„Santaka“ / Lietuvos mokslo premija – kraštiečiui

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-03-08 08:06

Dalinkitės:  


Profesoriui Romui Baronui (dešinėje) ir jo kolegai profesoriui Feliksui Ivanauskui Lietuvos mokslo premija skirta už darbus fizinių mokslų srityje.
Romualdo DANIELIAUS nuotr.

Lietuvos mokslo premija – kraštiečiui

Antradienį Lietuvos mokslų akademijoje iškiliausiems šalies mokslininkams premjeras Agirdas Butkevičiaus įteikė 2012 m. Mokslo premijos diplomus. Tarp apdovanotųjų – iš Kybartų kilęs Vilniaus universiteto Informatikos sistemų katedros vedėjas, profesorius Romas Baronas. Fizinių mokslų srityje premija jam ir jo kolegai profesoriui, habilituotam daktarui Feliksui Ivanauskui skirta už darbų ciklą „Matematinis netiesinių procesų ir sistemų nehomogeninėse terpėse modeliavimas (1997–2011)“.



Paskaitos – lyg kopimas į kalnus

R. Baronas yra baigęs taikomąją matematiką. „Tai ne nauja mokslo šaka, ji sena kaip istorija“, – mįslingai šypsosi Romas. Abu Lietuvos mokslo premiją pelnę profesoriai (F. Ivanauskas ir R. Baronas) – anaiptol ne atsiskyrėliai, užsidarę savo kabinetuose: jie intensyviai skaito paskaitas studentams ir laiko tai smagia, nors ir nelengva, mokslininko darbo sritimi. „Dar ir dabar po paskaitos jaučiuosi lyg užkopęs į kalną“, – kai susėdame pokalbiui, linksmai teigia R. Baronas, nors Vilniaus universitete dirba jau 30 metų. 2005 m. jam suteiktas profesoriaus vardas, nuo 2006 m. jis yra Programų sistemų katedros vedėjas.



Sudomino ir arabus

Kartu su biochemiku Juozu Kuliu ir matematiku F. Ivanausku R. Barono parašyta monografija „Mathematical Modeling of Biosensors: An Introduction for Chemists and Mathematicians“ prieš pat Kalėdas buvo išleista arabų kalba. „Daugelis sunkiai gali patikėti, kad mūsų knyga sudomino arabų mokslininkus – juk jie net tam tikrų mokslinių terminų neturi“, – sako R. Baronas. Anglų kalba ši monografija buvo išleista 2010 m.

Šios mokslininkų trijulės darbų esmė – konstruojant, kuriant jautresnius, tobulesnius biojutiklius taikyti matematinius modelius. „Paprastai kalbant, – sako R. Baronas, – tuose fiziniuose moksluose, kurie susiję su eksperimentais, kol gaunamas koks nors efektas, tenka sukioti daug rankenėlių, t. y. atlikti daugybę fizinių eksperimentų. O štai matematikas gali prisigalvoti visokiausių lygčių, kurios bus naudojamos gal tiktai po 100 metų. Bet tai jau būtų pernelyg didelė prabanga tokiai šaliai, kaip Lietuva.“ Užtat, pasak kybartiečio, vienas iš reikalavimų, keliamų šių dienų mokslininkams, ir yra jų darbų aktualumas.



Prireikia neretai šeimai

„Labiausiai žinomas biojutiklis, – pasakoja R. Baronas, – yra 1962 m. mokslininko L. Klarko sukurtas prietaisas cukraus, arba gliukozės, kiekiui kraujyje matuoti. Prieš kokius trejus metus viena lietuvė mokslininkė atliko tokį eksperimentą: nusipirkusi vaistinėje tris skirtingų firmų pagamintus biojutiklius atliko to paties kraujo mėginio matavimą ir jais, ir laboratorijoje. Vaistinėje pirktų prietaisų rodmenys pastebimai skyrėsi. O juk cukriniu diabetu sergantys ligoniai nuolatos turi tokiu biojutikliu nusistatyti cukraus kiekį savo kraujyje, sekti, ar jis neartėja prie gyvybei pavojingos ribos. Pasirodo, jutiklių bėda yra ta, kad jie greitai sensta, mat jų pagrindinė medžiaga, fermentas, yra biologiškai aktyvi, o kiekviena tokia „gyva“ medžiaga laikui bėgant sensta. Todėl ir yra svarbu tą fermentą „užkonservuoti“, tarkim, uždengti dar viena poringąja membrana. Ji kraują praleis, tačiau „užrakins“ patį fermentą, nes jo molekulės yra žymiai didesnės nei kraujo.

Dabartiniai biojutikliai yra labai sudėtingi prietaisai, kuriuose mikro, net nano lygmeniu veikia daugybė sudėtingų fizinių ir cheminių procesų – štai čia ir prireikia matematinio modeliavimo. Biochemikas J.Kulys padėjo F. Ivanauskui sukurti modelį – sudėtingas lygtis, aprašančias biojutiklyje vykstančius procesus, o R. Baronas, talkinant doktorantams, atliko kompiuterinius skaičiavimus.

Biojutikliai gali būti naudojami ne tik medicinoje. Jie padėtų patikimai bei greitai nustatyti vandens užterštumą, aptikti narkotinių medžiagų, sprogmenų ar biologinio ginklo pėdsakus.



Augo „ant bruko“

Miglotą vaizdą apie biojutiklius lyg ir susidariusi, imu domėtis Romo vaikystės Kybartais. Pirmą klasę jis baigė gyvendamas J. Janonio gatvėje, netoli pervažos. Prisimena, kad persikrausčius į Vištyčio g.17-ą namą, nuo jo lovos iki gatvės tebuvo 10 metrų. Sunkvežimių triukšmas, palyginti su pravažiuojančių traukinių bildėjimu, iš pradžių pasirodė stipresnis, bet ilgainiui išmoko jo negirdėti.

Į mokslus linkęs jaunuolis 10 metų šoko tautinius šokius, vadino tai savuoju sportu. Šokti jį mokė ir Lilija Kinaitienė, ir Gražina Rakauskienė.

Vaikystės kaimo Romas neturėjo, nes tėvai anksti neteko tėviškių. Ledo ritulį žaisdavo savo namų kieme ant užšalusios didžiulės balos, kurioje vasaromis gaudydavo karosus.



Įamžino kino juostoje

„Nuo 7–8 klasės visas savo vasaras leisdavau gražindamas Kybartus, nes tėtis buvo namų valdytojas ir mudu su suolo draugu Dainiumi nesunkiai įdarbindavo. Abu labai norėjome užsidirbti. Tekdavo dažyti Kybartų namus. Po mūsų niekas jų jau neperdažė“, – didžiuodamasis pasakojo Romas. Kadangi lankė fotobūrelį, už užsidirbtus pinigus 1974 m. tėtis nupirko jam filmavimo kamerą. Nepaleido jos iš rankų – įamžino savo mamą, kieme prižiūrinčią rožes ar Kybartų kepykloje kepančią vaflius, tėtį, savaitgaliais remontuojantį šeimos moskvičių, seseris, skaitančias „Friozi“, geriausią tais laikais užsieninį vaikišką žurnalą, įsigytą Kybartų spaudos kioske prie bažnyčios... Kino juostoje užfiksuota ir pirmoji Romo klasės draugų, dešimtokų, ekskursija į Vilnių, Trakus, runkelių nuėmimo talkos kolūkiuose, I. Levitano paminklo atidengimo iškilmės, Paskutinio skambučio šventė ir kt.



Lenkiasi mokytojams

Matematiką tuometėje Kybartų K. Donelaičio vidurinėje mokykloje Romui dėstė Vytautas Sinkevičius. „Lenkiu prieš jį galvą“, – sako mokslininkas. Šis pedagogas pastūmėjo berniuką iš Suvalkijos, iš pasienio, 9 klasėje stoti į neakivaizdinę moksleivių matematikų mokyklą prie VU Matematikos fakulteto. Antras svarbus mokytojas Romo gyvenime – Albinas Sakalauskas, gal metus dėstęs jam fiziką. Moksleivių fizikų mokykloje „Fotonas“ Romas mokėsi kartu su savo klasės draugu Dainiumi Rudzevičiumi. Abu šią mokyklą baigė. 1977 m. R. Baronas įstojo į Vilniaus universitetą.

Nepritempta pirmūne Romas vadina buvusią savo bendraklasę Žydrę Sinkevičiūtę – merginą, gabią absoliučiai viskam. „Bet Kybartai, deja, visąlaik pirmiausia didžiuodavosi savo saviveikla“, – su švelnia nuoskauda prisimena Romas. Tai jaunuolį savotiškai ir grūdino. Auklėtoja Genovaitė Mackevičiūtė, kurią Romas irgi labai gerbia ir atvykęs į Kybartus aplanko, tarsi nuspėdama mįslingą auklėtinio ateitį, kartą tėvų susirinkime išgąsdino mamą, apibūdindama gabų vaikinuką taip: „Tyli kiaulė gilią šaknį knisa“ .

„Prisimenu, kaip mama, man „laistant“ profesoriaus vardą, atsiduso: „Profesorius, bet ne kunigas...“, – juokiasi mokslininkas.



Šeimą kūrė su klasės drauge

Romo žmona Rimanta – taip pat kybartietė, klasės draugė. Mokėsi kartu jiedu vienuolika metų, nejausdami vienas kitam ypatingų sentimentų. Tik išleistuvių dieną Romas išdrįso ilgametei savo bendraklasei parodyti išskirtinį dėmesį. Rimanta išvažiavo mokytis į Šiaulių pedagoginį institutą, Romas – į Vilniaus universitetą. Susitikinėdavo kas savaitę. Po trijų kursų susituokė.

Rimanta jau 10 metų dirba Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Iki tol buvo pradinių klasių mokytoja. Kasdien parsinešdama namo kalnus sąsiuvinių, laiko sau turėjo nedaug. Dabar jau net gali pasiuvinėti kryželiu. Garaže aptikusi anytos jaunystės siuvinį Rimanta jį įsirėmino ir pati užsikrėtė šiuo menu.

Rimanta ir Romas Baronai jau 33 metai drauge. Jų vyresnėlis Darius yra baigęs informatiką, gyvena ir dirba Vilniuje, dukra Milda, mokiusis Stokholmo aukštojoje ekonomikos mokykloje Rygoje, dabar mėgina nutverti už uodegos savo laimės paukštę Londone.



Mokslininkai moka ilsėtis

Nors R. Baronas yra mokslo žmogus, jo dėmesio stoka nesiskundžia nei šeimos nariai, nei artimieji, nei kybartiečiai išeiviai. Jis – Pasaulio kybartiečių draugijos (PKD) valdybos narys, randa laiko nuotraukose įamžinti PKD susirinkimus ir šventes, o gražiausias pastarųjų metų šeimos laisvalaikio akimirkas Romas užfiksavęs jau savo sodyboje, Aukštaitijos kaime, 10 kilometrų nuo Baltarusijos sienos. Šiose jo nuotraukose karaliauja gamta.

Pasak Romo, nedaug tokių kaimų Lietuvoje rasi, kad pusantro kilometro spinduliu gyventų trys profesoriai, vienas docentas ir vienas informacinių technologijų firmos direktorius. Romą su žmona prieš 8 metus į šią tylos oazę pasivadino tas pats F. Ivanauskas. Per gyvenvietę nutiestu asfaltu, ant kurio kybartietis su dukra vasaromis įsigudrina žaisti tenisą, per valandą pravažiuoja ne daugiau kaip 2 automobiliai.

Baronai randa laiko atlėkti ir į gimtuosius Kybartus, kuriuose gyvena Rimantos mama ir Romo artimieji. Abi už Romą jaunesnės seserys – pedagogės: Irena Arlauskienė, vyresnioji, – Vištyčio Petro Kriaučiūno vidurinės mokyklos matematikos mokytoja, jaunėlė Roma Ciplijauskienė – Paežerių pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui ir pradinių klasių mokytoja – gyvena Kybartuose ir prižiūri senąjį tėvų namą. Susiėjus visiems netrūksta kalbos ne tik apie mokyklą, bet ir apie jiems vis dar brangią tėviškę.

Įžvalgus, matyt, buvo poetas Jaronimas Šalčiūnas, jausmingai sueiliavęs: „ O Kybartai, Kybartai! / O mieli, dideli / Į gyvenimą vartai / Mūsų – paukščių – kely...“



Violeta MICKEVIČIŪTĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas