„Santaka“ / „Taip tyliai kalasi žolė ir tiesiasi laukimo gijos“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-05-06 06:58

Dalinkitės:  


„Taip tyliai kalasi žolė ir tiesiasi laukimo gijos“

Aušra ABRAITYTĖ



Aklumas



Aš niekad nepamiršiu vaizdo,

Kai saulė kepino bekraštį mūrą.

Ir vėjo genama, lengva it snaigė

Bridau basa per ryto dūmą.



Skausmų nepaisiau, netgi laiko,

Kuris kartojo man: „Skubėk“.

Ražienos tarsi peiliai smeigė,

Galvoj girdėjau: „Bėk, pabėk...“



Kaitra it jūra užliūliavo,

Šviesa vėl nugręžė akis.

Nejaugi kaltas tik aklumas,

Užtemdęs krištolo mintis?..



Nejaugi?! Kaltas vien aklumas,

Užtemdęs krištolo mintis?!






Zita ANDZIULIENĖ



Širdies keliu



Kaip volungė į vasaros pasaulį,

Kaip ašara nakties ant dobilų,

Kaip rytmetį varnėnas – tik į saulę,

Taip trokštu eit tavos širdies keliu.



Atnešti smiltį gelsvo kelio smėlio,

Saulėtekius ir drobules rūkų,

Šaltinių tyrą, be apgaulės mėlį

Ir lengvą pienės pūką virš laukų.



Sutik mane ir suksimės iš lėto

Tarsi lelijos žiedas ant vandens.

Nė vieno kelio mums nebus dulkėto,

Kol meilė degs žvaigžde, o ne rusens.






Raimondas ALEKSA



Obuolys



Raudonas obuolys

Kaip žara vakarė.

Jis stengėsi išnokt –

Nueiti vaisiaus kelią.

Iš žiedlapių baltų

Ir gėręs nakties vėsą,

Kartu su obelim

Jis stiebėsi į šviesą.






Elena ANDRIUŠIENĖ



Tostas



Pakelkime tostą

Už tai, kad gyvenam.

Už pirmą vaiko žingsnį,

Už pirmą žodį „mama“.

Pakelkime tostą

Už staltiesę lininę,

Motulės rankų darbo

Su meile begaline.

Pakelkime tostą

Už žydrą dangaus mėlį,

Už juodą žemės grumstą

Ir duonos kepalėlį.

Pakelkime taurę,

Pilną raudono vyno,

Iš vaisių pagaminto

Šio meilės eleksyro.






AUŠTARA



Matuoklė



Galbūt rašau

apie pasaulį,

kuris aplink mane,

ir tą,

kuris many.

Ir taip sunku suvokt.

Kuris gražesnis?

Tas, pastatytas,

įkvepiantis

ir turtingas,

sukurtas

su kalnais,

ar šiltų jūrų lagūnomis...

Bet jei į juos

nusineši tuštumą,

pasauliai taip ir liks tušti,

kaip nebaigti

rašyti atvirukai...

Čia ir paradoksas –

yra viltis

mėgint gyvent iš naujo:

pasauliai plečiasi

ne kelionėmis,

o tik svajonėmis...

Pasauliai telpa

dvasinio gyvenimo matuoklėj.

Todėl gražiausius miestus

mes atrandame

ir statome savy.






Elena BACEVIČIENĖ



Taip tyliai kalasi žolė

Ir tiesiasi laukimo gijos.

Nuo paukščio sparno

Lig žvaigždės –

Ilgumas kelio – mylių mylios.

Gerumas, sklindantis kūnu,

Ištrykšta vainiku ant pirštų,

Degioja lyg žvakes vardus

Iš atminties, kad neužmirštų.

Ištirpsta žodžių plazdesy

Nebūtos, o gal būtos tiesos

Ir akina ryški ugnis,

Kurią taip norisi paliesti.






Nijolė BALSYTĖ-POCIENĖ



Pasaulis po saule



Pasaulis po saule,

Pasaulis iš saulės...

Mes esam

Iš jos ir po ja.

Pražystame, žydime

Ir nuvystam iš lėto,

Sudeginę save

Jos ugnyje.

Sudeginę viltis,

Svajones, meilę

Lyg aukas gyvenimui

Ties amžinybės riba.

...Mes esam po saule,

Mes esam iš saulės.

Visi mes esam

Iš jos ir po ja.






Eleonora BAUKIENĖ



Ilgesys



Ilgesys... Dažnas mano

Svetys.

Šilto šilto gegužio lietaus.

Kvapo dygstančio

Rugio želmens.

Vėjo gūsio gaivaus.

Kvepiančio žiedo obels.

Mano mielo žmogaus.

Ilgesys, ilgesys...

Vis suranda mane

Ar diena, ar naktis,

Ar vaiskus rytmetys.

Vis šalia ir šalia.

Veda mane tenai,

Kur žydėjo rausvai

Mūs žali dobilai,

Kur prie kelio bangavo

Auksiniai kviečiai,

Kur padangėj netilo

Vyturėlių balsai.

Ilgesys, ilgesys...

Kaip nueiti tenai,

Kas gi man pasakys?






Valerija BLAŽAITIENĖ



Kai laimė tikroji vėluoja

Ir nesėkmės spėja ateit,

Laukimo gelmėj snūduriuoja

Viltis mūsų džiaugsmui spindėt.



Tikėjimo mes palinkėkim,

Lai dosnų rytojų lydės

Ir laime gražia pakerės jis,

Ir Dievas visiems mums padės.



Neleis šviesoje pasiklysti

Mieli artimųjų veidai.

Teskamba mums vietoj jaunystės

Gražiausi svajonių aidai.






Vladas BURAGAS



* * *

išties

iš ateities

atplaukia baltos paukštės



tave palies

tūps ant peties

kai jų nelauksi

iš giedro aukščio

mintimis nešauksi



tu ranką menamai ištieski

tikėki – ją palies

girdėsi gulbės nebylės

pavasarinę giesmę






Dalia MILUKAITĖ-BURAGIENĖ



* * *

O, pavasari,

Mielas pavasari,

Ką, sakyki, nuneši tolyn?

Ar nušluostysi karčiąją ašarą,

Suskaičiuosi žaliąsias vilnis?



Šlama beržas

Gražuolis ir verkia

Epušėlė, prigludus, baikšti,

Žalios vėliavos klevą vėl velka,

Balti vieškeliai – ievų pilni...



O, pavasari,

Mielas pavasari,

Deimantėjančioj saulės šaly

Ar nušluostysi liūdesio ašarą,

Ar suprasi, ko esam verti?






Rima ČIUPRINSKIENĖ



Ranka palieski grumstą žemės,

Pakelki pilką akmenį, įšaldytą žiemos.

Tegul jaunutis daigas saulėn kelias,

Jam taip pabodo miegas sniego pataluos.

Pasiklausyk, jau atšniokščia lietus pavasarinis,

Įkvėpki orą, pilną nuostabių kvapų.

Nuplauk sau veidą vandeniu šaltinio,

Pasotink kūną lašeliu gaiviu.

Sušok su gervėm puošnų šokį,

Pajusk pilnatvės žavesį jų dainoje,

Pakilk lyg ant sparnų virš gimto lizdo,

Išberki skambų juoką ryto rasoje.

Jis suskambės melodija dar negirdėta,

Varpeliai vėjyje tik atkartot galės.

Pabels lyg aidas gryčios langą

Ir vėl per žalią lanką nuaidės.






Andrius DAMUŠIS



Dar kartą

Pakartoti dobilą, dar kartą

Leliją pakartoti,

Liūdesį, drovumą,

Dar kartą maudulį

Ir graudulį, darkart – šukes...



Dar kartą

Pakartoti

Nepakartojama,

Kad išgyventum.



Dar kartą

Bandyti tikėti, kad prasmingas

Speigas rytmetinis,

Tavo antakių brūkšnius

Dar kartą pakartoti,

Tuščią baltą tylą – beorę dvasią –

Kosmosą, septynias natas,

Abėcėles, spalvas dar kartą

Pakartoti negalvojant,

Kad jau kartota.






Marija DAMUŠIENĖ



Sugrįžimas



Seniai nuvingiavo mūsų takas,

Ryto aušrom ir žiedlapiais pakvipęs…

Lig šiolei menam vasaras –

Ir saulės spindulėlis ant skarelės likęs.



Mažasis šaltinėlis vos srovena,

Tyliu čiurlenimu vis virpina pakrantę.

Vešliai išaugęs išdidusis klevas

Lyg karaliūnas grįžusius sutiko.



Dešimtmečių bėgsme skubėjo laikas,

Sugrįžom čia, kur buvom susitikę,

Atsinešėm lemtingą savo dalią

Ir tuos žodžius, kur iš jaunystės likę.






Elena DEREŠKEVIČIENĖ



Kai pavasaris laužys ledus

Ir medžiams iš naujo prisegs vėl lapus,

Aš tylėsiu, ilgai tylėsiu.

Kai vėjas atplėš langines

Ir pievose vašką palies,

Aš žiūrėsiu, ilgai žiūrėsiu.

Kai kregždės vėl maldai nurimę sutūps

Aš melsiuos, karštai pasimelsiu.

Kai gatvėj vaikystė sušuks,

Aš tikėsiu, tikrai patikėsiu –

Žemė gyvenimui kelias.






Dalia DUBICKIENĖ



Įvertint nemokėjau



Jaunystėj taip nepastebėjau

Nei girių žalumos, nei margų pievų –

Dabar taip svaigiai kvepia ievos,

Kaimo sode pakvimpa liepos.

Dabar taip ryškiai žydi pievos –

Usnys, rugiagėlės ir pienės.

Dabar taip garsiai čiulba paukščiai,

Krūmuos lakštingala užtraukia...

Atsidūstu. Gal per vėlai aš pastebėjau,

O gal įvertint nemokėjau?..






Ona GABARTIENĖ



Sėjėjas



Kada šiaurinis vėjas

kauks,

liūdės dangus

apniukęs.

Akelės smalsios

nebelauks,

šmėžuos būties

spalva išblukus.

Net ir tada

dar jausiuos aš

orus sėjėjas, renkąs

gausingą derlių

metų, kur praėjo.

Surinkt norėčiau

juos visus,

kuriems šypsojaus,

kartais ir bariau,

bet visad drąsinau,

mylėjau...

Sugaut linkėčiau

Laimės paukštę

Ir niekados nekrist

žemyn,

o stiebtis nuolatos

į aukštį.






Justinas GARDAUSKAS



Tik tau vienai sukurti aš norėčiau

Eilėraštį iš svajonių, meilės, vilties,

Gal ir dainą sudėti galėčiau,

Gal sušiltų karštėlyje tavo širdies.



Pasūpuotų ją Višakio bangos

Lyg leliją melsvų vandenų.

Į žydrą padangę aidu nuplasnotų

Virš laukų ir žaliųjų miškų.



Basakojės vaikystės numintais takeliais

Aplankytų tavąsias svajas

Ir kaip gėlės pašlaitės upelio

Su saule parlydėtų tave.






Leonarda GAURYLIENĖ



Dainuokime saulei



Kelios gėlių puokštės

juokiasi iš spindinčių vazų.

Žaidžia saulė

gatvės medžių šešėliuose.

Puiki nuotaika trykšta

iš kiekvieno žvilgsnio.

Dainuokime saulei

ir laukų platybėms.

Joks debesėlis netemdo

mūsų laimės.

Širdyje tikra šventė,

nes ji ir vėl

pavasarį pajuto!






Jovita GRAKAVINIENĖ



Vėl miško pakrašty prasiskleidė žibutė,

Gražia tikėjimo kalba gaivina.

Taip norisi ilgiau prie švento grožio būti –

Vėl miško pakrašty prasiskleidė žibutė!

Žiemos ir dvasios marškiniai jau baigia džiūti,

Pavasaris išpilstys žalią vyną...

Vėl miško pakrašty prasiskleidė žibutė,

Gražia tikėjimo kalba gaivina.






Algimantas GRAKAVINAS



Naktinis reisas



Nepyk, mėnuli!..

Nesiraukyk debesimi!

Žvaigždės gi tavo niekas nevilioja.

Tai mes, jauni, godas savąsias

ant skraistės paslapčių

šią naktį tiesiame liepsnojančias.



Sakai – ne šventas aš?..

Bet ne vagis gi

ir ne kryžiuotojas.

Link tarptautinio reiso

ratukais lagaminai bilda.

Kiekviename – širdis suluošinta.



Koks tolimas

ir šaltas veidas...

Žinau – tau nesvarbu, kenčiu ar gėlę uostau.

Tylos išminčiumi pamokyk,

kaip vaikščioti po žemę svetimą,

išvengt dantų vampyro,

surasti meilės sostą.






Stanislava JAKIMAVIČIENĖ



Gimtajai žemei



Žeme, mano širdgėla, geroji,

Vis glaudžiuos prie tavo švento būdo.

Daug kam čia juk laimė iškerojo.

Daug kas amžiams prie tavęs prigludo.



Na, o aš einu per tavo pievas,

Rasą krištolinę dar renku.

Nužydėjo jau seniai man visos ievos,

Žiedlapius išbarstė ant takų.



Pasišiaušę lauko vieversėliai

Miega jau seniai šiltuos lizduos.

Gera, kad laukuos žali pasėliai,

Kad ir vėl jie žmogui duonos duos.



Kad išauš dar žmogui šiltas rytas,

Laiko ratas saulę išridens.

Išbučiuosiu aš tave parkritus,

Mylimą, nebijančią rudens.






Stasė JUCAITIENĖ



Senu keliu



Braižo kregždės

Padangių mėlynę,

Tartum jūrą

Paklydę laivai...

Pakelėj stūkso

Gluosnis parimęs

Ir stūksos

Nežinot,

Kiek ilgai...

Girdžiu vakaro

Tylų skambėjimą

Tarp žolynų –

Ant kalno stataus...

Ir sustoju,

Tarsi pakylėjimui –

Nusilenkti

Beribei dangaus...

Jo šventa,

Paslaptinga malda...

Iš širdies atminties

Vaizdų aidas

Greit išplaukia

Ir dūžta šalia...

Kelio vingiuos

Sodybos išnyra...

Viskas viskas

Tas pats, ką matau...

Braižo kregždės

Padangių mėlynę

- - - - -

Tik šįkart aš

Laike paklydau...






Asta KASNAUSKIENĖ



Kukutis eina per Lietuvą

Skirta Marcelijui Martinaičiui



Pakilo vieversiai,

Į vagą grįžta upės

Ir tylą užpildo paukščiai.

Balandis, sniegan įsisupęs,

Nepajėgia pavasario šauktis.

Keliauja Kukutis per Lietuvą

Lig pavasario suguldęs sėklas.

Duok, Dieve,

Kad vėl atsibudusios

Matytų visus skubančius,

Kad vėl Katedros aikštėj

Sapnuotų Žuveliškių kaimą...

Jau padangių pievos valomos

Ridensim margutį –

Tą, kur atneša Kukutis

Per balandžio sniegą

Marcelijaus numargintą...

Riedėk aukščiau, saulele,

Sėsi rugį, kad namai

Kvepėtų duona,

Kad galėtum paklausti,

Ar šita kalba kalbi,

Ar tautybės esi tos pačios –

Kaip žemė.

Eina Kukutis per Lietuvą

Smagus ir laimingas,

Ir suprantamas visiems –

Kaip tavo kalba.






Vitas KLIMAS



Pabudink sielą



Pavasarį pirmiausia

Savo sielą reik pabudint.

Jei ji miegos –

Nė pavasarinės jėgos nepadės.

Nejausi bundančio jaunatviško žalumo,

Neskinsi žydinčios laukų gėlės.

Nedžiugins tavęs paukštelių giesmės,

Čiurlenimas sraunios tėkmės.

Neaplankys nei linksmas juokas,

Nei viltys, kad gyvenimas gerės.






Janina KURTINAITIENĖ



Truputis pavasario sau



ant žolynų žalių

krinta šiltas lietus

švelniai liesdamas

pumpurus medžio

žydinčių tulpių aksomą

švelniai sūpuoja

pavasario vėjas

ir dangus jau kitoks

netgi žemė kitokia

suka ratą

virš medžių varnėnas

švilpaudamas savo dainelę

ak, pavasari,

jau atėjęs ir dar neišėjęs

leisk man tavęs

truputį turėti --






Kęstutis KRUPAVIČIUS



Muziką groja magnetola tyliai.

Vynuogių sultys raudonos

Nuskaidrina mintis ramiai

Ir tu laiškelį rašai nejučia.

Lauke gruodas pranyksta.

Varvekliai verkia ašaromis ledo.

Šiąnakt moterį sapnavai

Su puokšte tulpių geltonų.

Tu vienišas mažam kambarėly

Nusišluostei ašarą sūrią.






Ugnė LENGVINAITĖ- ŽEMAITIENĖ



Kas ten šnara

Mažoj lovelėj?

Ar patikėsit?..

Tai mano sūnelis!

Mano svajos

Staiga išsipildė –

Motinystė

Širdelę sušildė.

Nebeslėpsiu prasmės

Po eilutėm,

Nes visa prasmė –

Mama būti!..






Jolanta MALINAUSKIENĖ



Tu – tarsi rytas,

Ištirpęs dienoje,

Dar kvepiantis

Gaivia rasa,

Tačiau labai išblyškęs

Ir dvelkiantis vėsa...



Tu – tarsi jūra...

Paskendęs audroje,

Vis menantis tyrumą

Pakrantės tyloje,

Tačiau kažko pabūgęs

Slapstaisi savyje...






Agnė MILIAUSKAITĖ



Madonos



Jos puoštis nemėgo, tik kartais

Subanguodavo vėju plaukus per atlaidus

Ir skruostus padažydavo raustančiu vakaru,

Kai lūpos dėliojo pabėgusias giesmes mojavines

Ir žodžius savajam labiau aistriai nei švelniai...

O kaip mokėjo jos juoktis...

Kad ir išaisuotos iš motinų greitai

Su visu kukliu savo kraičiu mergautiniu.

Aidėjo net rudeniu ir darbais paskutiniais

Apsunkus moliakalnių žemė,

Ta, kur pėdos paliko, savo vargą bebraidant.

Mylėt jos mokėjo, prisėst šalia ir patylėti, kai reikia.

Kad ir kaip krūtine sopulių vabalaitis bėgiojo dėl savo,

Pasiklydusio ar šiaip lietum naktiniu pro šalį praeinančio.

Nužengusios iš senų nuotraukų albumų, prisiminimų,

Gražios savaime, kvepiančios namais ir violetu alyvų.

Išblukusių kartūno suknelių madonos

Su murzinais ir strazdanotais kūdikiais ant rankų...

Šiltuose kerčių šešėliuose laimina tuos,

Kurie pasiliko eiti jų kelią.






Regina MINEIKIENĖ



Draugų vainikas



Kad galėčiau supinti vainiką

Iš vaikystės gražiausių žiedų!

Su draugais praleistom vakaruškom,

Kur be rūpesčių dūkom kartu.

Bet draugai tarsi paukščiai išskrido

Iš gimtųjų namų – savųjų lizdų.

Vainike vien stiebai pasiliko –

Nubyrėjo lapeliai gėlių.

Ten, vaikystėj, sodybų vaizdeliai

Ir gandrai lizduose – buvo jų.

Man tik reikia visokių žiedų,

Būtinai aš nupinsiu vainiką,

Prisiminus drauges, kur išlikę

Ir kurių nebebus jau tarp mūs.

Lai gražiausios rugiagėlės melsvos

Ir ramunės baltutės laukų

Susijungs į vainiko lankelį

Ir primins veidelius tų draugų.






Justinas NAUJOKAITIS



Apleistam kieme



Ant smaigo pamauta išbluko kepurė.

Suskilus puodynė šalia.

Langinės užkaltos ir spynos ant durų,

O kiemas užžėlęs žole.



Sodyba be garso, be šunio lojimo,

Be vaikiško juoko kieme.

Išvirtusios durys prie seno klojimo

Tarytum pamojo – eime.



O sienos apleistos, takeliai užžėlę,

Nuo kluono atplėšta lenta.

Juk buvot kadaise jauki tėviškėlė

Su krosnim šiltai prikurta.



Ir juokas aidėjo, ir vargas lapojo,

Ir ašara biro slapčia.

O gandras ant kluono nuolat pridabojo,

Kad vygė nebūtų tuščia.



Išskrido jaunystė sau laimės ieškoti.

Senatvė kalnely aukštam.

O vartų į kelią plačiai atlapotų

Užkelti nebuvo jau kam.






ORIJA



***

Džiaugsmo alsuoti

Šviesa

Juk niekas negali

Sudrumsti.

Palaimos versmėn

Panirti,

Vaivorykštę glausti

Viltingai

Ir sąskambiais Meilės

Virpėti

Kartu su Dangaus

Tyla...

Pilnatvės gausmu

Pasitikti

Akimirkos tyrą

Stebuklą

Ir melsti tūkstančiais

Saulių,

Kad apsireikštų

Tiesa

Gyvybės švelniausio

Orumo...

Gyvybės šventumo

Tiesa...






Antosė PAULAUSKIENĖ



Jau taip seniai laikiau pieštuką,

Seniai, seniai rašiau eiles,

Todėl ir parašiau klaustuką,

Kas kaltas šičia, kas?

Gal mano mūza pramiegojo

Geras, prasmingas minutes?

Mintys gal žodžių neieškojo,

Neguldė raidžių į eiles.

Mačiau tavo akis žaibuojant,

Ne mėlynas, bet juodas kaip naktis.

Iš kur ta neapykanta didžioji?

Kieno paklausti, kas pasakys?

Juk tu – maža manęs dalelė,

Lašelis kraujo iš širdies.

Gyvenimas sudužęs – tik šukelės

Gal nuo gimimo, gal dar prieš?

Ateina viskas ir išeina,

Tiktai gili širdies žaizda.

Ji neužgyja, nepraeina...

Gal neužgis jau niekada?..






Danguolė PROTASEVIČIENĖ



Birželio lysvėj kvepia braškės

ir žemuogių karoliai pievelėje tarp smilgų,

ir kvapas džiūstančių raudonų dobilų,

žalsvėjantis lankų atolas,

ir brydės paryčiais rasų...

Lizduos plunksnuojas vyturių jaunikliai

ir soduos tvinksta obuoliai,

perkūnijos prabunda, trankos

ir vis karštesnės dienos, naktys trumpos.

Birželis – vasaros pradžia,

saulėgrįža ir lietūs šilti ir kvapnūs,

žiedadulkės nuplaukia pasroviui

ir pienių lekiančios sėklytės pasisėja

puriam kurmiarausio kupstelyj.

O po lietaus pakvimpa liepų dieviškas saldumas

lyg moterys, medum išsikvepinę,

nusvarinę apsunkusias rankas, bites maitina...

Ak, tos atlapaširdės liepos,

žaibams ir žmogui teikiančios pavėsį,

lakštingalai prieš lietų.

Saulėgrįža....ir ritas saulė protėvių keliais

palikdama liepsnojantį per dangų taką,

Saulėtekis, saulėlydis ir vis šviesyn

į naują patekėjimą...

Žiūrėk, jau švinta......






Daiva RUDAITIENĖ



Pakilo paukštis nuo bedugnės krašto,

Į viršų grįžti pakvietė šviesa.

Plačiai jis išskleidė sustingusius sparnus.

Tvirtybės jausmą suteikė dangus.

Švelnus vėjelis dvelkė gaivumu

Ir širdį glostė ramuma.

Dviprasmiška minčių našta

Jau liko praeity.

Dabar vilties maža švieselė žiba

Jo naujame kely.

Ir kai atrodo, pabaiga,

Atsiveria kita pradžia,

Pilna gyvenimo prasmės ir begalinės ištvermės.






Zina SARTAITYTĖ



Pasakiškas pavasaris



Ir vėl pavasaris žalias beržų kasas supynė,

Bet jas ištaršė vėjai, siausdami laukais,

Ir gegužė atvėrė savo kraičio skrynią,

Rideno drobes, dvelkiančias žiedais.



Žiedų drobulėm sodai suklestėjo,

Kiekvienas medis siautės žiedlapių skraiste,

Baltaisiais debesėlių rūbais obelys švytėjo,

O lieknos vyšnios – nuometais nertais.



Jau visą žemę gegužė baltai nusagsčius,

Ji savo skrynią ištuštėjusią užvers melsvu gaubtu,

Tada sau tikrą nuotaką ir išsirinks pavasaris –

Bekraitę gegužę, rypuojančią karališku balsu.






Rima SAVICKIENĖ



Meditacija



Pasineriu į tylą, į ramybę.

Verpetu lėkę mintys rimsta.

Švelnus gerumas teka į Esybę,

Kažkur tikra palaima gimsta.



Nejaugi viskas, ko ilgiesi,

Ko ieškai kituose, šalia,

Nejaugi viskas pasislėpę

Tik tavo pačio viduje?



O šitiek klaidžiota, ieškota,

Tiek daug išbraidžiota takų...

Ir tik į save pasinėrus,

Ramybę sielos atrandu.






Gintaras STANKEVIČIUS



Pavasaris



Koks žydras šiandieną dangus

Ir vėjas pavasariu dvelkia,

Laukimo kančia toli praeity,

Pavasari, aš sveikinu tave!



Pražydęs žibuoklių žiedais,

Pas mane į svečius ateini,

Baltą sapną žydinčio sodo

Dovanų lyg stebuklą neši.



Saulės spinduliu palieti delną,

Lūpos vyturio giesme prabyla,

Sparnuotos svajonės liejas laisvai

Iš tavųjų akių, tų šaltinių gaivių.



Aistrą, kaip pirmąją meilę,

Tu uždegei mano širdyje

Ir man norisi garsiai sušukti:

„Pavasari, įsimylėjau vėl tave!“






Stasė STAČIULAUSKIENĖ



Poetų varžytuvės



Poezija, kaip sako, ne krepšinis,

Kita vertus – panaši.

Varžybos vyksta dėl laureato vardo,

Premija – dosni!

Ir aš kelyje nenuklystu,

Artimo meilę pripažįstu.

Už nominaciją ačiū sakau –

Auksine plunksna eilėraštį rašau.






Juozas ŠALČIŪNAS



Mano gyvenimas



Kaip išvaduoti save

Iš netikėjimo, nerimo,

Kaip man praeiti geriau

Per savo gyvenimą?



O gal kažkas jau seniai

Akmenio šoną nutašė

Ir nesiklausęs, grubiai

Mano likimą užrašė.



Tik ar žinos tas akmuo,

Apsamanojęs ir senas,

Kad susiklostė ne taip

Mano gyvenimas.



Kapsi nuo žvakės lašai,

Nors nieks jų ir negirdi,

Kapsi laiko lašai

Į mano širdį.






Algimantas ŠERONAS



Lietuvai



Visada brangi esi,

Mūsų Lietuva,

Laukais, miškais,

Sidabrine ežerų spalva.



Kai gražus pavasaris

Džiugina visus,

Grįžta namo paukščiai

Į gimtus namus.



Kilimais gėlėtais

Žemelė žydės.

Ir Tėvynei dainos

Visad mūs skambės.






Birutė VAIŠNIENĖ



Pavasario darbai



Pavasaris, vėl pasikinkęs vėją,

Visus kampus jau apžiūrėjęs,

Šluoja, sodina, sėja:

Laukuose pienę auksaspalvę,

Pamiškėje žibuoklių

Žeria saują,

Apsukęs seną krūmą karklo,

Gelsvais kačiukais apibarsto.

Paskui, pagriebęs gilių saują,

Neša sodint jas į kirtimą naują –

Užaugs čia jaunas ąžuolynas,

Senajam miškui bus kaimynas!

Papūtęs savo skudučius,

Sukviečia šen visus paukščius,

Kad žadintų giesmėm

Jie žemę ir miškus...

Težydi mūs gimtinė,

Teskamba,

Težaliuoja!..






Vida VOSYLIENĖ



Šviesus spindulys



Tavo stiprių rankų pakylėtas

išvydau žemę ir šviesią saulę.

Kaip gležnas daigas iš lėto

augau, pažinau nuostabų pasaulį.



Pirma šypsena mano veidely

tau sutvisko šiltais spinduliais.

Silpnas žingsnis, vedantis į kelią,

širdyje skambėjo vyturiais.



Pirmas žodis – skambantis varpelis

tau sukėlė džiugesį širdy.

Sutvirtėjau, išėjau į savo kelią,

tu lydi mane šiame kely.



Mielas tėve, brangus žodžių aidas,

šypsena, pamokymai ir pavyzdys...

Nepamirštamas mylimas veidas –

mano kelio šviesus spindulys.






Birutė ZUBAVIČIENĖ



Lemtis



Jau taip maža beliko

ligi saulės laidos,

neprašysiu likimo

ištaisyti klaidos.

Jau man medis užaugęs,

Gal nukirs jį rytoj.

Jūs ateikit neklausę

Pas duris parymot.

Į kalnelį ateikit

Su laukų žiedeliu,

Susiraskit pušelę –

Jau pušelė esu.

Prie kamieno prigluskit,

Palytėkit ranka

Ir palikit vėl vieną,

Kaip viena lieku aš.

Jau visai nebeliko,

Jau sutemo naktis.

Aš nekaltinu nieko –

Tokia buvo lemtis.






Vytautas ZDANAVIČIUS



Tu atėjai



Tu atėjai į mano širdį,

Tu atėjai, kai dienos ašarojo,

Saulė skendo debesų vandeny,

Išblaškyti vienatvės ilgesį,

Įžiebti vilties daigelį širdyje.

Tu lyg ežero galinga banga

Pabudinai pavargusią sielą,

Išdžiovinai skausmo ašaras

Ant mano pavargusio veido.

Padovanojai saulės šypsnį,

Atnešei lašelį gėrio ir džiaugsmo,

Gražių pavasario spalvų.

Nuraminai širdį,

Grąžinai gyvenimo viltį.

Tavo gerumas ir širdies šiluma

Atėjo į mano širdį džiaugsmo gaida.

Sušvito gyvenimas nauja varsa.







Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas