„Santaka“ / Paauglė prakalbino kankles ir įžvelgė istoriją vandenyje

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-08-12 06:58

Dalinkitės:  


Justė Lažauninkaitė žino ir nuoseklaus darbo, ir pergalių skonį.
Nuotr. iš asmeninio J. Lažauninkaitės albumo.

Paauglė prakalbino kankles ir įžvelgė istoriją vandenyje

Renata VITKAUSKIENĖ

Vilkaviškietei Justei LAŽAUNINKAITEI dar tik 13 metų, bet ji jau pelniusi aukštus įvertinimus respublikiniame J. Švedo tautinių instrumentų atlikėjų konkurse, yra tapusi 42-ojo tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkurso nacionalinio etapo antrosios vietos laimėtoja. Mergaitė mokosi šokti, jau aplankė ne vieną užsienio šalį, sakosi viskam turinti laiko ir... yra abejinga mobiliajam telefonui.



„Man laiko visada viskam užtenka“

Pažinties su Juste pradžia suintrigavo tuo, kad paauglė, priešingai nei daugelis jos bendraamžių, yra nepasiekiama mobiliuoju telefonu. Kad dukra nėra prilipusi prie telefono ir kompiuterio, patvirtino ir jos mama Aira Lažauninkienė.

Šešias klases Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinėje mokykloje baigusi mergaitė kalba apie kūrinių aranžavimo teikiamą malonumą, apie kanklių korpusus, kietas ir minkštas šio instrumento stygas. Trylikametė vien dešimtukais baigė Vilkaviškio muzikos mokykloje dėstomą kanklių programą. Tačiau su šia įstaiga mokinė neatsisveikino. Ji apsisprendė dar porą metų mokytis pagal išplėstinio ugdymo kanklių programą.

Bendrojo lavinimo dalykai Justei sekasi taip pat gerai – metiniai įvertinimai svyruoja nuo 8 iki 10 balų. Dar mergaitė pasakoja lankiusi anglų kalbos stovyklą Marijampolėje, pučiamųjų orkestrą Salomėjos Nėries pagrindinėje mokykloje, metus mokiusis baleto, devinti metai šokanti kolektyve „Vyželė“. Šiemet J. Lažauninkaitė tapo 42-ojo tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkurso nacionalinio etapo antrosios vietos laimėtoja. Tačiau net ir turėdama tiek įvairių veiklų, ji sako: „Man laiko visada viskam užtenka. Spėju viską.“



Geriausieji konkurse neverkia

Respublikinis J. Švedo tautinių instrumentų atlikėjų konkursas, anot Justės, yra tarsi jaunųjų muzikantų olimpiada. Jis sukviečia kanklininkes, birbynininkus, lumzdelininkus, skrabalininkus. Į Vilniuje vykusį respublikinį konkurso etapą patekę atlikėjai žinojo, kad kompetentinga komisija vertins jų programos sudėtingumą, spalvingumą, techninį įvairumą, jaunųjų muzikantų emocingumą, laisvumą, garso formavimą. Justė buvo patyrusi, kad vien puiki atlikimo technika palankios vertintojų nuomonės negarantuoja. Labai svarbu, ar skambinamas kūrinys yra tapęs jauno atlikėjo savastimi. „Grodama turi apie nieką negalvoti. Pati ranka griebia už reikalingos stygos, taip gerai turi būti išmokęs natas“, – kalbėjo J. Lažauninkaitė.

Jai antrino mama, sakydama, kad komisijos nariai perpranta jauną žmogų, įžvelgia, kaip jis grodamas jaučiasi, ar pasitiki savimi, ar yra ramus. Nei prieš pasirodymą, nei po jo ašaromis apsipylę konkursantai aukštų vietų nepelno. Jaudulį nugalėjusi ir puikiai kankliavusi vilkaviškietė buvo įvertinta laureatės diplomu, kuris tarsi dar kartą įrodė, kad mergaitė ir jos mokytoja Raimonda Kurauskienė penkerius metus dirbo efektyviai.



Rutina ir „kalimas“ – ne jai

Be diplomo, Justė turi ir patirties, kaip įveikti muzikos mokyklą lankančius vaikus dažnai ištinkančią antrųjų metų krizę. Paauglė sako, kad kartais reikia leisti sau „iššokti“ iš įtemptos dienotvarkės rėmų ir kad nieko neatsitiks, jeigu kokią pamoką ir praleisi, pailsėsi. Ji prisipažino, jog būtent antrais metais ir pati kovojo su mintimi mesti muzikos pamokas. Tada mergaitė sakė atradusi kūrinių aranžavimo teikiamą malonumą, kai kanklėms skirtus kūrinius prisitaikydavo skambinti pianinu – ir atvirkščiai. O į trečią muzikos mokyklos klasę jau žygiavo su malonumu. Ir savo draugei sakiusi: „Metus pakentėk – ir vėl norėsi.“

Nors Justė dar visai jaunutė, tačiau bendraujant galima pajusti, kad ji žino, kas yra pažinimo džiaugsmas, laisvė priimti tam tikrus sprendimus, improvizuoti. Paauglė kalbėjo nemėgstanti „šalto kalimo“ ir pasakojo apie įdomias istorijos pamokas pagrindinėje mokykloje, kuriose buvo skatinama mąstyti ir diskutuoti. Mergaitė džiaugėsi Vilkaviškio muzikos mokyklos direktoriaus Artūro Pečkaičio bendravimu ir bendradarbiavimu su mokiniais. „Dabar vaikai gali pasijausti mažais menininkais“, – apie pozityvią atmosferą įstaigoje kalbėjo ir A. Lažauninkienė.

Paklausus, kodėl Justę leido į muzikos mokyklą, o joje rinkosi būtent kanklių programą, mama sakė esanti įsitikinusi, kad „prie muzikos prisilietę vaikai yra kitokie“. Be to, sužavėjęs profesionalus mokytojos R. Kurauskienės kankliavimas, daug įtakos turėjo pedagogės gebėjimas muzikavimu uždegti vaikus. O įnikus skambinti paaiškėjo ir dar vienas pasirinkto instrumento pliusas. Kanklės ypatingos tuo, kad net ir pirmosios naujo kūrinio grojimo pamokos, akordų „zulinimas“ neerzina priverstų to klausytis Justės tėčio ir brolio, net ir netobula liaudies instrumento melodija skamba maloniai ir neįkyriai.



Vanduo – tarsi laikmena

Lažauninkų šeimą ir tėčio pusės gimines nudžiugino Justės sėkmė 42-ojo tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkurso nacionaliniame etape, kur šeštokei skirta antroji vieta. Šiemetinio konkurso tema buvo „Parašyk laišką, kuo brangus vanduo“.

Į šį klausimą atsakymo ieškančios paauglės mintyse iškilo skaudaus tėčio giminės istorijos fragmento – tremties – detalės. Remdamasi močiutės pasakojimu, giminės istoriją įamžinusia knyga „Iš kur aš?“, lietuvių kalbos mokytojos Eglės Domantienės padedama Justė parašė laišką seneliui, išgyvenusiam tremtinio dalią. Mintimis su juo kalbėdamasi, įpindama šulinio, tvenkinio, ištirpinto sniego motyvus mergaitė gebėjo perteikti paprastų buities smulkmenų žavesį ir tremtinį kamavusio troškulio siaubą. Vandenį šeštokė suvokė tarytum kokią amžiną laikmeną: „Kiekvienas iš Tavo gimtosios žemės išsisunkęs vandens lašelis – tai tarsi vis kitas likimas, kitas gyvenimas, kuris galbūt nebuvo niekam papasakotas.“

Justės laiškas nepretenduoja vadintis tikslius istorinius faktus perteikiančiu tekstu. To ir nesiekta, nes šiame konkurse buvo stengiamasi ugdyti jaunų žmonių kūrybiškumą, gebėjimą tiksliai ir taikliai reikšti savo mintis. J. Lažauninkaitės rašinio stiprybė – taikliai parinktos ir į ryškius epizodus įpintos, stiprias emocijas keliančios detalės.






Labas, seneli,



seniai Tau rašiau... Bet juk Tu nepyksti? Tu žinai, kad rašau Tau tuomet, kai susikaupia įvairiausių minčių, kai mano galvoje jau netelpa neatsakyti klausimai. Nors Tu ir neturi galimybės atsakyti į juos, bet, pasikalbėjusi su Tavimi kad ir popieriaus lape, pasijuntu geriau, nuskaidrėja mano siela, prašviesėja mintys...

Kai mokytoja pasiūlė pasvarstyti, kuo brangus yra vanduo, sutrikau – man jis neatrodė brangus. Bet staiga dingtelėjo mintis apie Tave. Kaip Tu atsakytum į šį klausimą? Prisimenu tavo žodžius: „Žmonių gyvenimai skiriasi, kaip ir vandens telkiniai.“ Vadinasi, vieni savo gyvenimą gali palyginti su šėlstančia jūra, kiti su raibuliuojančiu ežeru, dar kiti su čiurlenančiu upeliu arba su bala, o gal net su klampia pelke... Jeigu žmogaus gyvenimą galima lyginti su vandeniu, tai gal iš tikrųjų jis yra brangus? Koks vandens telkinys atspindi Tavo, seneli, gyvenimą?

Dažnai, važiuodama per Žaliosios kaimą, žvelgiu į laukus, kur stovėjo Tavo sodyba, į seną, bebaigiantį supūti ąžuolą ir mintimis sugrįžtu į praeitį. Ta praeitis atgimsta iš Tavo pasakojimų. Nukeliauju į Tavo vaikystės namus, kurie kažkada priklausė Tavo seneliams, o vėliau ten gyvenai Tu su savo tėvais. Gražus buvęs ūkis: už svirno tvenkinys, prie kurio Tu mėgai pasėdėti vakarais ir paklausyti varlių kvarteto, po darbų nusiplauti prakaitą, atsigaivinti. Turėjau laimę ir aš Tavo sodyboje apsilankyti... Tvenkinio vanduo nuo sumirkusių seno ąžuolo lapų pasidaręs tamsus. Bet kitam krante jis šviesesnis – ten įsibridę ajerai. Vaikščiodama po sodybą pasigedau šulinio ir mintimis bandžiau klausti Tavęs: ar šulinys, čia kažkada buvęs, turėjo medinę svirtį? Įsivaizdavau, kaip Tu, būdamas mano metų, nešei vandenį mažajam broliukui prausti, valgiui gaminti...

Nelemtas birželio 14-osios rytas sujaukė Tavo šeimos gyvenimą. Nieko blogo nenujausdamas ėjai per kaimą. Kaimo gale Tave sustabdė du kareiviai ir paprašė parodyti dokumentus, bet Tu jų nerodei. Kodėl? Jei būtum parodęs, galbūt niekas nebūtų iš Tavęs tyčiojęsis? Gal, bet greičiausiai tai nebūtų Tavęs išgelbėję… Aš suprantu, kaip Tau buvo sunku matyti tarp suimtųjų savo šeimos narius... Saulė leidosi. Kareiviai jus nuvedė į paupį. Visus suklupdė, liepė galvas palenkti prie vandens. Tu sakei, kad artimųjų veiduose, atsispindinčiuose vandenyje, matei skausmą… Nejaugi vanduo toks visagalis, kad gali atspindėti žmogaus jausmus, išgyvenimus? Staiga vanduo ėmė raibuliuoti – kareiviai jus pradėjo spardyti storapadžiais batais. Baigę tyčiotis sustatė į rikiuotę ir žygiavote į geležinkelio stotį…

…Tave paskyrė vagono vyresniuoju. Kaip močiutė pasakoja, Tau dar pasisekė, nes turėjai galimybę kiekvienoje stotelėje įkvėpti tyro oro, atsigerti vandens ir jo pargabenti į vagonus. Už tai Tau žmonės buvo labai dėkingi. Bet vieną kartą, nuvažiavus, kaip tau atrodė, kokį tūkstantį kilometrų, vienoje stotelėje kareivis pasakė, kad vanduo jums nepriklauso. Tu griebei saujomis sniegą ir rijai jį dideliais kąsniais. Po to atsinešei iš vagono kibirą ir prigrūdai jį pilną sniego. Kas gali nustatyti, kokia to ištirpusio sniego lašelio vertė? Pati didžiausia, nes matuojama žmonių gyvenimais.

Vis mąstau, kiek daug reikėjo tau iškentėti, kol grįžai į gimtinę, į savo kaimą ir atsigėrei gėlo ir tyro vandens iš savo šulinio. Kiekvienas iš Tavo gimtosios žemės išsisunkęs vandens lašelis – tai tarsi vis kitas likimas, kitas gyvenimas, kuris galbūt nebuvo niekam papasakotas. Bet dėl to ne mažiau brangus ir prasmingas.

Pasikalbėjusi su tavimi, seneli, galiu pasakyti – aš žinau, kuo brangus vanduo. Vanduo – tai gyvenimas. Ar yra sukurta kas nors vertingesnio?



Tavo Justė







Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas