„Santaka“ / Geradarys G. J. Karlas atsisveikino su Vilkaviškiu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-06-19 05:34

Dalinkitės:  


Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos priežiūros skyriaus vedėja Danutė Grabauskienė su mūsų krašto šeimas rėmusiu Gerhardu Josephu Karlu bendradarbiavo nuo 1999-ųjų.

Autoriaus nuotr.


Geradarys G. J. Karlas atsisveikino su Vilkaviškiu

Andrius GRYGELAITIS

Vilkaviškyje turbūt paskutinį kartą viešėjo pagalbos gausioms šeimoms įmonės „Solidarity“ generalinis direktorius vokietis Gerhardas Josephas KARLAS.



Su pasiūlymu nesuspėjo

Apie pasitraukimą geradaris buvo pranešęs jau seniau. Dėl sveikatos problemų G. J. Karlas nusprendė jo vadovaujamą labdaros organizaciją perduoti į suinteresuotų asmenų iš Lietuvos rankas. Vokietis visoms šalies savivaldybėms buvo išsiuntęs laiškus, kuriuose prašė atsiliepti savanorius, norinčius perimti „Solidarity“ organizaciją. Susidomėjusieji savo atsakymą turėjo pateikti iki gegužės 31 d. Nors G. J. Karlas tikėjosi, kad naujasis savininkas bus iš Marijampolės regiono, deja, niekas iš šio krašto atstovų į jį nesikreipė.

Tiesa, kai penktadienį svečias viešėjo mūsų rajone, Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Evaldas Janulionis išreiškė pageidavimą perimti „Solidarity“, deja, pasiūlymas buvo pateiktas jau per vėlai.

„Suprantu, kad pasielgėme ne visai atsakingai, tačiau noriu, jog G. J. Karlas žinotų, kad Vilkaviškyje nesame abejingi skurdo problemoms. Gavę laišką ilgai diskutavome, ar turėtume perimti „Solidarity“ veiklą, tačiau tuo metu buvo dar labai daug neaiškumų. Reikėjo viską gerai apsvarstyti, pasitarti su potencialiais partneriais. Gaila, kad pavėlavome“, – sakė E. Janulionis.

G. J. Karlas taip pat apgailestavo, kad nepavyko „Solidarity“ organizacijos išlaikyti Marijampolės regione, bet vylėsi, kad nauji savininkai ir toliau rems vargstančias mūsų krašto šeimas.



Aplankė paskutinę šeimą

Vizito Vilkaviškio rajone metu vokietis paskutinį kartą aplankė ir savo globojamą Teiberių kaime gyvenančią Donaldo ir Jūratės Botyrių šeimą. Šiai penkis vaikus auginančiai šeimai filantropas neseniai yra nupirkęs namą. Atsisveikindamas geradaris tradiciškai dovanų įteikė Bibliją bei perdavė dovanoto namo dokumentus. Tiesa, visa tai iš jo rankų atsiėmė ne namo šeimininkai, kurie šiuo metu yra išvykę uždarbiauti į Vokietiją, o Donaldo mama Vilė Botyrienė.

Atsisveikindamas G. J. Karlas palinkėjo šeimai toliau sėkmingai kabintis į gyvenimą ir palaikyti vienas kitą bet kokioje situacijoje.



Įspūdinga parama

„Solidarity“ fondas Marijampolės regiono gausias šeimas remia nuo 1999 m. Per keturiolika veiklos metų paramą gavo 69 Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Šakių, Marijampolės ir Vilkaviškio savivaldybių šeimos. Jose auga beveik puspenkto šimto vaikų. Šeimoms išdalyta daugiau nei 2,1 mln. litų. „Solidarity“ fondas pagalbą teikė ir kitų šalies regionų gausioms šeimoms.

Vilkaviškio rajone G. J. Karlas naujus namus padovanojo ir padėjo įsirengti 13-ai šeimų, kuriose auga 83 vaikai. Joms iš „Solidarity“ įmonės atiteko 429 988 litai.

Filantropas paaiškino, kad lėšų šeimoms remti gauna iš trijų šaltinių. 1994 m. Lietuvoje įkūrė spaustuvę ir 40 proc. uždirbtų lėšų skirdavo padėti vaikams. Deja, 2008 m., prasidėjus ekonominei krizei, spaustuvė bankrutavo ir buvo uždaryta. G. J. Karlas, kad galėtų ir toliau padėti Lietuvos šeimoms, įkūrė pagalbos fondą Vokietijoje ir ten rinko pinigus. Dalį lėšų sukaupė dvylika metų gyvendamas Šveicarijoje, kur taip pat rinko lėšas labdarai. G. J. Karlas Lietuvos šeimoms remti skyrė ir savo asmeninių santaupų.



Lietuva eina teisingu keliu

Paskutinio vizito metu geradario G. J. Karlo pasiteiravome, kodėl po tiek veiklos metų jis nusprendė trauktis iš Lietuvos, o savo vadovaujamą „Solidarity“ organizaciją perduoti kitiems.

– Šį sprendimą priėmiau po ilgų, trejus metus trukusių apmąstymų, – kalbėjo G. J. Karlas. – Buvo 2010-ųjų vasario 17 d. vakaras. Ruošiausi miegoti. Staiga pajutau, kad nebegaliu kvėpuoti, krūtinę raižė baisus skausmas. Žmona iškvietė greitąją pagalbą. Buvau nugabentas į ligoninę. Gydytojai konstatavo, kad mane ištiko infarktas. Tąkart per operaciją man buvo išgelbėta gyvybė, todėl susimąsčiau, kas tęs mano pradėtus darbus.

Nors šiuo metu jaučiuosi labai gerai, tačiau tuomet suvokiau, kad jeigu aš mirčiau, veikla sustotų. Tad po ilgų apmąstymų ryžausi perduoti savo įmonę.

– Ar jau radote įpėdinį?

– Taip, radau. Nauji savininkai bus iš Kauno. Labai tikėjausi, kad „Solidarity“ galėsiu perduoti kam nors iš Marijampolės regiono, tačiau jame neatsirado norinčiųjų perimti mano veiklą. Gaila, nes abejoju, ar kauniečiai toliau rems skurstančias Marijampolės regiono šeimas. Jie greičiausiai rūpinsis savo krašto žmonėmis.

Savo organizaciją parduodu už 16 litų, būtent tiek aš, kaip dalininkas, įnešiau mūsų veiklos pradžioje. Aišku, bendras fondo turtas yra daug didesnis – naujasis savininkas įmonę gaus su maždaug 200 tūkstančių litų palikimu. „Solidarity“ vadovavau beveik dvidešimt metų ir po tiek laiko nenoriu iš fondo nieko uždirbti. Man tik svarbu, kad naujasis savininkas ir toliau rūpintųsi skurstančiomis šeimomis.

– Vadinasi, į Lietuvą daugiau nebegrįšite?

– Manau, kad dar tikrai čia sugrįšiu. Ir ne kartą. Tiesa, mano pareigos jau bus kitokios. Vokietijoje su partneriais esame įkūrę pagalbos fondą ir toliau norime remti Lietuvos šeimas. Daugiau nesikišiu į „Solidarity“ veiklą Lietuvoje, tačiau jei mano organizacija Vokietijoje nuspręs skirti paramos lietuviams, turėsiu čia atvykti ir prižiūrėti, kad pinigai būtų tinkamai naudoti. Man reikės viską pagrįsti dokumentais, nes privalėsiu vėliau atsiskaityti mūsų aukotojams bei mokesčių inspekcijai.

Vokietijoje daug kas vengia mokėti mokesčius, todėl mokesčių inspekcija viską tikrina itin griežtai. Mūsų organizacija yra atleista nuo mokesčių, be to, turime teisę išduoti pažymas savo aukotojams, kurie taip pat atleidžiami nuo dalies mokesčių. Kad žinočiau, jog viskas vyksta skaidriai, privalėsiu ir toliau lankytis Lietuvoje.

– Lietuvių šeimas pradėjote remti iš karto po mūsų šalies nepriklausomybės atgavimo. Ką Lietuvoje patyrėte per šį laiką? Kokius atsiminimus išsivežate su savimi?

– Per tuos metus buvo visko – ir gero, ir blogo. Sutikau daugybę nuoširdžių, pasiruošusių padėti žmonių. Vis dėlto buvo nemažai ir tokių, kurie siekė iš mūsų pažinties pasipelnyti. Aš kalbu apskritai apie visus Lietuvos žmones, nenoriu išskirti marijampoliečių, vilkaviškiečių ar vilniečių. Per dvidešimtmetį apgaulės būdu praradau apie penkis milijonus litų. Tai milžiniški pinigai. Pagalvokite, kiek vargstančių šeimų būtų galima paremti už tokią sumą. Man už nugaros slapta buvo statomi namai, perkama žemė. Nenoriu daugiau plėstis šia tema. Kad ir kaip bebūtų, gerų ir blogų žmonių yra kiekvienoje šalyje.

1995 m. įkūriau savo patarėjų komitetą, kurio sudėtyje buvo ir du kunigai iš Lietuvos. Kartą vieno dvasininko paklausiau, kodėl lietuviai yra tokie žmonės, kodėl čia tiek daug skausmingų išgyvenimų. Tuomet kunigas man pasakė, kad neturiu užmiršti, jog ilgus dešimtmečius Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Daugybę metų lietuviai neturėjo laisvės. Būtent dėl to Lietuvoje gyvenantys žmonės ir bando dabar atsigriebti. Lietuva – šalis, kol kas dar neturinti tvirtų pagrindų. Ji dar negali lygintis su tokiomis valstybėmis kaip Vokietija ar Prancūzija. Vis dėlto tikiu, kad einate teisingu keliu.

– Kodėl remiate būtent lietuvių šeimas? Ar vokiečiams nereikia paramos?

– Viskas prasidėjo tuomet, kai aš išvydau žmones, pasirengusius kovoti už savo tautos laisvę ir stovinčius Baltijos kelyje. Tai mane įkvėpė. Netrukus susisiekiau su Šveicarijoje gyvenančia lietuvių bendruomene ir taip po truputį pradėjau bendradarbiauti su Lietuva. Aišku, tai galėjo būti ir Latvija, ir Estija, bet tikriausiai su Lietuva mane suvedė likimas.

Mano šalyje nėra tokio skurdo. Aišku, pas mus taip pat yra gausių šeimų, tačiau žymiai mažiau. Ir skurdas Vokietijoje atrodo visiškai kitaip nei Lietuvoje. Jūsų šalyje kai kurios šeimos gyvena nežmoniškomis sąlygomis, Vokietijoje tokių atvejų neįsivaizduoju. Pas mus yra labai gerai išvystyta socialinė sistema. Tikiuosi, kad vieną dieną ir Lietuvoje situacija pasikeis.

– Ar sulaukiate padėkų iš šeimų, kurias remiate? Turiu galvoje, ar kas nors Jums skambina, rašo laiškus po to, kai įteikiate Bibliją ir atiduodate nupirkto namo dokumentus?

– Deja, ne. Yra labai daug šeimų, kurioms padėjome per dvidešimt metų. Aš iš jų nereikalauju ir tuo labiau neįpareigoju toliau išlaikyti ryšį. Suprantu, kad jie turi savo gyvenimus ir džiaugiuosi galėjęs joms padėti. Man daugiau nieko ir nereikia.

– Kaip, Jūsų akimis, pasikeitė Lietuva po nepriklausomybės atgavimo?

– Sakyčiau, kad šalis dideliais žingsniais juda į priekį. Pamenu, kai čia pirmą kartą atvykau, žmonės buvo sukaustyti baimės. Dabar to jau nepamatysi – visi laisvi, pasitikintys savimi. Prieš dvidešimt metų Lietuvos gatvėmis važinėjo vien rusiški automobiliai, o apsipirkti nebuvo kur. Jaunoji karta to jau nepamena. Galiu drąsiai pasakyti, kad kapitalizmas stipriai pakeitė tiek Lietuvos, tiek Vilkaviškio rajono veidą.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujasis muitinės vadas semiasi suvalkietiškos patirties
* Gižiečių iniciatyva įvertinta įspūdingu medaliu
* Gimtinės ilgesys dainininką kasmet parveda į Lietuvą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas