„Santaka“ / Dramatiško likimo poeto pėdsakais

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-07-24 22:23

Dalinkitės:  


Tais neramiais laikais K. Kubilinskas stengėsi padėti savo tėvams, išsaugoti šeimą. Nuotraukoje: sūnus Eugenijus, žmona Aleksandra ir dukra Violeta.

Dramatiško likimo poeto pėdsakais

Liudija dokumentai

Abu draugai, poetai Kostas Kubilinskas ir Algirdas Skinkys, įstoję į partizanų gretas gavo Kapso ir Vilnies slapyvardžius. Varno ir Ryto slapyvardžiais juos įvardijo saugumiečiai.

Pateikdamas dviejų dokumentų – partizano Liongino Baliukevičius-Dzūko dienoraščio ir KGB raportų – ištraukas, noriu supažindinti skaitytoją su dramatiškos istorijos eiga. Kartu primenu, kad Seimas yra priėmęs nutarimą, jog tik teismas gali įrodyti asmens kaltumą, nes KGB dokumentai nėra kaltumo įrodymo pagrindas.

Iš dienoraščio užrašų


Partizano L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje rašoma: „Garbiniuotas poetas (Kapsas) neapsisprendžia, ar likti pas mus. Jis galvoja ir galvoja, bet prieina prie to paties punkto – pas mus jokiu būdu nelikti. Kiekvienam brangus savas kailis.

„Ateisime visi ligi vieno

Nuo Mūšos, Neries ir Lėvens,

Kol mūsų arterijom ir venom

Prabočių kraujas dar

srovens...“

Štai Kapso žodžiai, bet dabar to įrodyti nesiryžta... Galbūt mes nepajėgiame suprasti plačių jo poetinių „polėkių“. Mūsų poetas teisinasi, jog jis norįs išlaikyti savo kūrybą, savo šeimą.

Vakar beveik visą dieną „pradiskutavome“ su Kapsu. Jis sakė nenorįs įstoti į mūsų eiles, bijodamas pražudyti savo šeimą. Deja, jo visi argumentai subyrėdavo, atsimušę į mūsų priekaištus. Jis, pavyzdžiui, sakėsi gyvenąs tik dėl kūrybos. Kūryba esanti aukščiausias jo tikslas. Kodėl jam gali būti šeima brangesnė už mūsų visų šeimas?

Su poetu retkarčiais mes imame ginčytis. Kapsas, pats save teisindamas, gina rašytojus. Jo nuomone, reikia stengtis „išlikti“. O kai išliksi, tada galėsi duoti tautai gero, t. y. savo kūrybą. Žinoma, dalis tiesos čia yra. Mano manymu, jie visi gali taikstytis, bet kartu ir veikti prieš okupantą. Kapsas ir Vilnis dažnai tvirtina: štai, girdi, pražuvo Antanas Miškinis, ir kas iš to. Bet Kapsas ir Vilnis pamiršo, kad šitas žuvęs Miškinis tapo mums dar brangesnis. Jo pavyzdys liks amžinai šviečiančia žvaigžde, kuri ir ateinančioms kartoms švies ir minės, kaip reikia gintis nuo užpuolikų.

Kapsas prieš kelias dienas išvažiavo. Parašė apie 450 posmų „Raudonojo rojaus“. Už kokios savaitės žadėjo atvežti popieriaus. Galas žino, jis dar į tėviškę nuvyko, užuot būtų pasistengęs mums greičiau popierių atgabenti.

Nutarėme kuo skubiau išleisti biuletenį, skirtą specialiai inteligentijai. Biuletenyje turėjo būti paliesti įvairūs nesklandumai, pasitaikę partizanų gyvenime ir taip dažnai klaidinę mūsų žmones, įvairūs gandai ir pan. Turėjo būti išaiškinta, kodėl dar vis pasitaiko dėmių, juodinančių mūsų organizaciją.

Tame pokalbyje dalyvavom Kariūnas, Vilnis, Kapsas ir aš. Visi kalbėjome su užsidegimu (bent man taip atrodė). Nutarėm: Kariūnas parašys įžangą, Kapsas paruoš temą „Bolševikinė literatūra ir mūsų inteligentija“, Vilnis duos ką iš lyrikos.

Užklupo mūsų bunkerius. Žuvo visi. Prieš akis stovi Žaibas ir juokiasi, truputį liūdnas Kariūnas, vos spėjęs įstoti į partizanus Vilnis, Kapsas, Vanagas. Betgi vienas dalykas atkreipia mūsų dėmesį. Žmonės pašnibždom kalba, kad pirmadienį apie 10 val. ryto Takniškių kaimo vieškeliais matę bėgant du civilius Alytaus link. Abu buvę tik su švarkais ir labai skubėję. Aš iš pradžių nieko neįtariau. Tačiau Vieversys tuojau pastebi, ar negalėjo Kapsas ir Vilnis nušauti miegantį Kariūną ir pabėgti į Alytų? Ne, jie negalėjo išduoti. Juk jie abu poetai, abu inteligentai, abu sielojosi mūsų tautos likimu. Norėdami sunaikinti apygardos štabą, jie, o ypač Kapsas, juk turėjo geresnių progų. Aš nesu literatūros kritikas, tačiau tai, ką jie turėjo atsivežę, buvo sukurta širdies, o ne liežuvio. Juk Kapsas taip nuoširdžiai rašė „Raudonąjį rojų“. Kuo gi reiktų pasitikėti, jeigu tokie žmonės išduoda?

Pradedu analizuoti Kapsą ir Vilnį ir vis tiek negaliu jokiu būdu tuo patikėti. Kapsas visada sakydavo, jog aukščiausias tikslas – kūryba, visa kita – šalutiniai dalykai. „Dėl kūrybos galima viską padaryti“, – kartodavo Kapsas.

Kapso nuotaika keisdavosi į dieną keletą kartų. Kartais, žiūrėk, jis linksmas, dirba noriai, o kartais krinta į tokį nusiminimą, jog sunku į jį būdavo žiūrėti. Atsigulęs ilgai neužmigdavo ir mąstydavo. Atrodė, tarytum nuolat su savimi kovodavo“ (ištraukos iš L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio žurnale „Laisvės kovų archyvas“, 1993 m.).



Ką byloja archyvai


Varnas (K. Kubilinskas) raportus saugumui pateikdavo tartum iš šalies, aprašydamas Kosto, t. y. savo paties, savijautą, abejones ir nuotaikas, kurios anaiptol nebuvo vienareikšmės. Tačiau menkiausias dvejones KGB stengėsi išsklaidyti, sumaniai paakindama aistrą kūrybai ir pragmatizmą savo tikslams, tobulai panaudodama žmogiškąsias silpnybes.

Iš 1948 m. rugpjūčio 26 d. pranešimo: „1947 m. rudenį Kostas nusprendė dirbti mokytoju. Darbo vieta pasirinko Varėnos apskritį ir rugpjūčio pabaigoje išvažiavo į paskyrimo vietą – Lynežerį – ir kaip tik pakliuvo į banditų karalystę.“

Literatūros istorikas B. Kondrotas knygoje „Kūrėjų pėdsakais“ pateikia tokią versiją: „Karo metais abu (K. Kubilinskas ir A. Skinkys) buvo parašę ir išspausdinę patriotinių posmų, smerkiančių raudonąją invaziją. Sovietinis saugumas apie tai sužinojo (įskundė pavydus draugas L. S. – A. Žilinsko past.) ir 1946 m. pradėjo juos šantažuoti: turį išpirkti „kaltę“, kitaip keliaus į Sibirą arba bus sušaudyti. Jie, galbūt gerai nesuvokdami, ko iš jų pareikalaus šėtono tarnai, pasirinko išdavystės kelią, o paskui gailėjosi dėl savo judošiško poelgio.“

Iš dokumentų, kuriuose Varnas rašo: „Po kurio laiko Kostą aplankė vietinio banditų būrio vadas Gražuolis. Kostas jį pavaišino degtine ir panaudodamas neigiamus sovietų spaudos atsiliepimus pradėjo įrodinėti savo antisovietines nuotaikas. Kostas pareiškė, kad kai artimiau susipažins su pogrindžiu, žinoma, prisidės prie jo veiklos.

Balandžio pabaigoje Kostas sužinojo, kad bus apygardos suvažiavimas. Vanagas liepė atvesti ir Kostą. Vanagas daug protingesnis už kitus, platesnės erudicijos. Vanagas daug kalbėjo apie poeto atsakomybę prieš liaudį, apie lietuvio garbę ir sąžinę, ir jei dėl Kosto kaltės ar per neatsargumą nukentės pogrindis, jie bus priversti likviduoti ne tik jį, bet ir visą šeimą. Vanagas ir Dzūkas ilgai dar įkalbinėjo Kostą viską mesti ir ateiti į jų štabą vadovauti pogrindinei spaudai.

Skaitant žmogžudysčių žygdarbius, Kostui vietoje patriotizmo ir kūrybos, ko laukė Vanagas, prieš akis praėjo baisūs paveikslai su sušaudytų darbininkų šeimų klyksmu ir krauju aptaškytomis degančiomis sienomis. Kostas negalėjo įsivaizduoti, koks turėtų būti poetas, kuris pateisintų tokias žudynes.“

1948 m. gruodžio 7 d. Varnas rašė: „Vieno reikalauju: leisti vienam ar kartu su Jūsų darbuotojais nuvažiuoti pas tėvus ir kiek galima jiems padėti materialiai. Padėkite man, aš dabar turiu tris rūpesčius: tėvus, Jūsų užduotį ir poeziją. Jaučiu, kad sunaikinęs ir susprogdinęs bunkerį, aš tuo pačiu susprogdinsiu visas kliūtis į sovietinę literatūrą.“

Iš KGB pažymos: „Likvidavę Kariūną, agentai atėjo į Alytų, o po to su kariuomenės ir operatyvinių darbuotojų grupe grįžo į bunkerių rajoną ir atvedė kariuomenę prie Žaibo bunkerio“ (dokumentinės medžiagos ištraukos, pateiktos iš leidinio „Laisvės kovų archyvas“, 1993 m.).



Antanas ŽILINSKAS

Istorikas

Tęsinys. Spausdinta Nr. 82, 83.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas