Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-03-03 18:21

---

Šešiasdešimties metų vestuvių jubiliejų minintys Salomėja ir Jurgis Grigaičiai sakė, kad jiems gera, kai yra vienas šalia kito.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Šešiasdešimt kartu praleistų metų – tokiu gražiu turtu gali pasigirti Salomėja ir Jurgis Grigaičiai, gyvenantys Sūdavos kaime (Klausučių sen.). Kovo 4-ąją jie švenčia savo deimantines vestuves.

Augo viename kaime

Salomėja ir Jurgis nuo mažens gyveno viename Rudžių kaime, prie Šešupės, visai netoli vienas nuo kito.

– Aš baigiau keturias klases, o ji tada pradėjo mokslus. Eidavau į biblioteką mainyti knygų. Jau tada ją nužiūrėjau, kaip dabar sako, „pakabinau“, – linksmai pasakojo Jurgis ir abu su žmona smagiai nusijuokė. – Tada man buvo gal dvylika.

– Metai bėgo, ir gyvenimai susijungė. Ištekėjau, kai man buvo aštuoniolika, jam – dvidešimt dveji. Dabar – jau šešiasdešimt metelių kartu, – kalbėjo S.Grigaitienė.

Salomėja buvo vienturtė, bet mama užaugino dar vieną mergaitę, mažą likusią našlaite. O Jurgis kilo iš daugiavaikės šeimos: be jo, namuose augo dar keturi vaikai.



Dešimtmetis Sibire

Netrukus jauniesiems Grigaičiams gimė dukra. Giedrių kaime gyvenanti jų pirmagimė Aldona Naumavičienė šiemet jau švęs savo 60-ąjį gimtadienį.

Kai Aldonai buvo dveji metukai, visa šeima buvo išvežta į Sibirą. Tai buvo sunkiausias laikotarpis bendrame jų kelyje.

– Vaikas mažas, o nepriteklius, duonelės nebuvo: du šimtai gramų duonos nedarbingam, darbingam – daugiau. Bet paskui „užsigrūdinome“, neprapuolėme – juk, žinot, lietuviai... Ir mes dar ne į pačią peklą, ne į ledynus patekome. Pasisodinome bulvių, įsitaisėme karvutę, – tremtyje praleistas dienas prisiminė Salomėja.

Pradžioje šeima buvo įkurdinta blakių pilname bendrabutyje, bet netrukus pasistatė dviejų galų trobą. Sibire gimė ir vidurinysis Aldonos brolis Juozas.

Salomėja iki sūnaus gimimo daugiau dirbo miškuose, o Jurgis – iš pradžių statybose, vėliau – kalviu. Po penkerių metų buvo paskirtas brigadininku.

Tremtyje Grigaičiai praleido visą dešimtmetį.

Dar kartą į Sibirą Jurgis su sūnumi važiavo 1989 metais – iš šiaurės į Lietuvą parvežė Salomėjos mamos palaikus.



Darbo nevengė

1958 m. grįžusi į Lietuvą Grigaičių šeima įsikūrė tėviškėje – trobesiai dar nebuvo nugriauti ir viename gale galėjo gyventi. Vėl buvo nelengva. Anot šeimininkų, nebuvo nė kur atsisėsti, nė kur atsigulti. Reikėjo ir naujų langų, lubų, buvo išgriautos krosnys.

Lietuvoje gimė ir trečias, jauniausias Grigaičių vaikas – pagrandukas Kazys. Salomėja pradėjo dirbti lauko brigadoje, o Jurgis su svainiu Arminų kolūkyje įsirengė dirbtuves ir ėmėsi remontuoti techniką. Dirbo ir kombainininku, traktorininku.

S.Grigaitienė pasakojo, kad jos Jurgis visuomet buvo labai darbštus. Tai patvirtina ir daugybė apdovanojimų, gautų už gerą darbą.

Jurgis nagingas buvo ir namie: vis ką nors knibinėdavo, taisė. Jei sugenda koks mechanizmas, vyras ir dabar mielai imasi jį taisyti.

Salomėja vyrui darbštumu nenusileido – ji mėgo megzti, siuvinėti. Daug gražių jos rankdarbių yra ir Vilkaviškio krašto muziejuje. Dabar moteris sako jau tiek nebemezganti, bet Jurgiui atrodo kitaip.

– Ir dabar mezga – per dieną, ir dar vakare. Tai kojinėles anūkui, tai kokią skraistę... O aš draudžiu – taigi pasiilsėti reikia, vis tiek rankos pakeltos. O paskui širdelei atsiliepia, – nepiktai žmoną barė J.Grigaitis.



Per mažai pakantumo

Deimantines vestuves švenčiantys Grigaičiai stebėjosi, kodėl dabar tiek daug skyrybų. Jų nuomone, jauni žmonės per mažai vienas kitam pakantūs, nenori nusileisti, per mažai gerbia vienas kitą.

– Betgi apsivedei – ir kitas lapas atvirsta. Taip nebus, kaip iki vestuvių buvo. Atsiranda sunkumų, reikia galvoti, iš ko gyventi. O jauni dabar nori lakstyti. Anksčiau žmonės buvo papratę daugiau dirbti, o dabar labiau – trali vali... – galva lingavo Jurgis.

Grigaičiai tvirtino, kad per tokį ilgą laiką jų šeimoje nebuvo didelių pykčių.

– Nereikėjo man bėgti iš namų nė karto. Na, gyvenime visko būna, ir šventieji, sako, danguj susipyksta.

Bet nereikia kerštauti, nereikia vienas kito skriausti: pasisakei po žodį, pasibučiavai – ir vėl toliau žygiuok, – paprastą gyvenimo išmintį dėstė Salomėja.

Abu Grigaičiai džiaugėsi, kad kartu nugyventas šešiasdešimtmetis neprailgo, priešingai, anot jų, drauge – vis smagiau. Jau daugiau nei pusę amžiaus kartu gyvenančią porą dabar džiugina ir gražus atžalynas: penki anūkai bei keturi proanūkiai.

Pas Grigaičius lankėmės per pačias Užgavėnes. Mums besikalbant namus su dainomis užgriuvo mažieji vietiniai „čigonai“. Pasivaišinę Salomėjos keptomis gardžiomis spurgomis jie išeidami palinkėjo: „Sėkmės, laimės, džiaugsmo ir meilės!“

To paties šiems žmonėms galima palinkėti ir deimantinių vestuvių proga. Nors žiūrėdamas, kaip atidžiai Salomėja vis pataiso vyro baltinius, kaip švelniai jis suima žmonos ranką, supranti – gražūs jausmai per daugelį metų šeimoje ir taip neišblėso.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---