„Santaka“ / Vien tik valdžia nuo skurdo neišgelbės

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-03-29 08:13

Dalinkitės:  


Vidas Rachlevičius (iš kairės pirmas), dr. Mantas Adomėnas, prof. Rimantas Rudzkis, Rimvydas Valatka ir Edita Mildažytė forume išsakė nuomonę, kad nepritekliui žmones pasmerkia ydingos jų asmeninės nuostatos ir valstybės kova su skurdo pasekmėmis, o ne su priežastimis.

Autorės nuotr.


Vien tik valdžia nuo skurdo neišgelbės

„Arvi“ įmonių grupė vėl kvietė Sūduvos regiono gyventojus į Marijampolės forumą. Jam buvo parinkta visuomenei ypač aktuali tema – „Kova su skurdu ir kova su prabanga – du Lietuvos frontai“. Anonsuodami forumą rengėjai klausė: „Pranešama, kad 33,4 proc. Lietuvos gyventojų atsidūrė ties skurdo riba, ir tai yra vienas didžiausių rodiklių Europoje. Lietuvos skurdo fone jau kelerius metus vyksta kova su oligarchais ir prabanga, o tuo metu vaikai į mokyklas eina nepavalgę, žmonės negali nusipirkti tinkamų vaistų ir drabužių, jie turi užmiršti teatrus ir koncertus. Vadinasi, griūna tautos genofondas? Ar padėtis iš tikrųjų tokia grėsminga ir nepataisoma?“



Kalbėjo praktikai ir teoretikai

Pasidalyti patirtimi bei nuomonėmis į „Europa Royale“ viešbutį atvyko dr. Mantas Adomėnas, Seimo narys, Žmogaus teisių komiteto pirmininko pavaduotojas, Edita Mildažytė, televizijos laidų vedėja, labdaros akcijų organizatorė, Vilma Ratkevičienė, Marijampolės socialinės pagalbos centro direktorė, prof. Rimantas Rudzkis, ekonomikos ekspertas, Ministro Pirmininko visuomeninis patarėjas, Rimvydas Valatka, interneto portalo vyriausiasis redaktorius. Be pagrindinių forumo pranešėjų diskusijoje dalyvavo žurnalistas Vidas Rachlevičius, teatro ir televizijos režisierius Vytautas Balsys, socialinių mokslų dr. Vladas Gaidys, Nemuno euroregiono Marijampolės biuro direktorius Gintaras Skamaročius ir kiti.

Nors šalyje skurdą patiria ir neįgalieji, ir seneliai, ir ligoniai, visas renginio pranešėjų dėmesys buvo sutelktas į tą visuomenės dalį, kuriai pagal galiojančius įstatymus skiriamos įvairios šalpos išmokos, į tuos valstybės piliečius, kuriems pajamas gauti pašalpų forma yra tapę gyvenimo būdu arba galimybe išgyventi.



Į rizikos grupę – dėl įgūdžių stokos

Kone dvi dešimtis metų socialinės pagalbos srityje dirbanti Marijampolės socialinės pagalbos centro direktorė V. Ratkevičienė sakė matanti jau 3-ią ar 4-ą jos akyse augančią kartą, gimusią, užaugusią, gyvenančią ir vaikus gimdančią skurde. Socialinių darbuotojų lankomiems gyventojams trūksta maisto, jų būstuose – netvarka. Tokia situacija – pasekmė to, kad žmonės stokoja elementarių įgūdžių, kaip tvarkytis buityje, prižiūrėti vaikus. Didžiausia bėda – girtavimas, alkoholyje „nuskendę“ suaugusieji „nebeturi laiko“ vaikų auklėjimui, priežiūrai, ir klostosi situacija, kai skurstantys „vaikai gimdo vaikus“. Į socialinės rizikos šeimų kategoriją šeimos patenka ne dėl mažų pajamų, o dėl vaikų nepriežiūros ir palikinėjimo, įgūdžių stokos. V. Ratkevičienė konstatavo, kad socialinių darbuotojų pastangos, išskyrus retas išimtis, būna efektyvios tik trumpą laiką. Ji teigė, kad yra žmonių, kuriems „patogu gulėti ir nieko neveikti, imti pašalpas“.



„Pyragas ir pyragas“ – neefektyvu

Gyvenančiuosius skurde nuolat matanti E. Mildažytė išvardijo neefektyviai valstybės mastu tvarkomas sritis, kurios, laikinai saugodamos žmones nuo skurdo, iš tikro daro jiems meškos paslaugą – žmonės neįgyja arba praranda turimus savarankiško gyvenimo įgūdžius, negeba pasirūpinti savimi. E. Mildažytės nuomone, šiuo metu teikiant socialinę pagalbą laikomasi principo „pyragas ir pyragas“, nors turėtų vyrauti nuostata „pyragas ir botagas“. Tai reiškia, kad pagalbos gavėjai turėtų kooperuotis su paramos teikėjais: nesistengsi ir pats vaduotis iš skurdo arba netausosi to, ką gavai kaip paramą, – daugiau nebegausi. Daug iš pašalpų, kitokios paramos besiverčiančių žmonių aplankančią E. Mildažytę piktina tai, kad kaime gyvenantys, bet maisto stokojantys žmonės nesivargina užsiauginti nors lysvę daržovių, gaunantieji paramą daiktais nemato būtinybės išsiskalbti nešvarių drabužių, nes žino, kad veltui gaus kitą krepšį švarių aprėdų.

Visuomenės sąskaita parazituoja išmokų gavėjai „profesionalai“, nuvertinta motinystė: už kūdikį atsakinga valstybė, o ne tėvai, skubama atimti vaikus, nors reikėtų padėti jų priežiūros įgūdžių stokojančioms šeimoms ir taip kovoti su vaikų nepriežiūros priežastimis, o ne su pasekmėmis. Vaikų globos namuose gyvenantiems vaikams skiriamos valstybės lėšos garantuoja jiems šiltą būstą, maistą, tačiau nesirūpinama, kad vaikai išmoktų savarankiškai tvarkytis buityje, užsidirbti pragyvenimui. E. Mildažytės teigimu, į vieną „našlaityne“ augantį vaiką iki jo pilnametystės valstybė investuoja maždaug pusę milijono litų. Kokią grąžą šaliai duoda tokios investicijos ir kur tie vaikai atsiduria išėję iš valdiškų namų? Nemaža dalis jų užsiima nusikalstama veikla, nes augdami globos namuose neišmoko savarankiškai gyventi, nepramoko jokio amato, kuris galėtų išmaitinti. „Jaunimas, kai neturi šaknų, tai augina šakas“, – apie uždarą skurdo ratą kalbėjo E. Mildažytė.

Ji garsiai prakalbo apie tai, kad vertėtų riboti galimybę susilaukti atžalų toms moterims, kurios vaikus tik gimdo, bet jų neaugina. „Jei moteris pagimdė ir atidavė valdžiai jau du vaikus, reikėtų medicininėmis priemonėmis iš jos laikinai atimti galimybę pastoti. Jeigu moteris pakeistų gyvenimo būdą, galimybė susilaukti vaikų jai turėtų būti grąžinama“, – kalbėjo E. Mildažytė.

Režisierius V. Balsys pasidalijo patirtimi, kai jo atsisakymas aukoti pinigų tiems, kurie dėl priklausomybių atsidūrė skurde ir gyvenimo dugne, buvo traktuotas kaip išsišokimas, įžūlus poelgis. Jis patyrė, kad priešinimasis problemos iš esmės nesprendžiančiam visuotiniam skurstančiųjų rėmimui visuomenėje laikomas akibrokštu.



Siekiama popierių kokybės

Asmenine prof. R. Rudzkio nuomone, skurdas – vertybių ir moralės klausimas. Profesorius nepritartų socialinių išmokų mažinimui. Efektyvesnė priemonė būtų minimalaus atlyginimo didinimas, kad žmogui finansiškai labiau apsimokėtų dirbti, o ne imti pašalpas ir prisidurti iš nelegalaus darbo. Pasak R. Rudzkio, socialinės pagalbos, medicinos, švietimo srityse semdamiesi patirties iš Europos Sąjungos senbuvių mes „pirmiausia perėmėme popierius ir siekiame ne realiai konkrečiam žmogui suteiktų paslaugų, bet popierių kokybės. Pas mus formalizmas išstūmė žmogų.“ Profesorius mato vieną kelią, kuris sudarytų galimybę mažėti skurdui, – kurti investicinę aplinką, pasiekti, kad Lietuvoje verslas norėtų investuoti.



Skurdas – pirmiausia asmeninė problema

Gilumines, žmonių mąstymo nulemtas skurdo priežastis analizavo R. Valatka. Anot jo, skurdas bus tol, kol gyvens žmonės, nes skurdą mes suvokiame per palyginimą. Šią mintį R. Valatka pagrindė gimtinėn grįžusių tremtinių patirtimi: šių dienų skurdžiai į gyvenimą bandžiusiems kabintis tremtiniams būtų atrodę lyg milijonieriai. Pasak R. Valatkos, su skurdu reikia ne kovoti, o dirbti, kad skurdas mažėtų, reikia, kad valdžia leistų žmogui daug ir protingai dirbti. Progresiniai mokesčiai, kurių dėka neva turėtų pilnėti šalies biudžetas, problemos neišspręstų. Kitų valstybių patirtis rodo, kad tokia apmokestinimo sistema „išskraidintų“ iš šalies daugybę pinigų, be to, didinat lėšas socialinėms išmokoms pirmiausia pučiasi tų lėšų administravimo aparatas. Progresiniai mokesčiai, anot R. Valatkos, visai pražudytų viduriniąją klasę. O stipri vidurinioji klasė šalyje kaip tik ir būtų ta jėga, kuri sustiprėjusi išplėtotų paramą stokojantiesiems per bažnyčias ir labdaros organizacijas. Žurnalistas rėmėsi popiežiaus Pranciškaus mintimis, kad socialinės reformos neišspręs skurdo problemos, nes ten, kur yra skurdas, yra bėdų su mąstymu. Iš skurdo gali išgelbėti tik kiekvieno žmogaus socialinė veikla, mat skurdas pirmiausia yra asmeninė žmogaus, o tik po to – visuomeninė problema. Anot R. Valatkos, kovojant su skurdu valstybinėmis priemonėmis, skurdas turi tendenciją didėti. Pranešėjas kalbėjo apie paradoksalią situaciją, kai valstybės biudžeto pinigai, išmokėti kaip socialinės išmokos, galų gale atsiduria kontrabandininkų, nemokančių jokių mokesčių į biudžetą, kišenėse, nes skurdžiai gyvenantys žmonės už pašalpas perka pigesnes kontrabandines prekes. Skurstantieji, anot R. Valatkos, yra susiformavę iškreiptą vertybių skalę: verslininkus, kurie moka mokesčius į biudžetą, kuria darbo vietas, tačiau reikalauja produktyviai dirbti, jie vertina kaip priešus, o kontrabandininkai yra tapę autoritetais.

Šią mintį praplėtė forumo klausytojas, kuris teigė, jog „žemesniosios klasės tėvai savo vaikus augina su žymia nepagarbos verslininkams nuostata. Tėvai perduoda vaikams požiūrį, kad verslininkai – sukčiai ir vagys. Tokie vaikai užauga be siekimo kultūros“.



Gerovė – pamatinė teisė?

Apie būtinybę atkurti Lietuvoje siekimo kultūrą kalbėjo dr. M. Adomėnas. Šiuo metu dalis visuomenės prabangą suvokia kaip moralinį defektą, o skurdą – kaip nuo žmogaus nepriklausančią Dievo rykštę. Pasak M. Adomėno, galima kovoti su elgsenos skurdu, kuris kyla iš žmogaus elgesio, kai jis nustoja savimi rūpintis. Pranešėjas kalbėjo apie ydingą nuostatą, kad „gerovė – pamatinė teisė“, kuria vadovaujantis reikalaujama, kad „valstybė turi duoti, nes man priklauso“. Žmonių sąmonėje turi išlikti pasiryžimas ir noras pakilti iš skurdo savo darbu ir pastangomis. Anot kalbėjusiojo, pirmas klaidingas žingsnis buvo žengtas tada, kai įstatymais užsimota prieš dirbti tebenorėjusius pensinio amžiaus žmones. Turėtų būti atvirkščiai – įstatymo raide reikėtų įteisinti pagarbą darbui, o ne draudimą dirbti ir užsidirbti.

Prabanga, kaip ir skurdas, yra santykinė sąvoka, ir „reikėtų ne su prabanga kovoti, o leisti žmonėms užsidirbti, „nenuskusti“ dirbančiojo mokesčiais“, – dr. M. Adomėnui pritarė žurnalistas V. Rachlevičius.



Siekti, konkuruoti – negerai?

Ir dr. M. Adomėnas, ir prof. R. Rudzkis teigė, kad uždarą skurdo ratą stiprina ir mūsų šalies švietimo sistema. Dr. M. Adomėnas teigė, kad atsisakius rašyti pažymius mokyklose atmesta konkurencija. Dabartinės mokyklos prioritetas – kad vaikai gerai, jaukiai, komfortiškai jaustųsi, laikomasi pozicijos, kad siekti, konkuruoti, varžytis yra negerai. Įskiepijus tokią nuostatą užkertamas kelias dėti pastangas dėl savo gerovės, jaunas žmogus nebesuvokia, kad dėl geresnio gyvenimo gali tekti iškęsti ir tam tikrų sunkumų, nepatogumų. Šioms mintims antrino prof. R. Rudzkis sakydamas, kad reikia nustoti mokyklą traktuoti kaip „poilsio kambarėlį“, nes pagal vakarietiškus edukologijos principus išugdyti žmonės jau negali konkuruoti su Rytų šalių švietimo sistemų ugdytiniais, kurie mokslui skiria ypač daug pastangų, į mokyklą ateina ne maloniai pabūti, o daug ir sunkiai mokytis.



Renata VITKAUSKIENĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas