Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-02-04 09:25

---

Prekeivių valtelėse gali rasti visko, ko tik geidžia širdis.

Autorės nuotr.

Tęsinys.



Ant dramblio nugaros

Papusryčiavę paliekame Bankoką ir vykstame į Kanchanaburį. Ten mūsų laukia motorinė valtis – susėdame į ją ir plaukdami upe su didžiausiu smalsumu ir nuostaba stebime pakrantės gyventojų buitį: upės vandenyje (o jis visai drumzlinas ir nepermatomas) tajai gamina maistą, skalbia rūbus, maudosi ir t.t. Pakrantėse auga kuo nuostabiausios gėlės, tokios, kurias lietuviai importuoja iš Olandijos. Pasirodo, čia – jų tėvynė, ir jos natūraliai auga gamtoje kaip pas mus pienės ar plukės.

Kelionės tikslas – plaukiojantis turgus. Tai reiškia, kad mes, neišlipdami iš savo valties, priplaukę prie prekeivių valtelių, galime nusipirkti visko, ko tik geidžia širdis: įvairiausių rūšių vaisių, prieskonių, iš bambuko pintų skrybėlių, odinių rytietiškų skėčių, išmargintų nacionaliniais motyvais, šilko dirbinių ir t.t.

Įsigiję lauktuvių, keliaujame toliau. Po pietų nacionaliniame restorane patraukiame į džiungles. Važiuoti tenka ilgokai, nes šį kartą mūsų tikslas – džiunglių tankmė, kur gyvena drambliai. Taigi jodinėsime drambliais! Buvau gyvenime nedrąsiai pasvajojusi, kad norėčiau patirti tokį nuotykį, bet netikėjau, kad tai įvyks taip greit!

Džiunglėse mūsų jau laukė varovai su drambliais. Niekaip neįsivaizduojame, kaipgi mes užsikabarosime ant tokių milžinų... Vėliau pamatome pastatytą specialią „aikštelę“ tarp medžių, nuo kurios nesunkiai po du ar tris susiropščiame ant dramblio nugaros.

Pojūtis sunkiai nusakomas – baimė nukristi į džiunglių tankmę susipina su malonumu, kad štai aš ant dramblio! Mūsų drambliukas pakankamai jaunas – jam tik 20 metų, o štai varovui, kuris beveik kybo ant dramblio ausies – tik 12 metų. Nuo to mes tikrai nesijaučiame saugiau... Dramblys eina kur nori, veikia ką nori: sugalvoja išrauti medį, išrauna, o mes makaluojamės jam ant nugaros...

Pamatėme ant medžių kabančių didelių vaisių, panašių į greipfrutus, tik daug dides- nių. Klausiame savo varovo – kas gi tai? Atsakymas – „pomelou“ (didysis greipfrutas).

Pamatęs, kad mums įdomu, nuskynė šį didžiulį vaisių, nulupo ir pavaišino – tikrai skanu, šiek tiek primena paprastą greipfrutą, bet saldesnis.

Pastebėję, kad mūsų dramblys eina tiesiai prie stataus šlaito, kuris leidžiasi į upę, ne - juokais išsigandome, teiraujamės savo berniuko, ar taip ir bus, kaip galvojame? Be abejo, dramblys ramiai nusileido stačiu ir šlapiu, nes buvo tik ką praėję liūtys, šlaitu iki upės.

Gerai, kad jis nesugalvojo bristi į kitą krantą... Visai mūsų grupei ši atrakcija baigėsi laimingai, bet naktį, manau, ne aš viena sapnavau šį pasijodinėjimą...

Miegojome viešbutyje ant upės kranto, džiunglių vidury. Terasoje ant sienų šildėsi driežiukai, po langais augo bananai – supratau, ką reiškia visiška tyla, kai arti nėra civilizacijos, kai ryte girdisi tik paukščių čiulbesys.



Bent tris dienas būna vienuoliu

Paliekame ramų gamtos prieglobstį ir važiuojame į senąją Tailando sostinę Ayuthaya. Per šias dienas aplankėme labai daug šventyklų, viena už kitą gražesnių. Pamatėme daugybę Budos statulų. Vietiniai gyventojai myli ir gerbia Budą, tad visos statulos, neatsižvelgiant į jų dydį, yra aprengtos ryškiai oranžinės spalvos audiniu. Tokios pat spalvos audiniu apsijuosę vaikšto ir budistų vienuoliai. Beje, Tailande kiekvienas vyras privalo bent 3 dienas gyvenime pabūti vienuoliu, tai reiškia, kad trims dienoms jis užsidaro į vienuolyną ir apmąsto savo gyvenimą. Vienuoliu galima būti daug kartų gyvenime, panorėjus bet kada galima iš vienuolyno išeiti. Galbūt tokiu būdu galima išspręsti daugelį bendravimo ir kitokių psichologinių problemų? Tikrieji vienuoliai, kurie jau visą savo gyvenimą pasišvenčia būti Budos mokiniu, vaikšto plikai nusiskutę galvas, apsijuosę oranžiniu audiniu. Ryte jie išeina iš vienuolyno į gatvę su tuščiu dubenėliu, kad prekeiviai, kurie tiesiog gatvėje gamina maistą, pripiltų ryžių. Tai – maistas visai dienai.



Tik su tajų sijonais

Senojoje sostinėje matėme labai daug buvusių rūmų liekanų. Palyginti su Luksoro šventyklų dydžiu Egipte, čia visko išlikę keliskart daugiau.

Bene labiausiai pritrenkiantį įspūdį padarė senieji Karalių rūmai, kurių menėse buvo vainikuojami karaliai. Plotas nenusakomo dydžio, o aplink visą teritoriją – vien aprengtos Budos statulos. Įdomiausia tai, kad visi šie statiniai, kurių amžius siekia laikus prieš mūsų erą, yra pastatyti iš molio degtų plytų!

Aplankėme ne vien griuvėsius. Šiame mieste yra dabartinio Karaliaus vasaros rezidencija. Į šiuos rūmus buvome įleisti tik po to, kai visos moterys pasipuošėme nacionaliniais tajų sijonais.

Rūmuose vyrauja raudona – valdžios ir turto spalva. Šioje vasaros rezidencijoje Karalius apgyvendina į svečius atvykusius karališkų šeimų svečius, čia vyksta įvairios šventės, delegacijų priėmimai.

Tailando karalius – labai išsilavinęs žmogus, jo valdymo metu šalies ekonomika sparčiai auga. Turi jis tris dukteris, visos yra baigę aukštąsias mokyklas, viena iš jų dirba atominės fizikos srityje. Kaip pagarbos savo Karaliui ženklas šalyje yra tokia tradicija.

Prieš bet kokį renginį, pavyzdžiui, filmą ar koncertą, visi salėje esantys žmonės atsistoja, jiems parodomas trumputis kelių minučių trukmės filmukas apie karališkąją šeimą, skamba Tailando himnas, tik po to vyksta renginys.



(Bus daugiau)



Dijana OLIŠAUSKIENĖ

Kelionių agentūros „Jūrinė šarka“ vadovė

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---