„Santaka“ / Draugai nuo vaikystės eina vienodais gyvenimo keliais

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-02-25 10:43

Dalinkitės:  


Jauni kunigai Jonas Jonuška ir Marius Rudzinskas po šventimų Vilkaviškio katedroje sulaukė daugybės sveikinimų.

Autorės nuotr.


Draugai nuo vaikystės eina vienodais gyvenimo keliais

Birutė NENĖNIENĖ


Vasario 12 dieną Vilkaviškio katedroje vyskupas Rimantas Norvila kunigystei pašventė du diakonus – Joną Jonušką ir Marių Rudzinską. Pirmasis paskirtas dirbti Vilkaviškio katedros, antrasis – Marijampolės Vinco Pauliečio parapijos vikaru. Praeitą sekmadienį Lazdijuose vyko primicijos – jie viešai aukojo pirmąsias šv. Mišias.

Du dzūkai iš Lazdijų nuo lopšelio-darželio laikų per gyvenimą eina vienas šalia kito: lankė tą pačią grupę, mokėsi ir 1998 metais baigė Motiejaus Gustaičio vidurinės mokyklos tą pačią klasę. Specialiai nesitarę abu įstojo į Kauno kunigų seminarijos parengiamąjį kursą, drauge studijas tęsė Marijampolės Jurgio Palaimintojo kunigų seminarijoje. Šiai įstaigai užsidarius, mokslus baigė Kaune. Pernai per šv. Petro ir Povilo šventę buvo pašventinti diakonais.

Vyskupo valia juodu įšventinti kunigais anksčiau nei kiti kurso draugai, nes šių jaunų kunigų talka labai reikalinga parapijose besiruošiant vyskupijos IV Eucharistiniam kongresui.

Paskirtasis Vilkaviškio katedros vikaru Jonas JONUŠKA savyje sutalpina jaunimo mėgstamus pomėgius: sportą, muziką. Jam smagu sudainuoti liaudišką dainą, žavi kariuomenės gyvenimas, turi daug bičiulių kariūnų ir labai patiktų būti kariuomenės kapelionu. Dabar su juo kalbamės apie kunigo tarnystę parapijoje.


– Minėjote, jog parengiamajame kurse mokėsi 23 pasiryžusieji tapti kunigais, o studijas baigėte penkiese. Dėl kokių priežasčių tiek daug pasitraukė?

– Seminarijos parengiamasis kursas tam ir yra, kad žmogus pažintų save, patyrinėtų savo nusistatymą bei apsispręstų dėl tolesnio kelio.

– Iš kur atsirado vidinė paskata būti kunigu, kai Atgimimo laiko euforija praėjusi ir jaunuolių, pasirenkančių šį kelią, mažėja?

– Pagrindiniai išoriniai motyvai buvo geras, gražus kunigų pavyzdys ir aplinka, kurioje augau, brendau. Pradedant nuo pirmos klasės, turėjau tikinčius mokytojus, vėliau – klasės auklėtoją. Jos konkrečiai neminėdavo Dievo, bet jo veikimas labai jautėsi jų darbuose, bendraujant. Vidinę nuostatą subrandino Dievo balsas. Jokia paslaptis, jog vienerius metus buvau išėjęs iš seminarijos. Maniau, kad savo pasirinkime klystu, bet suvokiau, kad nuo to šaukiančiojo balso negaliu nusisukti.

– O kaip su bendraklasiu Marium? Juk mokslus baigėte kartu...

– Aš iš seminarijos buvau išėjęs pirmiau, o po poros metų ir jis padarė pertrauką. Šiuos atsitraukimus mes labai branginame ir vertiname. Tai nėra joks apsijuokimas. Priešingai, reikia nemažai drąsos, kad viešai pripažintum abejojimą.


– Po kunigystės šventimų Katedroje išsirikiavo ilgiausios eilės jus sveikinusių, nemažai jaunimo. Iš kur tas platus draugų ratas?

– Draugų atsiranda iš paprasto buvimo su žmonėmis. Tai pažintys stovyklose, įvairiuose susitikimuose. Kai kurie draugai yra iš tų vasarų, kai būdamas klieriku praktikuodavausi parapijose.

– Kaip jums atrodo nuolatinis kalbėjimas apie jaunus kunigus – „toks gražus ir pasirinko kunigystę“?

– Manau, kad perdėtas ir visai nereikalingas „rūpestis“. Ar mažai yra gražių vyrų, kurie nesukuria šeimų? Apie juos taip nekalbama. Kunigystė savotiška paslaptis ir nieko nepakeisi, jei žmogui norisi į šį kelią pasirinkusį jaunuolį žvelgti skvarbiau, įtariau.

– Atliekant diakono tarnystę daugiausia teko skelbti Evangeliją. Kada ir kaip galima suprasti, kad Dievo žodis pasiekia žmogų?

– Bažnyčioje žvelgdamas į žmones matai, kaip tai atsispindi jų akyse, kaip reaguoja. Lankant parapijos šeimas apie kai kuriuos girdėtus dalykus žmonės nori padiskutuoti, prašo paaiškinti. Bet tą ateisiantį supratimą geriausia palikti Dievo veikimui, kuris svarbesnis už kunigo ištartą žodį.

– Tarnystę Vilkaviškyje pradėjote nuo parapijiečių lankymo, taip vadinamo kalėdojimo. Kuo svarbi ši patirtis?


– Įdomiausia tai, kad to niekada neteko daryti. Pas žmones eini vienas Kristaus vardu. Labai smagu, kad galiu pažinti parapijiečius. Dauguma jų jaučiasi pakankamai laisvai, į kunigą žvelgia jau kitaip nei anksčiau. Jie klausinėja apie dvasinius dalykus, prisipažįsta, jog pagaliau išdrįs nueiti ilgai nebūtos išpažinties ar po ilgų bendro gyvenimo metų norėtų tuoktis Bažnyčioje.

– Jūsų, kaip kunigo, tarnystė prasideda ypatingu laiku. Antradienį – Užgavėnės. Nuo trečiadienio prasidės septynias savaites iki Velykų truksianti gavėnia, kurios metu Bažnyčia žmones kviečia pasitikrinti savo sąžines, susitaikyti su Dievu. Ką sako jūsų patirtis?

– Noriu padrąsinti kiekvieną žmogų nebijoti suklupti prie klausyklos. Kunigui didelis džiaugsmas, kai Kristaus vardu gali išlaisvinti žmogų. Ypač smagu, kai žmogus šiam žingsniui ryžtasi po ilgo laiko. Per gavėnią prasminga apmąstyti Kristaus kančią ir pagalvoti apie savo gyvenimo kelią

– Taip sakydamas Jūs mintyje tikriausiai turite vyresnius žmones. Bet kuo gavėnia gali būti patraukli jaunam žmogui, kada Bažnyčia draudžia linksmintis, kviečia pasninkauti?

– Žmogaus dvasiai įtakos negali padaryti niekas kitas, tik jis pats. Juk kiekviename yra užslėptas noras pažinti, sužinoti tai, ko nežinai ar abejoji, todėl tai geras laikas į kai ką pasigilinti. O pasninko esmė ne tai, kad žmogus nevalgytų mėsos, bet tai, kad sutaupytu pasidalytų su neturinčiu, bandytų ugdyti valią, atsisakydamas kokių nors malonumų ar panašiai.

– Gal patartumėte, kaip žmogui išgyventi visuomenėje, kurioje jautrumas dėl kito žmogaus pradedamas laikyti beveik liguistumu?

– Neramu dėl ateities. Žinau, kad nebus lengva. Bet iš savo patirties sakau, jog net tada, kai iš tavęs šaiposi, tave smerkia, laiko kitokiu, verta aukotis, gera daryti dėl kito. Aš šito nebijau, nes ir Kristaus mokymas persunktas gero darymu ne todėl, kad tai apsimoka, bet iš meilės žmogui.



Publikuota: 2006-02-25 10:43:19

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai