|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2006-02-06 18:18
Noriu jums papasakoti savo istoriją. Gyvenau mažame kaime. Kasdien matydavau geriančius vyrus ir moteris. Mūsų šeimoje niekas negėrė. Tik tada, kai už nudirbtus darbus močiutė vyrus vaišindavo degtine. Kaime taip priimta – už padarytą darbą užmokėti pilstuku. Man tai nebuvo keista. Tada supratau, kad taip turi būti. Užaugau, išvažiavau gyventi į miestą. Sutikau draugą, kuris mėgo kilnoti stikliuką. Tada man tai netrukdė. Graži buvo mūsų draugystė. Neužilgo pajutau, kad laukiuosi. Teko susituokti. Net nepagalvojau, kad teku už alkoholiko. Mūsų vedybinis gyvenimas buvo tikras košmaras. Vyras gėrė, tuo metu nedirbo. Laikas bėgo, vaikas augo, o mano vyras ir vaiko tėvas nepaliaujamai gėrė. Aš visada maldaudavau ir prašydavau, kad jis liautųsi. Vyras pažadus negerti tesėdavo dieną ar pusdienį. Jei išeidavo iš namų į miestą, visada grįždavo girtas. Namuose kildavo barniai. Jis išdrįsdavo pakelti ranką prieš mane ir sūnų. Vyras mieste buvo žinomas, kaip „kietas“. Vyro girtavimas ir smurtas tapo nepakeliami. Kartojau sau, kad šito nepakęsiu, negaliu leisti, kad tai matytų sūnus. Dažnai mūsų namuose lankėsi policija. Taip prabėgo šešeri metai. Nusprendžiau, kad nebegaliu daugiau taip gyventi, reikia skirtis. Kartu su sūnumi pradėjome naują gyvenimą. Buvo be galo gera. Džiaugiausi, kad vaikas nepatiria smurto, nemato girto tėvo. Visada sau kartojau, kad alkoholiko vyro ar draugo man nereikia. Dirbau dideliame kolektyve. Susipažinau su vaikinu. Pradėjom susitikinėti, užsukdavo į svečius. Ateidamas atsinešdavo šampano ar alaus, kad būtų linksmiau leisti laiką. Tiksliai nepamenu, kiek tęsėsi mūsų draugystė, kol supratau, kad ir jis įklimpęs į alkoholio liūną. Mano draugas ir nuo alaus butelio pasigerdavo. Mane apėmė baimė. Važiuodamas girtas su draugais padarė avariją, sumušė mašiną. Teko ją nusipirkti. Sutaisęs mašiną važinėjo girtas. Geriausias jo draugas buvo alaus butelis. Aš tuo metu kentėjau, o skųstis niekam negalėjau. Visi man sakė, kam tu su juo gyveni, jis tau ne vyras, vyk lauk iš savo buto. Prisiminusi savo pirmąjį vyrą lyginau jį su dabartiniu draugu. Tarp jų buvo didelis skirtumas. Vyras girtas mane visaip skaudindavo, mušdavo, žemindavo. O draugas išgėręs būdavo be galo linksmas, švelnus. Mylėjo mane ir mano sūnų. Man atrodė, kad taip turi būti. Po metų ėmė išgėrinėti vis dažniau. Jo išgėrimai baigdavosi taip, kad nieko neprisimindavo, kur smigdavo, ten ir miegodavo. Mane ėmė pyktis, erzino jo gėrimas. Supratau, kad nieko gero nebus ir pradėjau ieškoti pagalbos. Buvau girdėjusi apie kažkokią grupę, kur renkasi „pijokai“, ir jiems ten padeda. Pirmą kartą vedžiau savo draugą į grupę, laikydama už rankos, kaip pirmoką, kuris pirmą kartą eina į mokyklą. Man buvo baisu, nors žinojau, kad mūsų ten laukia. Mus sutiko šilti, draugiški, malonūs žmonės. Šiandien jau šešeri metai, kaip mano draugas negeria. Aš tuo labai džiaugiuosi. Aš nuėjau į Al-Anon grupę. Ten renkasi alkoholikų žmonos, draugės, artimieji. Aš tuo metu sakiau, kad man pagalbos nereikia, tai draugas turi bėdų. Laikui bėgant supratau, kad pagalba reikalinga ir man. Lankydama Al-Anon grupę, išmokau gyventi kitą gyvenimą, savyje atradau dvasinę ramybę, pradėjau mylėti save, žvelgiu kitomis akimis į šį spalvotą, gražų pasaulį. Esu laiminga, kad atradau Al-Anon grupę. Džiaugiuosi galėdama dalytis savo džiaugsmu, skausmu, bėdomis su kitais. Aš gyvenu šviesoje. Aldona Publikuota: 2006-02-06 18:18:20 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|