„Santaka“ / V. Gustaitis: „Katedra – visų mūsų namai“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-07-12 06:42

Dalinkitės:  


Vilkaviškio dekanas Vytautas Gustaitis teigė esantis ramus dėl tikėjimo, nes už bažnyčios vairo stovi ne žmogus, o Dievas.

Autoriaus nuotr.


V. Gustaitis: „Katedra – visų mūsų namai“

Andrius GRYGELAITIS

Ketvirtadienį buvo minima Vilkaviškio katedros konsekracijos penkiolikos metų sukaktis. Ta proga aukotos šv. Mišios, kuriose buvo meldžiamasi už katedros statytojus bei rėmėjus. Sekmadienį vyko katedros konsekracijos metinių atlaidai.

Kaip per penkiolika metų keitėsi katedra ir kaip ji gyvuoja šiandien, kalbėjomės su Vilkaviškio dekanu Vytautu GUSTAIČIU.

– Kaip šiandien gyvena katedra? Kada buvo lengviau – dabar ar prieš penkiolika metų?

– Aš visuomet mėgstu sakyti, kad trys dalykai yra amžini: Dievas, paskalos ir remontai. Statyti katedrą buvo sunku, lygiai taip pat nelengva ją remontuoti. Jeigu bus viskas gerai, dar šiemet žadame ją šiek tiek sutvarkyti. Išlaikyti katedrą finansiškai kartais būna labai sunku. Vien šildymas kiek kainuoja! Deja, viskas tik brangsta. Gerai, kad yra nemažai gerų žmonių, kurie aukoja bažnyčiai. Mes visi esame jos rėmėjai. Turime visi suprasti, kad katedra – ne dekano. Ji – visų mūsų namai. O ar savo namams ko nors gailime? Jeigu katedra yra mūsų, tai turime ja ir rūpintis.

Tiesa, skųstis negaliu. Kai turime daugiau pinigų, daugiau už juos ir padarome, kai lėšų mažiau – mažiau ir darbų nudirbame. Dažnai žmonės bažnyčios lankymą atideda senatvei, kai nereikia niekur važiuoti, o ir pas juos svečiai lankosi vis rečiau. Dėl šios priežasties ir bažnyčios išlaikymas didele dalimi gula ant vyresnio amžiaus žmonių pečių. Jie su bažnyčia dalijasi tuo, ką turi.

– Ar galima teigti, kad per penkiolika metų Vilkaviškio katedra tapo gyventojų traukos centru?

– Sunku pasakyti. Galbūt į šį klausimą galėtų atsakyti kas nors iš šalies.

Šiandieną visi išgyvename dvasinių vertybių krizę. Visų pirma, rajonas sensta, daug jaunimo išvyksta į užsienį, mažėja gimstamumas. Sakyti, kad bažnyčią pradėjo lankyti daugiau žmonių, būtų netiesa. Galbūt katedra traukos centru tapo ta prasme, kad joje švenčiamos visos šventės, organizuojami renginiai. Katedroje vyksta ne tik religiniai renginiai, bet ir įvairūs koncertai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nesusiję su dvasiniais dalykais. Gyvenimas tiesiog verda.

Vis dėlto esu toks žmogus, kuriam niekada nebūna gana. Apskritai, mums, kunigams, visada norisi, kad žmonių į pamaldas ateitų daugiau, todėl šis troškimas mus ir veda į priekį, ragina viską daryti taip, kad žmogui maldos namuose būtų kuo geriau.

– Minėjote, kad katedroje vyksta renginiai, kurie iš pirmo žvilgsnio lyg ir nesusiję su dvasiniais dalykais. Ar tai neprieštarauja bažnyčios nuostatoms? O gal tai reiškia, kad katedra ir visa bažnyčia tampa pasaulietiškos?

– Aš visuomet sakau, kad žmogus ateina į bažnyčią ne tik dvasia, bet ir kūnu. Dėl to nenorėčiau ypač atskirti dvasinių ir iš pirmo žvilgsnio ne visai dvasinių dalykų. Jei žmogus, atėjęs į katedrą ir išklausęs joje vykusį koncertą, išeina nors truputį geresnis – reiškia, tikslas pasiektas. Jeigu jis jaučiasi šiek tiek pakylėtas, geresnės nuotaikos, kultūriškai praturtėjęs, manau, jog tai taip pat dvasiška.

Galvoju, kad užsidaryti ir virti tik savose sultyse būtų šiek tiek nemoralu. Be to, mūsų katedros puikios galimybės tam tikriems pasirodymams. Katedroje turime vienus iš geriausių vargonų šalyje. Pas mus vyko tarptautinis vargonų festivalis „Skamba Sūduvos vargonai“, grojo vieni geriausių vargonininkų Lietuvoje. Žmonėms tai patiko. Ir patys turime puikų vargonininką Saulių Bieliūną, kuris per įvairias iškilmes demonstruoja tikrąją didingą vargonų muziką.

– Bažnyčioje įprasta matyti vyresnio amžiaus žmones, o kaip reikalai su jaunimu?

– Mes darome viską, ką galime, kad tik daugiau žmonių lankytų bažnyčią. Vis dėlto negalime nieko versti, tai turi būti laisvas žmogaus apsisprendimas. Bažnyčia – tik varpas, kuris kviečia prisijungti, bet nuspręsti turi pats žmogus. Šiais laikais vaikams informacinės priemonės bei aplinka daro didžiulį poveikį. Neretai būna taip, kad paauglystės metais nesuvokdamas tikrovės žmogus ieško, kas yra lengviau, o ne kas geriau. Geras pavyzdys yra maži vaikai. Sėsdami prie stalo jie pirmiausia čiumpa saldainius ir tik po to galvoja apie sriubą ar mėsą. Augant jų supratimas keičiasi. Taip ir dvasinio gyvenimo kelionėje turime išmokti atsirinkti, kas mums naudinga labiausiai.

Šiandien mes esame atpratę nuo tokio pasaulio, koks buvo seniau. Mūsų seneliai eidami pėsčiomis viską suspėdavo, o dabar mes nebespėjame turėdami automobilius ir mobiliuosius telefonus. Tuoj nemokėsime elementaraus laiško parašyti. Mokykloje vaikai sprendžia testus, kuriuose jiems tereikia atsakymus pažymėti varnelėmis. Suformuluoti patiems sakinius daugeliui būna sunku. Mokykla dabar įsprausta į tam tikrus rėmus. Dvasiniai dalykai taip pat yra rėmuose. Dažnai tikėti į Dievą yra nepatogu.

– Norite pasakyti, kad tikėjimui yra iškilęs realus pavojus?

– Tikėjimas visais laikais buvo pavojuje. Pati žmogaus prigimtis maištinga. Mums, kai reikia ko nors atsisakyti, būna labai sunku. Pavyzdžiui, skusdamiesi, valgydami ar net skaitydami knygą mes kartu žiūrime ir televizorių ir t. t. Neturime laiko pabūti patys su savimi. Neturėdami laiko sau, neturėsime laiko pabūti ir su šalia esančiuoju, ir su Dievu. Dievas kalba labai garsiai, bet tik tyloje. Norėdami jį išgirsti, turime nurimti savo viduje. Dažnai mums to padaryti nepavyksta. Kodėl? Todėl, kad nepažįstame savęs ir vieni kitų. Kodėl šiais laikais taip dažnai išyra santuokos? Dėl tos pačios priežasties – žmonės nepažįsta ir nesistengia pažinti savo partnerio. Meilė dažnai suprantama tik kaip jausmas, o jausmai praeina. Tuokdamasis žmogus gauna dovaną – partnerį. Tik pažinęs dovaną žmogus supranta, kad tai yra pati didžiausia vertybė.

Kad šiuo metu išgyvename dvasinę krizę, tai faktas. Visgi į visa tai žiūriu be baimės. Visur būna pakilimų ir nuosmukių. Jeigu už bažnyčios vairo būtų žmogus – stipriai nerimaučiau. Kadangi dabar viskam vadovauja Dievas – aš ramus.

– Ne taip seniai Seime buvo iškeltas klausimas apie privalomas tikybos pamokas. Kaip manote, ar tai padėtų sutvirtinti tikėjimo pagrindus?

– Prie šio klausimo reikia prieiti pamažu ir labai atsargiai. Niekas neturi jaustis prievartaujamas.

Aš būčiau už tai, kad tiek tikybos pamokos, tiek etika būtų privalomos. Vieną pusmetį vaikai mokytųsi vienos disciplinos, kitą – kitos. Manau, jog svarbu supažindinti jauną žmogų su tikėjimo pagrindais, o paskui tegul jis pats sprendžia, kaip jam elgtis toliau. Didžiuojuosi, kad mūsų rajone per 70 procentų vaikų lanko tikybos pamokas. Vis dėlto konkurencija tarp tikybos ir etikos man nepatinka. Jaunuoliui turi būti svarbi tiek viena, tiek kita pamoka. Juolab kad abi jos neprieštarauja viena kitai, o eina greta.

Smagu būna, kai vaikai patys vieni kitiems perduoda gerąsias vertybes. Neseniai į Lietuvos jaunimo dienas buvo išvykę per 90 jaunų žmonių iš mūsų parapijos. Jiems ten labai patiko, visi grįžo kupini teigiamų emocijų. Jei laikui bėgant religija jiems taps atrama, jie ja pasidalys su savo bendraamžiais. Tikiuosi, kad taip ir bus.

Galiu drąsiai pasakyti, kad ne piniguose laimė. Turėdamas mažai pinigų žmogus gali būti daug laimingesnis už patį didžiausią turtuolį. Laimė – tai tikėjimas. Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą reikia iš naujo atsiversti ir tuomet jausiesi laimingas.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas