„Santaka“ / Mano kelias iš tamsos į šviesą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-02-06 18:18

Dalinkitės:  


Mano kelias iš tamsos į šviesą


Niekada negalvojau, kad alkoholis daro tokią didelę žalą. Nuo jo kenčia alkoholikų žmonos, vaikai ir artimieji.

Noriu jums papasakoti savo istoriją.

Gyvenau mažame kaime. Kasdien matydavau geriančius vyrus ir moteris. Mūsų šeimoje niekas negėrė. Tik tada, kai už nudirbtus darbus močiutė vyrus vaišindavo degtine. Kaime taip priimta – už padarytą darbą užmokėti pilstuku. Man tai nebuvo keista. Tada supratau, kad taip turi būti.

Užaugau, išvažiavau gyventi į miestą. Sutikau draugą, kuris mėgo kilnoti stikliuką. Tada man tai netrukdė. Graži buvo mūsų draugystė. Neužilgo pajutau, kad laukiuosi. Teko susituokti. Net nepagalvojau, kad teku už alkoholiko.

Mūsų vedybinis gyvenimas buvo tikras košmaras. Vyras gėrė, tuo metu nedirbo. Laikas bėgo, vaikas augo, o mano vyras ir vaiko tėvas nepaliaujamai gėrė. Aš visada maldaudavau ir prašydavau, kad jis liautųsi. Vyras pažadus negerti tesėdavo dieną ar pusdienį. Jei išeidavo iš namų į miestą, visada grįždavo girtas. Namuose kildavo barniai. Jis išdrįsdavo pakelti ranką prieš mane ir sūnų.

Vyras mieste buvo žinomas, kaip „kietas“. Vyro girtavimas ir smurtas tapo nepakeliami. Kartojau sau, kad šito nepakęsiu, negaliu leisti, kad tai matytų sūnus. Dažnai mūsų namuose lankėsi policija. Taip prabėgo šešeri metai. Nusprendžiau, kad nebegaliu daugiau taip gyventi, reikia skirtis. Kartu su sūnumi pradėjome naują gyvenimą. Buvo be galo gera. Džiaugiausi, kad vaikas nepatiria smurto, nemato girto tėvo. Visada sau kartojau, kad alkoholiko vyro ar draugo man nereikia.


Dirbau dideliame kolektyve. Susipažinau su vaikinu. Pradėjom susitikinėti, užsukdavo į svečius. Ateidamas atsinešdavo šampano ar alaus, kad būtų linksmiau leisti laiką.

Tiksliai nepamenu, kiek tęsėsi mūsų draugystė, kol supratau, kad ir jis įklimpęs į alkoholio liūną. Mano draugas ir nuo alaus butelio pasigerdavo. Mane apėmė baimė.

Važiuodamas girtas su draugais padarė avariją, sumušė mašiną. Teko ją nusipirkti. Sutaisęs mašiną važinėjo girtas. Geriausias jo draugas buvo alaus butelis. Aš tuo metu kentėjau, o skųstis niekam negalėjau. Visi man sakė, kam tu su juo gyveni, jis tau ne vyras, vyk lauk iš savo buto.

Prisiminusi savo pirmąjį vyrą lyginau jį su dabartiniu draugu. Tarp jų buvo didelis skirtumas. Vyras girtas mane visaip skaudindavo, mušdavo, žemindavo. O draugas išgėręs būdavo be galo linksmas, švelnus. Mylėjo mane ir mano sūnų. Man atrodė, kad taip turi būti. Po metų ėmė išgėrinėti vis dažniau. Jo išgėrimai baigdavosi taip, kad nieko neprisimindavo, kur smigdavo, ten ir miegodavo.

Mane ėmė pyktis, erzino jo gėrimas. Supratau, kad nieko gero nebus ir pradėjau ieškoti pagalbos. Buvau girdėjusi apie kažkokią grupę, kur renkasi „pijokai“, ir jiems ten padeda. Pirmą kartą vedžiau savo draugą į grupę, laikydama už rankos, kaip pirmoką, kuris pirmą kartą eina į mokyklą. Man buvo baisu, nors žinojau, kad mūsų ten laukia. Mus sutiko šilti, draugiški, malonūs žmonės.


Šiandien jau šešeri metai, kaip mano draugas negeria. Aš tuo labai džiaugiuosi.

Aš nuėjau į Al-Anon grupę. Ten renkasi alkoholikų žmonos, draugės, artimieji. Aš tuo metu sakiau, kad man pagalbos nereikia, tai draugas turi bėdų. Laikui bėgant supratau, kad pagalba reikalinga ir man. Lankydama Al-Anon grupę, išmokau gyventi kitą gyvenimą, savyje atradau dvasinę ramybę, pradėjau mylėti save, žvelgiu kitomis akimis į šį spalvotą, gražų pasaulį. Esu laiminga, kad atradau Al-Anon grupę. Džiaugiuosi galėdama dalytis savo džiaugsmu, skausmu, bėdomis su kitais. Aš gyvenu šviesoje.



Jūsų artimieji girtauja? Jūsų gyvenimas nevaldomas? Galite sau padėti. Ateikite į Al-Anon grupę. Kontaktinis telefonas (8 614) 05 899.



Aldona



Publikuota: 2006-02-06 18:18:20

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai