Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-02-11 10:01

---

Konkurso metu Savivaldybėje, besiklausant pirmą kartą skaitomo diktanto teksto. Trečioji – Rita Vyšniauskaitė. Pirmoji – jos mama, mokytoja Vilija Vyšniauskienė, teigusi, jog diktante gramatinių klaidų tikrai nepadarė, nebent kokio kablelio neparašė.

Autorės nuotr.

Sausio 28 dieną pirmą kartą šalyje surengto Nacionalinio diktanto aptarinėjimas tebesitęsia. Po diktanto daugiausia priekaištų krito ant per greitai tekstą diktavusio Juozo Šalkausko, o dabar internautai „prausia“ vertinimo komisiją. Žmonės įtikinėja, jog jie parašė be klaidų ir žeria priekaištus, kodėl jų nepakvietė į antrąjį turą.

Nacionalinio diktanto organizatoriai kantriai aiškina, jog visus per pustrečio tūkstančio vertinimui pateiktų darbų atidžiai tikrino autoritetinga komisija, sudaryta iš dešimties narių. Ji atrinko 83 darbus, kuriuose nerado nė menkiausios klaidelės.

Be klaidų parašytų darbų buvo per porą šimtų. Iš šių darbų į šalį buvo atidėti tie, kuriuose pasitaikė nereikšmingos klaidos. Pavyzdžiui, žodis T(tėviškė) buvo rašomas nesilaikant sistemos (teisinga rašyti – arba visada didžiąja, arba visada mažąja), buvo neišskirtas pavadinimas, ne vietoje parašytas daugtaškis ir kt.

Organizatoriai irgi nesitikėjo, jog atsiras tiek raštingų žmonių, todėl vietoj planuotų į antrąjį turą pakviesti 50 konkurso dalyvių, kviečia 83.

Daugiausia pakviestųjų – iš Kauno ir Vilniaus savivaldybių. Vilkaviškio rajono savivaldybei garbė, jog iš devyniolikos pateikusių parašytą tekstą vertinti, vienas žmogus pateko į antrąjį turą. Tai – Rita Vyšniauskaitė. Beje, iš dvigubai daugiau diktantą rašiusių marijampoliečių nepateko niekas.

R.Vyšniauskaitė 2004 metais baigė Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, šiemet ji – jau antro kurso studentė. Vilniaus universiteto Orientalistikos centre mergina pasirinko japonologijos studijas.

Vilkaviškietė redakcijai sakė, jog retą sritį pasirinko todėl, kad norėjosi kažko įdomaus. Japonijai plečiant santykius su Europos Sąjunga turėtų atsiverti platesnės galimybės pažinti šią šalį ir apskritai pasaulį.

Per pusantrų studijų metų ji įgijo japonų kalbos pradmenis, tačiau trūksta praktinių įgūdžių. Studijų programoje numatytas dalyvavimas konkurse dėl finansavimo ir galimybių žinias tobulinti šioje šalyje. Šį semestrą studentai pradėjo susipažinti su kinų kalba. Rita iš mokyklos laikų dar nepamiršusi vokiečių ir anglų kalbų, bet rusų kalbos nesimokė. Dalyvauti nacionalinio diktanto konkurse mergina panoro dėl įdomumo, patiko pati iniciatyva. Neturėjo tikslo kovoti dėl prizo, norėjo pasitikrinti žinias ir nesureikšmino to, kad pateko į antrąjį turą.

Antrasis turas vyks vasario 18 dieną. Jame R.Vyšniauskaitė būtinai dalyvaus. Studentė sakė, jog diktanto tekste neįžiūrėjo sudėtingumo, kai kurie sakiniai buvo girdėti.

„Gal lietuvių kalbos pamokose? Lietuvių kalbą mums dėstė mokytoja Gitana Melnykaitė.

Man smagu, kad jai malonu girdėti apie mano laimėjimą. Paskambino, džiaugėsi“, – sakė Rita Vyšniauskaitė.



Skaitytojams pageidaujant spausdiname organizatorių paskelbtą Nacionalinio diktanto tekstą.



Tėviškė

Jeigu manęs kas paklaustų, kurioje pasaulio vietoje žmogui linksmiausiai šviečia saulė, gražiausiai žydi gėlės, gieda paukščiai, ošia medžiai, ūkauja vėjas (, arba , –) aš atsakyčiau (– arba : ) T (t)ėviškėje (arba : „Tėviškėje“). Jeigu manęs kas paklaustų, kuriame visos žemės kampelyje žmogui gražiausias pavasaris, ramiausia vasara, spalvingiausias ruduo, balčiausias ir puriausias žiemos sniegas (, arba , –) aš taip pat atsakyčiau (– arba :) T(t)tėviškėje (arba : „Tėviškėje“). Jeigu manęs kas paklaustų, su kuria vieta žmogų sieja gražiausi ir geriausi jo atsiminimai (, arba , –) aš ir vėl atsakyčiau (– arba :) su (arba : „Su)1 T(t)ėviške, su tomis vietomis, kur mes gimėme ir augome, iš kurių prasidėjo mūsų gyvenimo kelias.(“) Kad ir kur tik žmogus būtų, kad ir kur gyventų, kad ir kur keliautų (, arba – arba , –) visur jį pasiveja greitasparnis T(t)ėviškės ilgesio paukštis (,) vaikystės dienų klyksmu nusmelkdamas širdį ir nors mintimis sugrąžindamas į tą žemės kampelį, kurio dulkių(,) kaip didžiausios šventenybės(,)2 po ilgų klajojimų nusilenkia paliesti sukepusiomis lūpomis net rūsčiausios širdies žmonės.

Taip galvojau vieną vaiskią rudens popietę (,) eidamas vingiuotu vieškeliu į savo senąją T(t)ėviškę, kurios jau daug metų nebuvau matęs. Ėjau neskubėdamas(,) tarytum atsargiai nešdamas neramią savo širdį ir bijodamas išlieti iš jos nors bent vieną lašą to graudaus T(t)ėviškės ilgesio, kurio ji buvo sklidina.



Pagal Antaną BILIŪNĄ



1Jei po dvitaškio pradeda kabutėmis, tai jomis sakinys ir baigiamas.

2Junginys kaip didžiausios šventenybės arba neskiriamas, arba išskiriamas iš abiejų pusių.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---