„Santaka“ / Režisierės idėjų bankas – meilė gimtajam miestui

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-05-17 06:47

Dalinkitės:  


Režisierė Jolita Sinkevičienė kartais pasvajoja verčiau stovėti fabrike prie konvejerio, tačiau tokios mintys apninka tik trumpam – kol galvoje gimsta naujo renginio scenarijus.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Režisierės idėjų bankas – meilė gimtajam miestui

Eglė KVIESULAITIENĖ

Kai sausakimšoje Vilkaviškio kultūros centro salėje žiūrovai dėkojo „Aušros“ gimnazistams ir jų mokytojams, renginio režisierės Jolitos Sinkevičienės širdyje vis dar kunkuliavo emocijos. Jos sukurtas scenarijus, kuriame tilpo visa mūsų gimtojo miesto istorija, vilkaviškiečius tiesiog pakerėjo.



Per miesto istoriją

Pažiūrėti kaip visuomet profesionaliai parengtos „Aušros“ gimnazistų meninės programos susirinkę vilkaviškiečiai, ko gero, nesitikėjo, kad šįkart jie pateks į istorijos pamoką: turės galimybę paklajoti senojo Vilkaviškio gatvėmis, kuriomis kasdien zujo įvairiatautė miestelėnų minia, vienuolės ir puošnios ponios, triukšmavo kurioje nors iš 28 miestelio smuklių „padauginę“ vyrai, marširavo Napoleono armijos kareiviai, viešėjo Prezidentas Antanas Smetona su svita, o nuošalioje gryčioje lietuviško rašto vaikus mokė paprastos kaimo moterys. Šįkart padėkos vakaras „Pažinsi pasaulį – suprasi save“ taip ir vadinosi – „Mūsų gimtasis miestas“.

Linksmai pateikta Vilkaviškio kasdienybė, pagrįsta tikrais istoriniais faktais ir išmaniai parinktomis dokumentų ištraukomis, tik dar kartą patvirtino, kad mūsų miestui ir dabar, ir prieš kelis šimtmečius, trūko to paties – patriotiškumo ir vieningos bendruomenės.

Istorija taip lėmė, kad miestas buvo nuolat griaunamas, bendruomenė kito, tad ir šiomis dienomis mums sunku rasti bendrų idėjų, kurios vienytų ir suburtų. Istoriniai įrašai liudija, kad tada, kai aplinkiniai miesteliai puikiai tvarkėsi, Vilkaviškis, anot vieno to meto prekybininko žydo, ir liko purvinas, dumblinomis gatvėmis, tuščias tarsi „barankos“ skylė. Atrodytų, lyg niekur nuo to meto ir nepajudėjome – istorija sukasi ratu.



Tikėti ateitimi

Tačiau neverta įstrigti istorijos vingiuose ir nusiminti, mat dabartinė jaunoji karta, „Aušros“ gimnazistai, pasirengusi savo mokyklą ir rajoną garsinti ne tik šalyje, bet ir už jos ribų. O padėkos renginyje išvardyti moksleivių pasiekimai teikia vilties, kad netrukus turėsime mūsų krašte išugdytų garsių mokslo žmonių, gabių verslininkų, medikų, pedagogų, menininkų.

Renginio idėjos sumanytoja, scenarijaus autorė ir režisierė J. Sinkevičienė savo nuopelnus linkusi priskirti kolegoms ir, be abejo, mokiniams.

Daug metų „Aušros“ gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui dirbanti pedagogė pripažino, kad šiųmetis padėkos renginys – vienas iš mieliausių tarp penkiolikos. Mat būtent tiek metų mokytoja jau rašo scenarijus tradiciniams mokyklos padėkos vakarams „Pažinsi pasaulį – suprasi save“.

Tačiau širdyje liko dar vienas koncertas, sumanytas pagal M. Materlinko pjesę-pasaką „Žydroji paukštė“. Tada J. Sinkevičienės sukurtame spektaklyje vaidino ne tik tuometiniai, bet ir buvę mokiniai, daug mokytojų, visuomenė aukojo labdarai. Visus suvienijo graži gėrio paieškos idėja.



Padėjo knyga

Idėja šiemetinės šventės scenarijui kilo mokytojai lankantis marijampoliečių pastatytame spektaklyje „Mūsų miestelis“. Tarp aktorių pamačiusi daug vilkaviškiečių, J. Sinkevičienė prisipažįsta tuomet pagalvojusi, kad šiems žmonėms „mūsų miesteliu“ turėtų būti Vilkaviškis.

Kad idėja taptų kūnu, reikėjo įdėti labai daug darbo, o scenarijui gimti padėjo knyga apie Vilkaviškį, Arūno Sernecko ir Algimanto Zeikaus išleista miesto 300-ųjų metinių proga.

Mokytoja prisipažino, kad skaitant išskirtiniu, tik garsiam rajono lituanistui A. Zeikui būdingu stiliumi parašytą knygelę mintyse jau gimė pirmosios būsimo spektaklio scenos. Leidinyje J. Sinkevičienė rado daug įdomių faktų, dokumentų ištraukų, beliko jas atrinkti ir sukurti siužetą.

Tačiau net ir gimus scenarijui, laukė ne mažiau sunkus darbas: atkurti to meto aplinką ir nuotaiką, drabužius.

– Aš esu idėjų žmogus, – sakė J. Sinkevičienė. – Jeigu idėja mane „pagriebia“, nebegailiu nei laiko, nei jėgų. Būtent šį kartą, ruošiantis renginiui „Mūsų gimtasis miestas“, taip ir nutiko. Bet kol idėja gimsta, aš kokį mėnesį kankinuosi, vaikštau paniurusi, skendžiu mintyse.



Sunkiau gyventi

Pati Vilkaviškyje gimusi, augusi ir jau 24-erius metus toje pačioje mokykloje dirbanti J. Sinkevičienė prisipažino labai mylinti savo miestą, todėl norinti, kad ir jos mokiniai, kiti vilkaviškiečiai jaustų tą patį. Juk, anot mokytojos, patriotizmas ir prasideda nuo savo kiemo.

Galbūt todėl, baigusi tą pačią mokyklą, kurioje dabar dirba, ji niekada neabejojo, jog grįš į savo miestą.

Tik atviravo, kad mokytoja būti visai nemaniusi. Studijuoti tuo metu naujai atsiradusią dvigubą lietuvių kalbos ir režisūros specialybę Klaipėdos konservatorijoje ją paskatino teta, Klaipėdos dramos teatro aktorė.

J. Sinkevičienė ir dabar dėkinga savo buvusiam dėstytojui, režisieriui Antanui Miliniui, išmokiusiam puoselėti kultūrą, estetiką, pagarbą menui. Būtent tai ji dabar ir stengiasi daryti savo darbe.

Dabar ne tik renginių režisierės, pedagogės, bet ir vadovaujamą darbą dirbanti J. Sinkevičienė sakė neįsivaizduojanti literatūros be režisūros ir atvirkščiai, todėl abi sritys jai vienodai brangios. Daugiau nei porą dešimtmečių su jaunimu bendraujanti mokytoja nesutinka su tais, kurie teigia, kad šiuolaikiniai vaikai blogesni ar negerbia pedagogų. Mokytoja įsitikinusi, kad dabar jaunimui gyventi daug sunkiau. Jauni žmonės priversti kovoti už vietą po saule, jie vienišesni.



„Užsidegti akis“

Mokytoja ir įspūdingų renginių režisierė J. Sinkevičienė teigia, kad be savo mokinių nesukurtų nė vieno renginio, ir sakė nepavydinti Kultūros centro darbuotojams, kuriems renginius reikia kurti be tokio „užnugario“.

Savo darbo režisierė neįsivaizduoja ir be bendraminčių mokytojų, puikių meno kolektyvų vadovų, kurie nuoširdžiai ir atsakingai dirba, kad renginiai taptų tokiais, kokius mato visuomenė. Juk paskutiniame vilkaviškiečiams parodytame koncerte nebuvo nė vieno seno numerio, visos dainos ir šokiai buvo sukurti specialiai jam. Viską parengti reikėjo per porą mėnesių.

– Aš labai didžiuojuosi savo kolegomis, – sakė J. Sinkevičienė. – Jie mane visuomet palaiko, dėl bendro tikslo tiesiog neriasi iš kailio. Direktorius Aleksandras Žikevičius mėgsta frazę „reikia užsidegti akis“, tai yra įžiebti vidinę ugnelę, kad renginiams galėtume ruoštis su malonumu. Šiemetiniame vakare mokytojai drauge su vaikais vaidino ir miestelėnus, ir vienuoles, Napoleono armijos kareivius. Drauge siuvo drabužius, gamino šautuvus, rūpinosi kitu rekvizitu. Į scenarijų įtraukėme ir savo bičiulius – senjorų klubą „Rudenėlis“, vaikų lopšelio-darželio „Buratinas“ auklėtojas, moksleivių mamas, į pagalbą atėjo žydiškus drabužius paskolinęs kybartiečių šokių kolektyvas, talkino daug kitų mokyklos draugų, rėmėjų.



Gimsta trumpam

J. Sinkevičienė juokavo, kad suaugusius žmones, ypač pedagogus prikalbinti vaidinti scenoje daug sunkiau nei vaikus. Jie patys prisigalvoja kompleksų dėl amžiaus, figūros ar pan.

Tačiau pamatę rezultatą ir pajutę scenos žavesį, visuomet prižada dalyvauti ir kitą kartą, o tie, kurie atsisakė, gailisi ir prisipažįsta pavydėję kolegoms.

Anot J. Sinkevičienės, liūdniausia, kad tokie renginiai, į kuriuos įdėta labai daug darbo ir kūrybinių jėgų, būna vienkartiniai. Juk spektaklių režisierių kūriniai teatrų scenose rodomi ilgus metus, o mokykliniai renginiai vos užgimę miršta.

Nors „Mūsų gimtasis miestas“ puikiai tiktų paįvairinti, tarkime, Valstybės dienos ar panašius renginius, jo pakartoti neįmanoma ir dėl to, kad moksleiviai vasarą išsisklaido, daugelis baigusiųjų gimnaziją išvyksta studijuoti.

Tačiau J. Sinkevičienė neturi laiko dairytis į praeitį – prieš akis mokykliniai „Paskutinio skambučio“ renginiai, abiturientų išleistuvės, o po to – vėl Rugsėjo 1-oji. Taip mokyklos gyvenimo ratas sukasi kaskart iš naujo...






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas