„Santaka“ / Meilė Kretai gimsta iš pirmo žvilgsnio

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-01-23 07:29

Dalinkitės:  


Kretos kalnų kaime – Ema Ramanskaitė, jauna parduotuvės šeimininkė iš Lietuvos.
Nuotr. iš asmeninio Emos RAMANSKAITĖS albumo

Meilė Kretai gimsta iš pirmo žvilgsnio

Eglė MIČIULIENĖ

(Pabaiga. Spausdinta Nr. 9)



Kybartietė Ema Ramanskaitė jau septintus metus leidžia Kretoje. Mergina keletą metų dirbo gide, tačiau vieną dieną suprato, jog jos gyvenime reikia permainų.



Susidomėjo keramika

Gyvendama Kretos saloje, Ema atrado keramiką. Anot jos, kai aplink tiek daug istorinių objektų, archeologijos bei keramikos – neįmanoma nepasidomėti supančia aplinka.

Iš pradžių lietuvė lankė keramikos kursus amatininkų kaime Verekinthos – tai lyg ir netikras kaimas su pastatų kompleksais, kuriuose įrengtos įvairios dirbtuvės. Čia įvairūs amatininkai daro dirbinius iš keramikos, stiklo, odos, brangiųjų metalų ir kt.

Rimčiau susidomėjusi keramika, Ema apsigyveno Verekinthos.

„Dirbti ir gyventi ten buvo be galo patogu. Gamini kažką iš molio ir prireikia gražios metalinės vielos. Nueini pas kaimyną kalvį – jis tau nukala. Prireikia detalės iš stiklo, nueini pas kaimyną stiklių. Reikia keramiko konsultacijos – jis čia pat. Darbo sąlygos ten buvo idealios, bet trūko bendruomenės“, – pasakojo Ema.



Atidarė parduotuvę

Didesnį sąlytį su mėgstamu užsiėmimu mergina atrado kitame tradicinės graikų keramikos kaime. Tai kalnuose įsikūręs kaimelis Margarites. Ten nuo seno kalnuose renkamas molis, gaminami tradiciniai indai vynui, alyvuogių aliejui. Kai saloje suklestėjo turizmas, produkcijos pasiūla išsiplėtė ir dabar ten galima rasti suvenyrų bei antikinės Graikijos keramikos prototipų.

Nusprendusi savo mėgstamą užsiėmimą paversti mėgstamu darbu, E.Ramanskaitė persikraustė į Margarites ir atidarė savo dirbinių parduotuvėlę. Lietuvė dar labiau pradėjo domėtis vietinės keramikos subtilybėmis, intensyviau gilintis į molio studijas bei tradicinį jo dekoravimą, viską derindama su šiuolaikinėmis keramikos tendencijomis.

„Fantastika, kai dirbi mėgstamą darbą ir kasdien turi galimybę įgyti vis naujos patirties“, – džiaugėsi Ema.



Komedijos festivalis

Nors Margarites kaimas, kuriame šiuo metu gyvena Ema, palyginti nedidelis (jame yra apie 300 žmonių), tačiau labai aktyvus. Jau anksčiau minėtas stiprus socialinio gyvenimo kultas neaplenkia ir šios vietovės. Vakarais didžioji dauguma gyventojų sėdi kavinėse, tavernose – ir nebūtinai leidžia pinigus. Dauguma susirenka tiesiog pasikalbėti.

Ema buvo maloniai nustebinta sužinojusi, kad tokiame nedideliame kaimelyje jau 16 metų vyksta teatro festivalis.

„Įtraukiami visi, net ir vaikai. Kas vaidina, kas rekvizitus nešioja, kas užkandžius ir alų pardavinėja, kas bilietus plėšo. Festivalis vyksta šešias dienas, kasdien iš visos salos suvažiuoja apie 700 žiūrovų! Bilieto kaina – 8 eurai. Įspūdinga, profesionali scenografija, apšvietimas – viskas kaip tikrame teatre, tik aktoriai – neprofesionalai kaimo žmonės“, – pasakojo Ema. Įsikūrusi šiame kaime lietuvaitė ir pati turėjo galimybę vaidinti spektaklyje.



Švenčia ir šaudo

Kiekvieno kretiečio garbės reikalas namuose turėti ginklą, ir nebūtinai legalų.

Paprotys apsiginkluoti atėjęs iš senų laikų. Kretiečiai turi išskirtinę istoriją. Jų žemėse koją buvo įkėlę ir bizantiečiai, ir arabai, ir venecijiečiai. Tačiau kai pradėjo kilti grėsmė iš Turkijos pusės, Kretos gyventojai rimtai sunerimo. Nenorėdami musulmoniškos prievartos, savo ginklus jie atidavinėjo tuo metu salą valdžiusiems venecijiečių kariams. Turkai nugalėjo, žmonės liko beginkliai. Per Antrąjį Pasaulinį karą su parašiutais salą puolant vokiečiams, Kretos gyventojai nebeturėjo kuo gintis.

Nuo to laiko visi turi ginklus, kuriais nevengia pykšėti ir taikiu metu: net ir per Velykas, krikštynas ar vestuves.

„O kaip jie švenčia Velykas! Tai – didelė ir svarbiausia šalies religinė šventė. Išvakarėse prieš prisikeliant Jėzui prie bažnyčios sukraunamas didžiulis laužas, jis simbolizuoja Judo sudeginimą. Surengiamos eitynės aplink bažnyčią, vyksta naktinės pamaldos, labiau primenančios bendruomenės susirinkimą. Bažnyčioje susirinkę gyventojai sveikinasi, trumpai pasikalba, o pasibaigus maldoms prie bažnyčios pradedami leisti fejerverkai. Beveik dvi valandas aidi sproginėjimai, pokši ugnys, šaudo ginklai. Įdomiausia, kai prieš mišias kunigas maloniai visų paprašo, kad niekas nemestų petardų į bažnyčios vidų. Teko girdėti kad tas kunigas, būdamas paauglys, kažkada tokią petardą į bažnyčią buvo įmetęs pats...“ – juokėsi Ema.



Rakį gaminasi patys

Dideli susibūrimai vyksta ir per tradicines avių kirpimo šventes bei vyno ir rakio gamybos procesą.

Vynas Kretoje gaminamas jau nuo neatmenamų laikų. Kojomis mindžiojamos vynuogės, dainomis palydint sunka išpilstoma į statines. Iš likusių vynuogių žievelių verdamas tradicinis gėrimas rakis.

Turintiems autentiškus įrenginius rakiui virti visas procesas įteisintas, tereikia sumokėti metinį mokestį. Tačiau naujų įrenginių statyti nebeleidžiama.

„Kiekviename kaime yra bent po vieną tokį legalų įrenginį. Tad atėjus metui, aplinkiniai gyventojai nuomojasi įrenginį ir verda savo rakį.

Procesas užtrunka beveik mėnesį, kol rakio visi prisigamina iki soties. Kiekvieną vakarą susirinkę draugai prisideda prie gamybos, o vakarą kaskart vainikuoja pirmųjų lašų degustacija, aptarimas bei soti vakarienė su ant žarijų keptais kepsniais.

Bet klaidinga manyti, jog vietiniai, prisigaminę šitiek alkoholio, juo piktnaudžiauja kasdien. Sala gyvena turistiniu rėžimu, tad daug rakio gyventojai parduoda tavernoms, kavinėms, parduotuvėms.

Žinoma, pasilieka ir sau, ypač jei planuojamos vestuvės – juk pavaišinti 1000 ar 2000 vestuvininkų nėra taip paprasta...



„Esu kosmopolitė“

Septintus metus Kretoje leidžianti Ema sakė, jog ten likti negalvoja. „Nesu emigrantė – esu kosmopolitė. Visada galvoju apie Lietuvą ir vieną dieną čia grįšiu. Kreta – tik tarpinė stotelė pasisemti patirties“, – tvirtino mergina.

Žiemos švenčių Ema neįsivaizduoja svetur. Pajusti tikrą žiemą, pasidžiaugti sniegu ir Kalėdomis ji visada grįžta į Lietuvą.

„Daugelis stebisi, kodėl šiltą Kretą keičiu į lietuvišką žiemą. Bet Kretoje gruodį, sausį ir vasarį taip pat šalta. Ten lauke gali būti 10 laipsnių šiluma, bet yra didžiulė drėgmė, vėjas, stiprus lietus, dėl to būna žvarbu. Tačiau temperatūra žemiau nulio kretiečiams – nežinomas potyris.

„Mano draugė praėjusiais metais per Kalėdas į Lietuvą buvo parsivežusi draugą. Šis pasidžiovė balkone džinsus. Kai jie nuo šalčio suragėjo, vaikinas nesuprato, kas gi čia atsitiko jo kelnėms...“ – juokėsi Ema.



Daiktai – nesvarbu

Iš turizmo srities į meną pasukusi Ema į pasaulį žiūri plačiomis akimis ir domisi daugybe dalykų. Ji nuolat naršo internete, vienu metu rašė straipsnius apie šiuolaikinius meno projektus, labai domisi istorija, kuria atvirukus. Ir toliau svajoja keliauti.

„Aš tikiu minčių galia. Kažkada norėjau padirbėti slidinėjimo centre – ir vieną dieną gavau ten darbą. Vėliau svajojau gyventi pietuose. Taip ir atsitiko. Dabar noriu nuvykti į Niujorką – man reikia naujų įspūdžių. Nežinau, kada tai bus, bet tikrai žinau, kad bus. Negalima nukreipti į save blogų minčių. Jei sakysi, kad viskas blogai, taip ir bus!“ – įsitikinusi pašnekovė.

Suprantama, taip gana dažnai gyvenimo vietą ir būdą keičiantis žmogus negali apkrauti savęs daiktais. Bet E. Ramanskaitei daug jų ir nereikia.

„Nesu prisirišusi prie gyvenamosios vietos, daiktų. Kompiuteris ir fotoaparatas – vienintelis didesnis materialus turtas, kurį turiu. Jokių baldų ar televizorių – kur aš juos dėčiau?! Žinau, kad savo daiktus galiu susikrauti į du lagaminus ir čia pat iškeliauti. Žinoma, pastovumo kartais trūksta. Bet žinau, kad Kybartuose yra mamos namai, kur manęs visada laukia“, – šypsojosi Ema.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas