|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2006-02-27 18:59
Vaizdas pro viešbučio langą.Vytauto JANULEVIČIAUS nuotr. Eglė MIČIULIENĖ
Vis daugiau lietuvių gundosi pažiūrėti Venesuelai priklausančio rojaus kampelio. Neseniai iš ten grįžęs vilkaviškietis UAB „Vikompa“ direktorius Vytautas Janulevičius sakė, kad realybėje ne viskas taip gražu. Į egzotišką kelionę vyko V.Janulevičius, Vilkaviškio narų klubo vadovas, ir vilkaviškietis verslininkas, aktyvus nardytojas Arvydas Gražulis su žmona Lina. Juos keliauti pakvietė bendraminčiai nardytojai iš Šiaulių, Kauno, Vilniaus miestų. Su šia nardytojų grupe kontaktą prieš metus užmezgė A.Gražulis, kai buvo pakviestas ir vyko nardyti į Maldyvų salyną. Tiesa, nardyti šįkart teko mažiau nei ankstesnėse kelionėse. Be to, prie Margaritos salos neseniai buvo praūžusi didelė audra ir sudrumstusi vandenį, tad vaizdas buvo kiek prastesnis. Tačiau įspūdžių ir taip užteko. – Atskridus į Margaritą pirmas kelias dienas reikia pratintis prie šiukšlyno ir chaoso. Aš per daug nesureikšminau tų šiukšlynų, bet kiti žmonės, kurie keliavę daugiau, buvo nepatenkinti. Gal dėl to, kad išvykome per daug nusiteikę pamatyti rojų. Bet į rojų ten nepanašu: vaizdai tokie, kaip Kaliningrado srityje prieš kokius penkiolika metų, – pasakojo V.Janulevičius. – Jau važiuojant iš oro uosto į viešbutį keistai atrodo apšiurę būstai. Jei namas geresnis, tai visas sklypas aptvertas aukšta tvora, viršuj – spygliuota viela, o kai kur paleista ir elektros srovė. Pats viešbutis irgi buvo ne kažin koks: kondicionieriai blerbia taip garsiai, kad negali miegoti, vis dingsta vanduo, prapuola daiktai... Šiuo metu Venesueloje išgyvenamas nuosmukis. Saloje daugybė pradėtų statyti ir apleistų, apžėlusių pastatų. Didesnė dalis žmonių – suvargę, džiaugsmu netrykšta. Labai ryškus kontrastas tarp turtingų žmonių ir skurstančių. Klesti bedarbystė. Gamta gana skurdi: auga daugiausiai kaktusai ir dygliuoti krūmai. Tiesa, iš viešbučio, kuriame gyveno Lietuvos turistai, pro langus vėrėsi gražus vaizdas – žaliavo palmės, matėsi jūra, kalnai. Maždaug prieš aštuonerius metus Venesuelą ištiko krizė, šalyje buvo chaosas, prasidėjo plėšikavimas. Vagysčių nemažai ir dabar. Tai savo kailiu teko patirti ir turistams iš Lietuvos. Viena šeima išsinuomojo viešbučio kambaryje esantį seifą ir išvykdama į džiungles jame paliko pinigus. Raktus nuo kambario ir nuo seifo žmonės paliko viešbučio registratūroje. Grįžus paaiškėjo, kad seifas iškraustytas. Kadangi turistus apšvarino pats viešbučio personalas, jokios teisybės rasti nepavyko. V.Janulevičiui ilgapirščiai iš kambario stalčiaus pavogė 20 eurų. – Netoli, gal už puskilometrio nuo tos vietos, kur gyvenome, gauja plėšikų su kaukėmis ir ginklais įsiveržė į viešbutį, suguldė apsaugą ir apiplėšė turistus. Tai toks tas rojus... – stebėjosi pašnekovas. Turistai nusvilo ir bandydami Porlamaro, didžiausio salos miesto, gatvėje pasikeisti pinigus – perlenkę banknotus perpus sukčiai apgavo atvykėlius maždaug šimtu dolerių. Vieną dieną vaikščiodami po Porlamarą lietuviai nusprendė iš centrinių gatvių pasukti jūros link. Gatvelės po truputį darėsi vis nykesnės. Kažkokia vietinė moteriškė patarė fotoaparatų taip atvirai nedemonstruoti. Beeinant tolyn vaizdai prastėjo – prasidėjo visai niūrūs kvartalai. Iš įtartinai lietuvius stebinčių vietinių gyventojų veidų turistus apėmė jausmas, jog į juos žiūrima kaip į potencialias aukas. Tada prie lietuvių priėjo kažkoks tvarkingai apsirengęs vyras ir perspėjo tolyn geriau neiti. Į Margaritos salą vykstantiems turistams pabrėžiama, kad teritorija yra bemuitėje zonoje, tad kai kurios prekės – labai nebrangios. Degalai saloje tikrai labai pigūs. Lietuviai važinėti po salą buvo išsinuomoję automobilį. Už 30 litrų benzino jie sumokėjo 3000 bolivarų, t.y. apie tris litus (1000 bolivarų – maždaug 1 litas). Visos kitos prekės, maisto produktai kainuoja panašiai, kaip ir Lietuvoje. Tačiau yra specialios parduotuvės, kuriose vietiniai gyventojai gali įsigyti ribotą kiekį duonos, miltų, kruopų ir kitų būtinų maisto produktų itin mažomis kainomis. Lauktuvių iš Margaritos turistai dažniausiai vežasi perlų, kriauklių, koralų vėrinius. Jų palyginti nebrangiai gali įsigyti ir parduotuvėse, ir iš pliažų prekeivių. Paplūdimy tarp turistų ir vietinių prekiautojų vyksta intensyvios derybos. Už patikusią prekę gali nusiderėti tiek, kad mokėsi net keliskart mažiau, nei buvo prašoma iš pradžių. Dauguma venesueliečių nei angliškai, nei kokios kitos užsienio kalbos nesupranta, todėl prekeivis ir pirkėjas skaičius rašo ant smėlio – kol susitaria. (Pabaiga kitame numeryje) Publikuota: 2006-02-27 18:59:10 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą * Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|