pasibaigus vėl sugrįžtame prie įprasto gyvenimo ritmo ir skaitytojų pamėgto skyrelio.

Praeitą savaitgalį Keturvalakių 400 metų jubiliejui skirtoje konferencijoje teko skaityti pranešimą. Kai kurios mintys, manau, yra aktualios ne tik mūsų miestelio žmonėms, bet galbūt ir kitiems laikraščio skaitytojams.



Žmogus pajėgus jausti giliau

Keliaudami dviračiais po Keturvalakių kraštą turėjome galimybę pamatyti visas seniūnijos bendruomenes. Jos gana skirtingos, nors turi ir panašumų. Daugelis remontuoja senus pastatus, kad juose galėtų įsikurti vietos bendruomenės ir vykti įvairi veikla. Tačiau šalia nežymių bendruomeniškumo ženklų išlieka labai stiprus sąstingio ir individualistinio mąstymo elementas, kuris yra labai priešingas Sąjūdžio, atgimimo ir išjudėjimo minčiai.

Jei vietovėje nebuvo veiklos, kuri jungė ten gyvenančius žmones, kažin ar bendruomenės namai taps gyvu centru, kai jie bus suremontuoti. Gyvai idėjai ir minčiai realizuoti iš principo nereikia specialių namų, nes ne jie sutelkia bendruomenę, o bendruomenė padaro juos gyvus.

Keletą metų stebėdamas ir pats dalyvaudamas bendruomenių gyvenime matau, kad daugelis veiklų yra atsitiktinės ir šventinės, nėra nuoseklaus planavimo. Labai daug pataikavimo ne aukščiausios kultūros žmogaus skoniui, ir visa tai, kas veda į gilesnius asmenybės lygmenis, dažnai pavadinama per sunkiu dalyku paprastam kaimo žmogui. Tačiau su tuo sutinkti nenoriu, nes kaime gyvenantis žmogus yra pajėgus jausti ir eiti gilyn, juolab, kad čia yra kuriančių, mąstančių, neskubančių iškart vartoti žmonių. Nors esame įpratę prie veiksmo scenarijaus, kviečiu nebijoti ramių stabtelėjimų prie ramaus teksto, aukštesnės nei vestuvinių ansamblių muzikos. Tas duoda daug gelmės, atveria pokalbiams apie tai, kas žmogui svarbiausia.

Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė savo straipsnyje knygoje „Nerimas“ sako, jog bendras reikalas nepajėgia mūsų sušaukti. Norisi jai pritarti, kai visur ir visada matome beveik tuos pačius veidus. Nemažą dalį žmonių vis tik sušaukia bendras reikalas. Čia galima pasitelkti du pavyzdžius: kai bendruomenė pasirūpina vienišu mirusiu žmogumi ir kai reikia aptarti, pavyzdžiui, aktualų bažnyčios šildymo sistemos remonto klausimą.

Kaip parapijos klebonas turiu pasakyti, kad žmonės yra jautrūs, supratingi ir atsiliepiantys.



Kaip kviečiame?

Kai šiandien vis dėlto esame labiau individualistinio, nei bendruomeninio mąstymo, keliu klausimą, o kaip žmonės šaukiami bendram reikalui?

Laikas, kad žmogus turi susiprasti pats, manau, jau praėjo. Dauguma žmonių dar yra kuklūs, kompleksuoti, ir prie jų prieiti galima tik asmeniškai užkalbinant, neapsiribojant patogių žmonių būreliu ar tais, kurie niekada neatsisako pagelbėti. Kai kartais skundžiamės, jog žmonės neatsiliepia, jie atsako, kad „manęs niekas neprašė“.

Bendruomenės telkimas prasideda nuo užkalbinimo ir padėjimo suprasti, kad mums kartu bus smagiau. Taip atsiranda pasitikėjimas, kuris neatsiejamas nuo tikėjimo – žmogui jis įsikūnija ne tik Dievo, bet ir kito žmogaus veide.



Apie kultūrą ir renginius

Nenorėčiau sumenkinti bendruomenių švenčių, tačiau jos neturi būti tik primityviu žemesnių jausmų patenkinimu. Pats jausdamas, jog galiu prisidėti savo talentais, pažįstamais žmonėmis bei idėjomis, kviečiu nebijoti to, kas brandu, kas žmogaus dvasią pakelia ir ilgam išlaiko širdyje šviesą.

Kaip galimybė čia nušvinta šiandien matytas spektaklis, kilęs iš donelaitikos projekto, suruošta paroda, Karklinių Reginos pirmoji poezijos knyga, mokinių piešiniai ant mokyklos kelio, pagaliau ir miestelio jubiliejui skirta konferencija. Tai ženklai, kurie liudija, kad kultūros kartelę sau galime kelti aukščiau, kad nereikės pakelto balso ar kiekvieną kartą kažko pasamdyto už pinigus, nes patys išdrįsime kurti ir vis labiau atverti savo širdis, kuriose tikrai yra labai daug lobių. Svarbu nebijoti ir be reikalo nesijaudinti dėl to, kaip mane vertins ir kaip į mane pažiūrės kiti.



Jei senas galėtų, o jaunas mokėtų...

Turime daug šaunaus jaunimo, kuris mąsto ir, priešingai nei anksčiau, drįsta klausti bei replikuoti. Kas jaunam atrodo ranka pasiekiama, didesnės patirties akiratyje kelia nemažai abejonių.

Laimei, didesnę pusę dienos vaikai praleidžia mokykloje su itin kokybiška įvairiopa veikla, tačiau kas dar, be mokyklos, pasiūloma jaunimui, kokios jiems sudarytos galimybės bendrauti, švęsti ar net linksmintis? Tų sąlygų nėra.

Vienoje bendruomenėje jaunimas glaudžiasi parduotuvėje, nes pardavėja turi pedagoginių „prieskonių“, o daugeliu atvejų skamba buteliai stotelėse, paežerėse ar net tam visai netinkamose sakraliose vietose. Kai jauniems pritaikytinų namų durys uždarytos, tuomet jiems „tenka“ žiemą pasikurstyti ugnį valstybės saugomo svirno lentomis. O tai jau rimtas signalas, kad jaunimui nėra vietos susirinkti ir mokytis kultūringai būti.

Kviečiu jaunimu pasitikėti, leisti jam prisiimti atsakomybę.

Štai kad ir jubiliejui rengta šventė. Ar buvo klausta Keturvalakių jaunimo, kas jiems būtų įdomu, kokios grupės koncerto jie norėtų? Jie tikrai būtų atsakę.

Mūsų, suaugusiųjų, kritiškas žvilgsnis ir jaunimo idėjos gali atnešti jutimą, jog čia gyventi gera ir yra ką veikti.



Nebijokime savarankiškai mąstančių

Džiaugiuosi, kad pavyksta rasti kalbą su atsakingais asmenimis: seniūnu, mokyklos direktore, bendruomenių vadovais, tačiau jaučiu trūkumą išankstinio planavimo, idėjų išnešiojimo, apsikeitimo svajonėmis, kas padėtų labiau subrandinti mintis. Metų plano turėjimas ir kiekvieno iš mūsų atskirų pareigų prisiėmimas bei tapimas už jas atsakingo, mus tik labiau suvienytų ir jungtų. Neturėtume vieni kitų šalintis ir bijoti, nepriklausomai nuo to, kokia mūsų praeitis ar asmeninės dabarties tikrovė.

Rengiant didesnį renginį ar šventę, būtina įvairių žmonių nuomonių analizė. Antraip veiklos jungs tik labai ribotą skaičių žmonių arba tai bus masiškesni, bet, deja, vienkartiniai susitikimai, kurie mūsų nepadarys bendruomene – žmonėmis, turinčiais ką nors bendro.

Labai svarbu jausti, ar galiu būti vadovas, ar galiu būti tik puikus komandos narys kitam vadovaujant, nes vykdyti jau parengtų projektų eina tik vidutiniai, savų idėjų stokojantys asmenys. Mums labai reikia savarankiškai mąstančių žmonių. Ir laimė, kad tokių turime, tik nebijokime jų.



Pora išvadų

Pirma. Atsakymas į visa tai, ką pasakiau, yra nepakeliamai sunkus: telkti patinkančius ir nepatinkančius, savus ir nesavus, vadinasi, atsisakyti savo ambicijų, savo paties siekių, matyti tikslą už savęs ir gal net be savęs. Tai reiškia turėti galią ir nesinaudoti ja savo tikslams.

Antra. Motinos Teresės žurnalistas klausė: „Pasaulis toks baisus, kaip jį padaryti geresnį?“, o ji atsakė: „Pradėk nuo savęs, ir pasaulis pasidarys geresnis.“

Mano mintys tegul neužgauna ko nors asmeniškai. Tenorėjau pasakyti, kad esu pasirengęs dėl šios vietos, kurioje šiandien dirbu, kuri man brangi, padaryti tai, ką galiu geriausio. Nieko negaliu padaryti vienas. Kviečiu telktis, tartis, derintis, planuoti, detalizuoti, pasitikėti ir kurti, kad čia mums būtų gera gyventi, kad čia galėtume kalbėtis atvirai, ramiai ir su pagarba.



Kun. Rytis BALTRUŠAITIS

Keturvalakių parapijos klebonas






Skyrelio skaitytojai ir toliau kviečiami klausti, diskutuoti, išsakyti savo nuomonę įvairiomis temomis.

Tai padaryti galite siųsdami laiškus el. paštu keturvalakiuparapija@gmail.com arba pašto adresu: Kun. Ryčiui Baltrušaičiui, Keturvalakių mstl., 70321 Vilkaviškio r.







Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas