„Santaka“ / Ant sugniaužto kumščio nenutūps drugelis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-07-22 06:37

Dalinkitės:  


Ant sugniaužto kumščio nenutūps drugelis

Du žmonės, didelis ir mažas, sėdėjo suglaudę pečius ražienomis pasišiaušusio lauko pakraštyje ir tyliai kalbėjosi.

– Tėtuk, atspėk, kiek spalvų turi vaivorykštė. Nežinai?

– O tu žinai?

– Aišku, žinau, kad šešias. Raudona, geltona, žalia ir... ir dar kažkokia...

Mažoji tėtuko draugė užvertusi galvutę įsižiūrėjo į vakarėjančio dangaus skliautą, kuriame tai priblėsdama, tai dar labiau sužėrėdama pulsavo Laumės juosta. Didžiulis spalvotas lankas apjuosė dangų tarsi nuostabi arka.

– O ar žinai, mažute, kodėl vaivorykštė dar vadinama Laumės juosta?

Mergytė klausiamai sužiuro į senelį. Jos išplėstose akutėse atsispindėjo dangaus skliauto spalvos.

– Ne, nežinau... – prisipažino ji. – Tai kodėl laumės?

– Labai senai gyveno tarpumiškėje prie šaltiniuoto upelio trys laumės, trys seserys...

– Tu man seki pasaką, – mažoji supratingai palingavo galvutę.

– Ne... Tikrai gyveno tos laumės ir ausdavo naktimis, kai niekas nematydavo, nuostabias juostas. Jas išskalaudavo skaidriame šaltinių vandenyje, kad spalvos išryškėtų, kad žaižaruotų kaip deimantai ir perlai.

– O kas yra perlai? – pertraukė senelio pasakojimą mažoji.

– Perlas – tai mažas mažas smėlio grūdelis, kurį šiltų, tolimų jūrų kriauklė pasigavo į savo geldelę. Kartą jūros vėžlys ją buvo iškėlęs į vandens paviršių ir kriauklelė pamatė saulę. Saulė jai taip patiko, kad nutarė pati turėti jūros dugne savo mažutę saulę. Ji pasigavo tą mažutę smėlio kruopelytę ir taip ją glaudė prie širdies, taip mylėjo, kad užsiaugino nuostabų perlą.

– Kaip užsiaugino? – nepatikėjo mažoji smalsuolė.

– Taip, kaip tave augina tavo mama. Ateis laikas, ir tu tapsi nuostabiu perlu...

– Tikrai? – nušvito mergytės veidukas.

– Tikrai tikrai... Bet tu man neleidi pasakyti, kaip ta laumių juosta atsirado danguje. Tai va, kai tik laumės patiesdavo savo naują juostą miško laukymėje, kad ji išdžiūtų, subėgdavo visi miško žvėreliai ir paukšteliai ja pasigrožėti. Besigrožėdami taip pripėduodavo, kad laumėms audėjėlėms tekdavo ją skalauti upelyje iš naujo. Ir taip kas naktį.

Vyriausioji laumė sugalvojo, ką daryti. Vos tik išskalavusios vandenyje, įsiūbavo seserys dar varvančią juostą ir švystelėjo aukštai į padangę. Ir sužėrėjo, visomis spalvų varsomis sutvisko danguje vaivorykštė, nuo tada dar ir Laumės juosta vadinama.

Pabodo mažajai klausytojai vienoje vietoje tupėti ir ji ėmė strikinėti kaip mažas stirniukas apie savo mamą. Greitai voratinklių gijomis aplipo jos suknutė, plaukai. Vienas mažas voriukas nusileido tiesiai ant jos riestos nosytės.

– Tėtuk, greičiau nuimk nuo manęs tuos vabalus, – ne juokais išsigando mažylė.

– Nurimk, tai tik maži voriukai. Laimei.

– Kieno laimei? – pasitikslino sunerimusi anūkėlė.

– Tavo, zuikuti, tavo.

– Aš ne zuikutis. Aš – Miglė, – dar nepraėjus baimei papūtė lūputes. – O kur voriukai skrenda ant tų plaukų? – sužiuro ji į padangėje plevėsuojančias voratinklių gijas.

– Jie skrenda ieškoti savo mamos. Matai, vieną naktį jų mama nupynė iš ploniausių gijų didelį tinklą ir išperėjo ant jo galybę mažų voriukų.

– Kaip išperėjo? – nepatikliai pakreipė į senelį galvutę mergytė.

– Taip, kaip višta. Juk matei, kaip močiutės raiboji daržinėje išperėjo pulkelį pūkuotų viščiukų.

Anūkėlė rimtai linktelėjo galvutę.

– Voriukų mama paliko savo vaikelius ant to tinklo tarsi lopšyje suptis, o pati ėmė austi kitą tinklą. Bet staiga pakilo vėjas, atplėšė voratinklį nuo krūmų šakų ir nunešė voriukus į padangę. Štai ir klajoja jie po laukus ir pievas ieškodami savo mamos.

– O mama jų neieško? – susirūpino mažoji.

– Ieško, bet kaip juos rasi – jie skraido, o mama per didelė skraidyti ant plonyčių gijų.

Staiga mergytė pamatė margaspalvį drugelį ir kliūdama už ražienų nusivijo jį. Senelis braukė nuo veido voratinklio gijas ir pats sau tyliai kartojo: „Laimei...“

Mergytė grįžo pas jį susikrimtusi, iš apmaudo vos sulaikydama ašaras – drugelis pabėgo.

– Nusiramink, prisėsk... Ir nepyk. Ant sugniaužto kumščio nenutūps drugelis. Jis jaučia tavo pyktį. Kai nusiraminsi, drugelis pats pas tave atskris, – aiškino senelis.

– Tikrai atskris? – nušvito anūkės veidelis.

Tarsi girdėdamas žmogaus žodžius, drugelis, apsukęs aplinkui didelį ratą, nutūpė ant greta augančios varnalėšos lapo. Mergytė sulaikiusi kvėpavimą apžiūrinėjo vos virpančius spalvotomis dėmėmis išmargintus sparnelius, šauniai užriestas ūselių antenas.

– Koks gražus! – negalėjo atsigėrėti mergytė. – Ar galiu jį paliesti, seneli?

– Gali, bet tada jis nuskris. Drugelis nemėgsta, kai jį liečia kiti.

– Bet aš jau nepikta, seneli, – mažoji neiškentusi švelniai paglostė drugelį.

Šis sumosavo margaspalviais sparneliais ir nuskriejo kartu su voriukais keliauninkais besileidžiančios saulės link.

Du žmonės, didelis ir mažas, sėdėjo lauko pakraštyje. Jie nuostabos ir susižavėjimo pilnomis akimis žiūrėjo į ryškiomis spalvomis žėrinčią vaivorykštę, į saulę, besileidžiančią už tų spalvotų vaivorykštės vartų, į padangėje plevėsuojančias voratinklių vėliavas...

Ir tikriausiai jie buvo laimingi.



Vytas DRUNIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas