„Santaka“ / Iš Paprūsės

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-06-14 07:30

Dalinkitės:  


Vaikai pramogų prasimanydavo ir ant griūvančios skalbyklos stogo.
Nuotrauka iš autoriaus asmeninio albumo.

Iš Paprūsės

Griuvėsių keliami prisiminimai



Už dviejų trijų šimtų metrų nuo gatvės, vedančios į Eitkūnus, stovėjo apleistos žemės plotas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, matyt, ten buvę carinės Rusijos didelės muitinės pastatai. Kai kur dar žiojėjo neužgriuvusios namų rūsių liekanos, apaugusios skurdžia žole. Vaikai, suradę didesnius plyšius, lįsdavo į rūsius, bet vaikščioti po juos jau nebuvo įmanoma.

Už 10–20 m stati poros trijų metrų nuokalnė vedė prie Lieponos upelio. Prie pat jo stūksojo dar nenugriauti, tačiau palikti be stogo pirties griuvėsiai. Po juos taip pat mėgdavo lakstyti vaikai.

Tarp muitinės darbuotojų ir pasienio policininkų sklandė istorija, kad Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje kažkas pastebėjęs, kaip vokiečių karininkas prie pirties griuvėsių užkasęs didelį lagaminą. Matyt, būta tuo pasakojimu patikėjusiųjų, nes kartais ten būdavo matyti kasinėjimo pėdsakų. Tačiau apie atrastą lobį taip ir neteko išgirsti.

Kartą tame apleistame plote iškilo pintos tvoros aptvaras ir ilgi vienaaukščiai mediniai nameliai su laktomis. Greitai supratome, kad tai – vištidės. Netrukus po teritoriją pasklido daugybė baltutėlių leghornų veislės vištų ir gaidžių. Kažkas iš muitininkų ar jų šeimų narių įsteigė modernų vištų ūkį. Įranga tikriausiai buvo atgabenta iš užsienio. Tais laikais užsienio šalims labai reikėjo kiaušinių, todėl Lietuva eksportuodavo didelį jų kiekį. Vokiečiai itin vertino baltus kiaušinius ir juos labai pirko. Tai užtikrino geras pajamas vištidės savininkui.

Pro vielų tvorą vištų gyvenimą stebėdavo smalsūs vaikai. Pasidarę plyšius užtvaro apačioje jie įlįsdavo į teritoriją, net į vištides ir ten žaisdavo. Tačiau greitai vištų ūkis nusilpo ir buvo likviduotas. Dingo paukščiai, vištidės, tvoros ir vėl atsivėrė dykynė.

Senojo pasienio gyvenimas nyko. 1941–1944 m., vokiečių okupacijos laikotarpiu, Paprūsės pasienis neteko prasmės, nes nei muitininkų, nei sienos apsaugos nereikėjo. Aštuonbutis muitininkų gyvenamasis namas stovėjo tuščias. Antrojo pasaulinio karo metu iš buvusios Prūsijos teritorijos buvo vežamos ten griaunamų namų plytos statiniams jau tarybinėje Lietuvoje. Toks likimas ištiko ir muitininkų aštuonbutį, ir namelį pasienyje. Dingo caro laikais muitininkams pastatytos skalbyklos ir mūriniai tvartai. Džiugu, kad toliau, už muitinės sodo, ir dešinėje gatvės pusėje (dabar Černiševskoje) stovėję pastatai griovimo nesulaukė.

Malonu buvo prieš keletą metų sutikti savo vaikystės draugą, pasienio policijos baro viršininko sūnų Gytį, kuris iš Sibiro tremties pabėgo į Lietuvą. Dabar jis gyvena Kaune, ilgai dirbo vyriausiuoju energetiku. Retkarčiais susiskambinę ar susitikę prisimename nuostabiąją Paprūsę. Žinoma, mūsų minimų pastatų, kitų objektų jau nelikę nė griuvėsių. Jų ir fabriko „Labor“ vietoje iškilo privatūs namukai.

Fabriko paminėjimas priminė atvejį, kai sesuo Anelė 1942 ar 1943 m., pavakare pareidama iš darbo parduotuvėje, parsivedė tris jaunus vaikinus su vokiškomis Darbo tarnybos uniformomis. Vienas iš jų buvo Veselis, „Labor“ fabriko savininko sūnus. Paaiškėjo, kad jie nutarė pabėgti iš vokiečių tarnybos. Vaikinai apsiprausė, persirengė atsineštais civiliais rūbais, uniformas susidėjo į krepšius ir pasistiprinę, pernakvoję anksti ryte išėjo.

Nėra jau ir Šneiderynės (taip buvo vadinamas daktaro Šneiderio dvaras). O kaip miela būdavo padėti piemenims ganyti gausią Šneiderio juodmargių bandą!.. Eitkūnų gyventojai greitai išpirkdavo dar šiltą pieną, kuris būdavo atvežamas į senąjį medinį pasienio punktą.

Galima tik pasidžiaugti, kad Paprūsėje, kuri sukelia tiek prisiminimų, ne viskas išnyko, dar išliko tipinis pasienio punkto pastatas, kuriuo ir dabar naudojasi Lietuvos muitinė.



Vytautas JAKELAITIS

Buvęs kybartietis






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas