„Santaka“ / Dolerių veltui nedalija ir Amerikoje

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-03-08 08:14

Dalinkitės:  


Niujorkas vilkaviškietę Ritą Uldinskienę pribloškė savo mastais.

Dolerių veltui nedalija ir Amerikoje

Eglė MIČIULIENĖ

Tris mėnesius Amerikoje dirbusi vilkaviškietė Rita Uldinskienė sako, jog turėjo puikią galimybę bent akies krašteliu žvilgtelėti į tolimą šalį. „Negalėčiau sau leisti ten nukeliauti kaip turistė. O dabar ir pinigų užsidirbau, ir patirties įgijau, ir pamačiau kitą kontinentą“, – sakė moteris.



Tvarkė vasarnamius

„Kas mane pažįsta, žino, kad daug ką mėgstu daryti ekspromtu. Taip buvo ir šį kartą. Vieną dieną paskambino draugė ir pakvietė... į Ameriką. Ir išvažiavau – ne užsidirbti didelių pinigų, o iš smalsumo, norėdama pamatyti, kas vyksta svetur“, – šypsojosi R. Uldinskienė.

Abi draugės visą vasarą gyveno ir dirbo Niujorko valstijoje, Hamptone, Longailendo saloje. Tose apylinkėse filmuotas šiuo metu per televiziją rodomas serialas „Kerštas“.

Šios vietos garsėja naktiniais klubais, turtingais žmonėmis ir... omarais. Rita juokėsi, kad turtingų žmonių tikrai pamatė, omarais pasimėgavo, o štai po naktinius klubus vaikščioti laiko nebuvo. Moterys dirbo firmoje, teikiančioje namų valymo ir vakarėlių aptarnavimo paslaugas.

Vilkaviškietėms daugiausiai teko tvarkyti turtingų žmonių vasarnamius. Vandenyno pakrantėje stovinčių prabangių namų šeimininkai paprastai gyvena Niujorke ar kitame dideliame mieste, o į Hamptoną atvyksta vasaroti.



Pinigus reikia užsidirbti

Kaip Lietuvoje pinigų už dyką niekas neduoda, taip ir Amerikoje dolerių veltui nedalija – juos reikia užsidirbti. „Darbo ten tikrai yra. Jei turi sveikatos ir noro, gali dirbti ir 24 valandas per parą“, – kalbėjo R. Uldinskienė.

Vilkaviškietės dirbo tai, ką visos moterys daro savo namuose: tvarkėsi, valė dulkes, lygino skalbinius ir pan. Didžiulį 2–3 aukštų namą „nuo lubų iki grindų“ reikėdavo spėti sutvarkyti per penkias valandas. „Iš pradžių tai atrodė neįmanoma. Ką reiškia vien tik pakloti nenusakomo dydžio lovas su viena ant kitos tiesiamomis keliomis paklodėmis, antklodėmis, krūva pagalvių pagalvėlių... Kol vieną lovą pakloji, patalus pagal taisykles apkamšai ir sulankstai, rankos pavargsta. Su mumis dirbo moterys iš Ukrainos, Meksikos, kitų šalių. Mes, lietuvės, dirbome kone klupdamos, stengėmės iš paskutiniųjų – ir tai išėjo mums į naudą. Po kurio laiko tų namų šeimininkai ėmė kviestis būtent mus. Buvo keletas namų, kuriuos prižiūrėjau nuolat“, – pasakojo Rita.



Orientacijos nedemonstravo

Vasarnamių savininkų poreikiai buvo skirtingi: vieni namų valytojus kviesdavosi kasdien, kiti – tik kartą per savaitę ar porą kartų per mėnesį.

Vienos turtingos poros namus R. Uldinskienė prižiūrėjo visą vasarą. Tai buvo Amerikoje žinomų žmonių, režisieriaus ir menininko, šeima. Kaip jau turbūt supratote, tai buvo netradicinės lytinės orientacijos pora.

Rita prisipažino, jog jos nuomonė apie homoseksualias poras iki tol buvo „jokia“. „Negalėjau pasakyti, ar juos toleruoju, ar ne, – tiesiog nesuprasdavau tokių santykių“, – pasakojo moteris.

Tačiau pabendravusi su šiais sutuoktiniais moteris buvo maloniai nustebinta. „Jie niekuomet labai atvirai nedemonstravo jausmų, nemačiau jokių nepadorių veiksmų, išskirtinių manierų, perdėto seksualumo ar ko nors, kas šokiruotų. Tai buvo išsilavinusių, protingų žmonių pora, tad ir elgėsi paprastai bei kultūringai. Lietuvoje vadinamosiose normaliose šeimose mažai kur mačiau tokį gražų bendravimą – tiek tarpusavyje, tiek su vaikais“, – įspūdžiais dalijosi Rita.

Pora, kurios namus tvarkė lietuvė, augino du vaikus. Žinomi žmonės buvo labai visuomeniški, jų namuose nuolat lankydavosi daugybė svečių, būdavo rengiamos kviestinės vakarienės, pobūviai. „Taigi visai suprantama, kad jiems reikėjo moters, kuri jų namuose nuolat palaikytų tvarką“, – juokėsi R. Uldinskienė.

Lietuvės charakteris, gebėjimas laiku ir tinkamai atlikti darbus porai visiškai tiko, dėl to šeimininkai firmos visuomet prašydavo atsiųsti Ritą.



Už viską dėkojo

Šeimininkai su lietuve elgėsi labai maloniai. „Mane jie iš tolo pasitikdavo šypsodamiesi, niekada nepajutau esanti kokia nors „antrarūšė“ tarnaitė. Teko girdėti, kad kitos turtingos šeimos namuose dirbę žmonės valgydavo skalbykloje ir tik tai, kas atlikdavo nuo šeimininkų stalo. Mano šeimininkai, pasigaminę valgyti (o valgyti jie gamino patys, daug ir puikiai), pasikviesdavo ir mane“, – pasakojo vilkaviškietė.

Savo ruožtu Rita stengėsi dirbti kaip savo namuose ir niekuomet nelaukdavo, kol kur nors bus bakstelėta pirštu.

„Juos tai nuoširdžiai stebino. „Tu jau sutvarkei? Bet mes tau dar net neparodėme! – stebėdavosi amerikiečiai. Pamenu, kartą Džošas, vienas iš šeimininkų, iškepė tortą, ir visa šeima išvyko į svečius. Po jo darbo didžiulė virtuvė liko baisi! Atėjusi puoliau viską tvarkyti. Grįžęs ir tvarkos rasti nesitikėjęs šeimininkas išpūtė akis: „O... kur mano virtuvė?! Margarita (taip amerikiečiai vadino Ritą), ką tu padarei su mano virtuve?“ – linksmai šūkavo jis. Apskritai, jie nepamiršdavo pagirti ir padėkoti už kiekvieną smulkmeną. Kadangi stengdavausi visą laiką dirbti – juk pinigus man mokėjo ne už sėdėjimą – šeimininkai mane bardavo, kodėl nepailsiu. Kartą Džefris net paskambino darbdavei ir liepė pasakyti, kad aš neprivalau visą laiką judėti, kad galiu padaryti pertrauką, išgerti kavos“, – šypsojosi R. Uldinskienė ir abejojo, ar taip su tvarkytojais elgiamasi ir turtingų lietuvių namuose.

Moteris prisiminė, kaip kartą atėjusi tvarkyti namų gavo specialų šeimininkų nurodymą. Tą dieną visa šeima turėjo išvažiuoti, tad Džošas pasišaukė Ritą ir rimtu veidu nurodė ne tik sutvarkyti namus, bet ir... pasidaryti sau valgyti, išsimaudyti baseine bei pasideginti šezlonge.



Svarbios ir smulkmenos

Apskritai, Ritą stebino šių žmonių gebėjimas džiaugtis, rodos, ir mažiausia smulkmena.

Kartą lankstydama skalbinius moteris per langą pastebėjo kažkokį sąmyšį. „Matau, laksto visa šeima, kažką fotografuoja. Išėjau pažiūrėti. Pasirodo, vienas iš vaikų rado didelį vorą. Jau kitą dieną buvo padarytos voro nuotraukos, vaikams nupirkta knygučių su paveiksliukais apie vorus ir paaiškinta, kad voratinklis – labai gražu, jo nereikia draskyti“, – pasakojo vilkaviškietė.

Moterį nustebino ir tai, kad vaikai šiuose turtinguose namuose prie kompiuterių ir televizoriaus beveik nesėdėjo. Jie būdavo vejami į lauką žaisti, maudytis baseine ir bendrauti su draugais. Vaikai lankė ir vasaros stovyklą, kur lipdė, piešė, darė įvairius darbelius.

Į Ameriką atvykusiai vilkaviškietei jau iš pat pradžių į akis krito malonus žmonių bendravimas visur, ne tik šioje šeimoje.

Sakoma, kad šypsena nekainuoja nieko, bet nuperka daug. Amerikiečiai tą žino – šypsenas jie dalija dosniai. „Gal mes, lietuviai, neturime kuo labai džiaugtis, bet ar būtina visą laiką vaikščioti susiraukus? Nemanau, kad Amerikos prekybos centro kasoje sėdinti meksikietė labai turtinga ir laiminga. Bet ten žmonės šypsosi. Galbūt kartais jie tai daro iš įpročio, bet juk geriau iš įpročio šypsotis negu raukytis. Kai tau visi šypsosi – ir pačiam norisi šypsotis. Neilgai ten pabuvau, bet prie malonaus elgesio pripratau greitai. Deja, parvažiavusi namo nuo šypsenų po truputį atprantu. Jau grįžusią iš Amerikos mane viename Vilkaviškio prekybos centre pardavėja užkabino su prekių vežimėliu. Aš šypsodamasi atsisukau, bet malonios atsiprašančios pardavėjos šypsenos neišvydau. Piktas jos žvilgsnis aiškiai bylojo: jei dar nesitrauksi, pervažiuosiu!“ – kvatojo Rita.



Gigantomanija

Lietuvę Amerikoje nustebino dar vienas dalykas. Atvykusią ją apėmė įspūdis, kad visi daiktai – per dideli. Anot Ritos, viryklė, šaldytuvas, automobilis – viskas kaip ir pas mus, tik gerokai padidinta.

R. Uldinskienei teko dirbti vienuose namuose, kurių šeimininkai beveik nieko negamino – maistą jie parsigabendavo paruoštą.

„Vienintelį kartą mačiau juos verdant kiaušinių. Tačiau viryklės dydis tuose namuose – kaip mūsų trijų! Kai apsipranti, viskas atrodo normalu. Atsimenu, jau grįžusi namo pravėriau šaldytuvą ir nesupratau, kas ne taip. Pirmiausiai į galvą šovė mintis, kad šeimyna, kol manęs nebuvo, pasikeitė šaldytuvą – jis atrodė aiškiai per mažas!“ – juokėsi pašnekovė.



Didelė ir įvairi

Dar prieš išvažiuodama R. Uldinskienė su drauge pasidomėjo, ką Amerikoje galės pamatyti. Vis dėlto pamatė tik dalį to, ką planavo apžiūrėti.

Anot Ritos, ko vertos vien nuostabios Longailendo apylinkės, įlankos, vandenyno žydruma. Tačiau lietuvės norėjo apžiūrėti ir didžiausią JAV miestą – Niujorką.

„Nuo mūsų darbo vietos iki Niujorko tebuvo 40–50 minučių kelio, bet dirbdamos išvažiuoti negalėjome. Todėl paskutinėmis dienomis kategoriškai atsisakėme darbo, kad galėtume pamatyti daugiau“, – pasakojo Rita.

Moterys nusipirko organizuojamą turą po Niujorką. Ir gerai padarė, nes neįsivaizdavo šio miesto mastų.

„Nuo 8 val. ryto iki 20 val. vakaro spėjome pamatyti kiek tik įmanoma: salą su Laisvės statula, Manheteną, Brodvėjų, 5-ąją Aveniu, Centrinį parką ir kitas įžymiausias Niujorko vietas. Įspūdis toks, kad ten – viso pasaulio parduotuvės, viso pasaulio žmonės – jų daugybė ir visi – tokie skirtingi...“ – prisiminė R. Uldinskienė.

Be abejo, išvažiavusios iš turtingųjų kvartalų lietuvės matė ir skurdžių būstų, ir jūriniuose konteineriuose ar kartono dėžėse gyvenančių žmonių. Amerika – didelė ir įvairi.



Žemina ne darbas

Kartais amerikiečiai, kurių namus tvarkė Rita, klausdavo, ar ji neturi darbo savame krašte. „Kai pasakydavau, kad dirbu operacinėje slaugytoja, jie iš pradžių išpūtę akis patylėdavo, o paskui padarydavo išvadą, kad arba aš sakau netiesą, arba jie kažko nesupranta. Vienas iš mano prižiūrėtų namų šeimininkų dirbo ligoninės administracijoje. „Nerealu!“ – stebėdavosi jis ir sakydavo, kad Amerikoje chirurginio profilio medicinos sesuo uždirba tiek, kad viena gali išlaikyti visą šeimą. Nedrįsau jam pasakyti, kad aš dirbu net ne viename darbe, nes tikrai būtų pagalvojęs, kad meluoju...“ – juokėsi R. Uldinskienė.

Moteris įsitikinusi, kad žmogų žemina ne darbas – koks skirtumas, ar dirbi operacinėje, ar tvarkai svetimus namus – bet požiūris į dirbantį žmogų, jo vertinimas ir atlygis už darbą.

Kitame žemyne lietuvei patiko ir tai, kad nuoširdžiai dirbantis žmogus tuoj bus pastebėtas ir greitai padarys karjerą. „Net ir mums, dirbusioms vos tris mėnesius, firmos savininkė netrukus pakėlė algą. O namo, kurį tvarkiau, šeimininkai sezono pabaigoje nepagailėjo solidžių arbatpinigių – beveik viso ten gauto mėnesio atlyginimo dydžio. Bet yra kita pusė: jei dirbsi prastai, tave atleis be jokių skrupulų – tokių atvejų irgi mačiau. Taigi žmonės ten suinteresuoti dirbti, o ne atsėdėti darbo valandas“, – pasakojo pašnekovė.

Grįžusi į Lietuvą Rita sakė iki šiol internetu bendraujanti su šeimomis, kuriose dirbo. Ir sako gerai padariusi, kad nepraleido progos išvykti į Ameriką.

„Buvo įdomu. Dirbau sunkiai, bet nė dienos nesigailiu, kad ten buvau. Patirtis, įspūdžiai – tai liko visam gyvenimui“, – tvirtino vilkaviškietė.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas