„Santaka“ / Gyvenimas labai panašus į matematikos lygtį

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-02-17 18:02

Dalinkitės:  


Romualdas ir Onutė Ramanauskai įsitikino, jog gyvenimo sėkmė priklauso nuo žmogaus valios ir tolerantiškumo.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Gyvenimas labai panašus į matematikos lygtį

Birutė NENĖNIENĖ

Romualdas Ramanauskas – Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinės mokyklos matematikos mokytojas metodininkas, mokytojų profsąjungos rajono skyriaus pirmininkas, Vilkaviškio P.Karužos šaulių kuopos vadas... Apie šiuos tris savo gyvenimo polius Romualdas gali pasakoti labai daug: kursai, seminarai, konferencijos ir kt. Jais užpildyta kiekviena, net laisvesnė valandėlė. Šis žmogus neseniai draugų, šaulių, artimųjų rate šventė 55-ąjį gimtadienį.



Negalėjo atsisakyti

– Apie ką daugiausia galvojote per gimtadienį?

– Pirmiausia, kad būčiau sveikas aš ir žmona. Turiu nemažai pareigų, esu daug ką suplanavęs nuveikti. Negaliu žmonių nuvilti, kada jaučiu, jog manimi pasitiki, ypač šauliai. Šaulių kuopų vadų pasitarime kalbėjomės apie ateities planus. Balandžio mėnesį moksleiviams organizuosime šaudymo varžybas, paskui reikės vykti į karinį poligoną, nes rinktinėje esu vienas iš trijų Šaulių sąjungos saugaus šaudymo instruktorių.

– Žinau, kad jei jūs pradėsite pasakoti apie šaulių veiklą – sunkiai sustabdysi. Bet ar ne per daug užsikrovėte pareigų?

– Taip susiklostė. Kai maždaug prieš dvejus metus pakriko rajono mokytojų profsąjungos organizacija, atsidūriau tokiose aplinkybėse, jog negalėjau atsisakyti ir ėmiausi ginti mokytojų interesus. Tais pačiais metais, gal po mėnesio, iškilo dilema dėl šaulių kuopos egzistavimo. Vadai prašė manęs, kaip jauniausio, pagelbėti, leido porą savaičių pagalvoti. Žmona už galvos stvėrėsi, kam man dar vienų pareigų? Dabar jau įsivažiavome, pagausėjo šaulių, ypač jaunų.

– Dideles viltis dedate į jaunus šaulius?

– Labai. Man, kaip mokytojui, patinka dirbti su jaunimu. Šaulių sąjungos veikla yra orientuota į jaunimą, todėl ir mes ta linkme einame, bendradarbiaudami su kitomis organizacijomis ir suinteresuotais asmenimis. Džiugu, kad ir Vilkaviškyje atsiranda šaunaus jaunimo, kaip Egidijus Aželskas, Edgaras Diržius, Stasys Serbickas ir kiti.

– Straipsnius apie šaulių veiklą rašote norėdami pritraukti daugiau jaunimo?

– Pagarsinti skatina ir Šaulių sąjungos vadovybė. Nori, kad žmonės žinotų apie prasmingus patriotiškus jaunimo renginius, akcijas. Šauliai turi „Trimito“ žurnalą, bet ne visi žmonės jį skaito.

– Kada ir kodėl Jūs tapote šauliu?

– Žaliojoje į kuopą mus subūrė Albinas Gudaitis 1992 metų kovą. Tada šauliu tapo ir mano tėtė Stasys Ramanauskas. Pirmasis susirinkimas vyko mano tėvų namuose. Jau ir anksčiau norėjau dalyvauti šioje veikloje, bet kažkaip nesutikdavau organizatorių. Man širdis užsidegė, kai 1991 sausio 14 dieną saugojome Parlamentą, o paskui matėme pašarvotus žuvusiuosius.



Mokytojo kelias

– Kokie prisiminimai išlikę iš mokyklinių metų?

– Tikriausiai nuo vaikystėje patirtos traumos kirtosi kalba. Nors pamokas išmokdavau mintinai, kai pakviesdavo prieš klasę, pasimesdavau. Lietuvių kalbos mokytoja visada pasodydavo ir parašydavo dvejetą. Istoriją dėstęs L.Kumpys suprato ir leisdavo atsakinėti raštu. Baigiant mokyklą mane traukė teisė ir kariški dalykai. Tačiau auklėtojas A.Buzaitis patarė Vilniaus universitete studijuoti matematiką, sakė, baigus nereikės kalbėti, galima bus dirbti su vis tobulėjančiomis technologijomis ir t.t.

– Bet tapote mokytoju?

– Mokiausi trečiame kurse, kai tėvų namuose apsigyveno J.Šačkus (vėliau – ilgametis Švietimo skyriaus vedėjas). Išsikalbėjome, ir jis pasakė, jog galima pasirinkti ir pedagoginį profilį, bus galima dirbti skaičiavimo centre, jei norėsiu – mokykloje. Taip ir padariau, diplome įrašyta: matematikos dėstytojas-matematikas programuotojas. Kažkaip ir kalba pasitaisė. Buvo galimybė įsidarbinti skaičiavimo centruose, bet didmiesčiai manęs netraukė.

– Ir atsidūrėte kaime? Kaip jus priėmė naujas kolektyvas?

– Paskyrė į Vištytį. Vasarai baigiantis nuvažiuoju lengvai apsirengęs į mokyklą. Buvau smulkus, jaunai atrodžiau, tai būsimi kolegos palaikė mokiniu. Ketverius metus dėsčiau matematiką, paskui vakarinėse klasėse – fiziką ir astronomiją.

– Karjeros nesiekėte?

– Siūlė direktoriauti, bet nesutikau stoti į partiją. Paskui perėjau į Paežerius.

– Iš vieno rajono krašto į kitą?

– Mane labai traukė dūdų orkestras, tiesiog svajojau, kad Stasys Ankevičius priimtų.

Dūdą pūsti jis mane savo namuose mokė du mėnesius, kol kantrioji jo žmona Rozalija mandagiai paprašė, kad iš trobos išeitume. Mokėmės paežerėje. Turėjau nusiskusti tada madingus ūsus, nes lįsdavo į instrumentą. Bet užtat po to visą dešimtmetį grojau kolūkio orkestre.



Romantika ir išbandymai

Pirmą kartą žmona Onutė, tada dar mokinė, Romualdą pamatė Vištytyje. Įstrigo jauno mokytojo tvarkingumas, kultūringumas. Kiekvienas ėjo savo gyvenimo keliais, kol vienąkart jie susikryžiavo. Gegužės 5 dieną bus vienuolika metų, kai jie kartu.

Bendromis pastangomis gražioje vietoje nusipirko namą, įsikūrė. Prieš penkerius metus palaidojo Onutės vienturtį 22 metų sūnų – žuvo avarijoje. Bendrų vaikų šeima neturi. Ramanauskai ūkio darbais nesusiviliojo, neaugina gyvulių. Tačiau labai gražiai tarpsta Romualdo rankomis pasodintos gėlės.

Be kitų šeimos švenčių jie kasmet mini tokią datą, kurios nėra jokiuose kalendoriuose – liepos 28-ąją. Tai tarsi antroji Romualdo gimimo diena, žyminti naują gyvenimą. Šią liepą sukaks devyneri metai, kai Romualdas nevartoja alkoholio.

– Per matematikos pamokas mokiniams padedate rasti uždavinių sprendimo būdus bei atsakymus. Ar daug pačiam reikėjo spręsti sudėtingų gyvenimo uždavinių ir nerasti atsakymo? – klausiau Romualdo.

– Matematika ir loginis mąstymas man daug padėjo, nes įvairiais atvejais analizuoju ir numatau, kas galėtų būti, kaip turėčiau pasielgti.

– Kada Jums gyvenime buvo sunkiausia?

– Esu praėjęs ir ugnį, ir vandenį. Buvau įklimpęs į visokias duobes, bet jei reikėtų keisti savo nueitą gyvenimą, dar gerai pagalvočiau, ar verta. Juk negaliu išbraukti nieko, nes tai – mano gyvenimas. Esu matęs daug vargo, gyvenimo purvo. Bet tai man tik padeda suprasti žmones, priimti juos tokius, kokie yra.

Toji patirtis davė ir naudos, kad daug ką analizuočiau, įvertinčiau ir kitiems patarčiau.

– Kiek suprantu, turėjote mėgstamą darbą ir užsiėmimą, bet įkritote į „gyvenimo duobę“.

– Į alkoholizmą įklimpti nėra sunku. Būdavo visokių nusivylimų, patyriau tuometinės santvarkos, diktato neteisybių. Pradėjau išgėrinėti. Žinote, buvau be šeimos, o kai žmogus vienas, tai kur nueini, ten ir pritampi. Sunkiausia būdavo, kai ant išgėrusio šaukdavo, bardavo, tačiau niekas nenorėdavo išklausyti.

– Kaip sugrįžote į tiesų kelią?

– Buvo tekę palikti mokyklą. Kai dirbau statybose, o vėliau kepykloje, mokiausi susivaldyti ir neprisidėti prie kompanijų, gydžiausi. Mokykloje atsirado kiemsargio vieta, po metų – ir pamokų gavau. Išsiugdžiau valią, ir jokių problemų nekyla.

– Ir kibote į naujoves – Žaliosios mokykloje ėmėtės įdiegti kompiuterius?

– Man tai buvo labai įdomu, todėl savarankiškai lankiau kursus, o paskui per Tautos fondą gavome pirmuosius kompiuterius. Kelerius metus pagret važiuoju į Lietuvos kompiuterininkų sąjungos dienas, tapau nariu, teko skaityti pranešimus.

– Kam dabar pirmiausia galite pasiguosti, jei jaučiatės pavargęs ar nusivylęs?

– Žmonai. Ji viena mane supranta. Moka išklausyti, neužgauti, jei reikia – palaukti ir paraminti. Onutė taip pat mano pagalbininkė šaulių veikloje.

– Jūs turite visokių apdovanojimų, gautų iš Šaulių sąjungos, rajono Savivaldybės. Koks svarbiausias?

– Vertingiausias – Policijos generalinio komisaro įteiktas medalis už paramą policijai palaikant viešąją tvarką. Brangiausias – mokyklos direktorės padėkos raštas už tiesioginį darbą.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas